Mados Infekcija 2011 | Žvilgsnis pirmakartės akimis
„Po galais, ir ką gi aš čia veikiu?“- galvoje dingtelėjo mintis rankose laikant šampano taurę ir iš patogios vietos prie baro stebint aplinką. Apsižvalgau. Štai skubėdama prabėga raudonu švarku vilkinti Julija Steponavičiūtė, ant akių nuleidęs skrybėlę cigaretę ruošiasi traukti Aleksandras Pogrebnojus, operatorių tarsi lėlę karališku rankos mostu per minią veda galvą aukštai iškėlęs Mantas Petruškevičius. Negirdėti nė žodžio apie ką tik matytas kolekcijas, nė menkiausio komentaro apie dizainerių kūrinius – greičiau išvysi kažką tyliai į ausinį kaimynui šnibždant „Matei?!“ ar „Na taaaip…“, nulydimus švelniai pagiežingu žvilgsniu. Skamba tarsi „Panelės“ žurnalo antraštės, žadančios kandžią ironiją ar eilinį „vietinio kaimo įvykių“ hiperbolizavimą? Tikriausiai. Tačiau aš, ramiai nagrinėdama aplinką, jaučiausi kiek kitaip ir iš galvos niekaip negalėjau išmesti Viljamo Tekerėjaus kūrinio „Tuštybės mugė“. Paralelės, manau, ganėtinai aiškios.
Tai buvo mano pirmoji „Mados infekcija“. Nors stebėti šį vieną didžiausių Lietuvos mados renginių norėjau tiek pernai, tiek užpernai, tik šiemet pagaliau pasiryžau užpildyti žurnalisto akreditacijos prašymo blanką ir praleisti tą skaudų ir svarbiomis pamokomis užkrautą penktadienį. Žinoma, gavusi patvirtinimą, kad „Infekcija“ man akreditaciją suteikė, o ir nakvoti penktadienį bei šeštadienį bus kur, neslėpiau džiaugsmo, tačiau mintyse kirbėjo smalsus klausimas, ką ši maža plastikinė kortelė su žydru užrašu „Žiniasklaida“ man per tas dvi „Mados infekcijos“ dienas dovanos. Žinoma, pats faktas, kad galimybę stebėti pristatymus, buvo savaime aiškus, tačiau kokie įspūdžiai užklups „Infekcijos“ pirmakartę, iki šiol dar nesusidūrusią su tokio masto renginiu ir tiek daug svarbių asmenybių vienoje patalpoje.
Gerą mėnesį prieš „Infekciją“ buvau paprašyta trumpai atsakyti į keletą klausimų apie būsimą renginį: ko tikiuosi, kaip įsivaizduoju, kokie mano tikslai. Nusprendusi į viską pažiūrėti su šiokiu tokiu humoru, juokaudama atsakiau, jog tikiuosi pamatyti visus „Žmonių“ viršeliams pozuojančius įžymius Lietuvos žmones, renginį įsivaizduoju kaip vieną didelį „Žiūrėkit, kaip aš apsirengęs“ drabužėlių turgų, o mano pagrindinis tikslas yra plėsti pažįstamų žmonių ratą, nes Lietuvoje juk viskas per pažintis. Prisijuokavau.
Pusiau juokais, pusiau rimtai galiu sakyti, kad tose pačiose eilėse prasidėjus pertraukai į nugarą kvėpavau pačiam ponui Petruškevičiui, sveikinausi su maloniuoju Kęstu Rimdžiumi ir stebėjau vieną įdomiausių socialinių procesų, kokius tik įmanoma aprašyti – tikrą povų mūšį tema „Aš apsirengiau geriau ir esu labiau vertas kadrų DELFI‘yje!”. Įdomiausia ir labiausiai apgailėtina tai, jog (mano kuklia nuomone) geriausiai atrodęs paprastas jaunimas nesulaukė nė menkiausio dėmesio, o blyksčių šviesose spindėjo tik įžymių asmenų vardiniai apdarai. Štai ir akmuo į „Infekcijos“ daržą – vietoje originalios ir su Jos Didenybe Mada susijusios aprangos renginio fotografai vis tik labiau vertino garsesnį asmens vardą ar jo dėvimą prekės ženklą (taip, netrūko ir „Louis Vuitton“ rankinių). Suprantu, jog mūsų šalyje mados kultūra dar tik žengia pirmuosius žingsnelius, tačiau ar jau ne laikas atsiriboti nuo geltonosios spaudos pažibų ir mados renginius palikti tiems žmonėms, kurie tą madą ir formuoja bei geriausiai atspindi laikmečio aktualijas? Ne, keturiolikmetė, bilietui į renginį turbūt paaukojusi kelių savaičių mamos duodamus maistpinigius, „Mados linijoje“ turbūt neapsipirkinėja, tačiau jos ryškesnis drabužis ir kruopščiai suplanuotas derinys juk tikrai vertas didesnio dėmesio nei eiliniai žurnalo pažibos džinsai, „Cavalli“ parduotuvėje pažymėti keturženkliu skaičiumi.
Manau, jog iš mano rašytų eilučių jau supratote, jog perdėm susireikšminusių personų ar plunksnas kedenusių povų renginyje netrūko, tačiau kaip pati renginio esmė – dizainerių kolekcijų pristatymai? Tenka pripažinti, jog šįkart daugelio kalbintų kritikų nuomonė visiškai sutampa su manąja – silpnoka su keliais ryškesniais spindulėliais. Na, gal ir neverta kalbėti kaip A.Pogrebnojus ir sakyti, jog mados Lietuvoje nereikia, nes yra tiesiog per šalta, tačiau tada iškyla klausimas: kokios tos mados reikia ir kokią ją matėme ant podiumo? Kadangi stebėjau tik antrą ir trečią renginio dienas, negaliu apskritai vertinti visos „Infekcijos“, tačiau tai, ką mačiau, paliko gan slogų įspūdį – kolekcijos dviejų rūšių: yra idėja, nėra išpildymo arba yra išpildymas, bet idėjos nėra. Pirmajai kategorijai priskirčiau „kosmine“ įvardintą Agnės Biskytės ir Egidijaus Sidaro kolekcijas. Pirmoji kažkokias emocijas sukėlė tik stebėjimo momentu (skambant muzikai, pasirodžius dūmams ir t.t.), o antroji turėjo nuostabią išverčiamo drabužio idėją, tačiau, drįsčiau teigti, rezultatas atrodė blankokai. Daugelis sakė, jog didžiausiu šios kategorijos nusivylimu galima vadinti renginio idėjinės vadės Sandros Straukaitės kolekciją. Teko girdėti net tokią nuomonę, jog jos šou pabaigoje muzika skambėjo kiek garsiau vien tam, kad nesijaustų aplodismentų stokos… Antrosios kategorijos kolekcijos – Giedriaus Paulausko (militarizmas – nieko naujo), Vitalio Čepkausko.
Tačiau nesinori atsiliepti vien tik neigiamai – netrūko ir kolekcijų, kurios paliko nuostabų įspūdį ir kurių modelius buvo tiesiog malonu stebėti. Norėtųsi pradėti nuo Agnės Kuzmickaitės darbo „I do“, kurio pristatymas buvo „paženklintas“ dirbtines nuotakų šypsenas imituojančiomis kaukėmis, prasidėjo vestuvinėmis suknelėmis, o užsibaigė puikiais lengvais Agnės stiliui būdingais mergaitiškais apdarais. Nenuvylė ir Dianos Kuzmickaitės bei Aušros Urbanavičiūtės duetas, pristatęs kolekciją pavadinimu „2012“. Simbolizmu turbūt užsiiminėti net neverta, nes futuristiniai blizgūs ryškiaspalviai audiniai bei itin moteriški siluetai tarsi simbolizavo unisex eros pabaigą bei naujojo moteriškumo amžiaus gimimą.
Taip pat be galo pradžiugo itin sėkminga „Injekcija“ – Marija Popadničenko ir Milda Čergelytė. Pirmosios kolekcija „Sutikau moterį, kuri nesensta“ man pasirodė didžiausias renginio atradimas. Su penkiolikto amžiaus Elžbietos Pirmosios laikų stiliumi sumaišytas lietuvių folkloras (jei neklystu, ant podiumo tikrai mačiau siuvinėtas gėles, plačius sijonus, net klumpes) netikėtai tapo modernia dvidešimt pirmojo amžiaus naujiena, kuri maloniai nustebino keletu roko stiliaus akcentų, jaunatviška dvasia. Modelių žingsnius lydėjo elektroninės muzikos grupės „Hot Chip“ ritmai. O štai lietuviškos mados gerbėjams jau puikiai pažįstama originalioji Milda Čergelytė parodė, kokį darbą subrandino pastaruoju metu gyvendama Londone bei stačia galva pasinėrusi į tikrą kultūrų katilą. Jos darbas „FTRBoooo (fotorobot)“, neslėpsiu, atkartojo nemažai paskutinės kolekcijos „Silvestria“ siluetų ir vis dar tyrinėjo dizainerės mėgstamą futuristinį sportinį stilių (Milda, jei klystu – pataisyk :)), tačiau finalinė pristatymo dalis ne vieną skeptiką paliko be žado – nuostabiomis suknelėmis vilkinčios manekenės atrodė tarsi ateities amazonės, įkvėpimo pasisėmusios iš senų devintojo dešimtmečio knygų. Itin jaudinanti detalė – Milda ant podiumo nebesuvaldė ašarų, kas jos didžiojo debiuto akimirką padarė dar mielesnę.
Vis tik infekcijos „vinimi“ pavadinčiau dizainerės Eglės Žiemytės darbą „D.Effect – Imperfectly Perfect“, kurį be paliovos gyrė didžioji dalis renginio svečių. Pristatymą pradėjo žavingoji Julija Steponavičiūtė (mergina pasakojo, jog šią vienintelę kolekciją demonstruoti nusprendė todėl, kad su Egle dirbo dar pačioje karjeros pradžioje ir susižavėjo pačia kolekcija), tęsė Smiltė Bagdžiūnė ir Dalia Dubrinytė. Kuo ši kolekcija taip išsiskyrė iš kitų? Manau, jog beprotiškai patraukliu praktiškumu – nuostabios tamsios ir smėlinės suknelės bei paltai, puošti avikailiu atrodė tarsi ką tik nukelti nuo Paryžiaus ar Milano podiumų. Ką jau bekalbėti apie masyvius platforminius batus, svajingai (nors ir „sunkiai“) kolekcijai suteikusius griežtumo, net sveiko agresyvumo.
Po Eglės kolekcijos pristatymo nusprendžiau nedelsti ir pabandyti pagauti Juliją (už suteiktą galimybę noriu padėkoti blogo gerbėjai ir vienai organizatorių, kuri sutiko padėti). Prisipažinsiu – kiek nervinausi. Nors mergina ir yra mano bendraamžė bei begalę kartų girdėjau puikius atsiliepimus apie itin šiltą ir draugišką jos charakterį, vis tik nedrąsu kalbinti manekenę, žengusią net „Chanel“ podiumu. Tačiau bijoti išties nebuvo ko – Julija pasirodė itin miela bei maloni, o „Mados infekciją“ įvertino išties teigiamai: „Šis renginys man atrodo labai šiltas, labai savas. Pati aplinka jauki, organizatoriai padirbėjo puikiai, o mano demonstruojama Eglės kolekcija tiesiog nuostabi.“ Mergina pasakojo jau kiek pailsėjusi po įtemptų rudens/žiemos madų savaičių, grįžusi prie mokslų („Smagu, kad mokytojai supranta, tačiau ir aš pati stengiuosi, mokausi neprastai, nors baigusi mokyklą vis tik toliau modeliausiu“).
Pabaigdama šią apžvalgą norėčiau paminėti keletą punktų, ką renginyje derėtų kiek patobulinti ar pataisyti. Pirma, performuoti pirmąją žiūrovų eilę. Taip, visi kuo puikiausiai žinome prestižišką „Front Row“ sąvoką, tačiau kaip jaustis, kai stebi kolekciją, o pirmojoje eilėje sėdintis Mantas Petruškevičius demonstratyviai bodisi modeliais ir varto žurnalą ar laikraštį? Deja, nejuokauju – vaizdas išties „sužavėjo“. Antra pastaba – tvarkaraščio nesilaikymas. Gal palyginimas ir prastas (nors išties visai ne „gal“…), bet šeštadienį prieš pat „Infekciją“ teko lankytis krepšinio varžybose (darkart sveikinu „Žalgirio“ fanus), kur viskas buvo suplanuota minučių tikslumu. Atvykus į „Infekciją“ teko eilinį kartą laukti valandą iki pradžios (vietoje žadėtos pradžios 19 valandą abi dienas renginys prasidėjo 20 valandą), o dvidešimties minučių pertraukos tarp kolekcijų kažkodėl dvigubai prailgdavo. Trečia, „Infekcijoje“ reikėtų skatinti jaunus talentus, o ne palikti vietos tiems, kurie jau įsitvirtinę ar tiesiog „nebelimpa“ prie jaunų/inovatyvių/originalių grupelės. Gal ir kiek per drąsu kritikuoti tokią kūrėją, tačiau norėtųsi pasakyti, jog didžiausią patirtį turinti Sandra Straukaitė bendrame kontekste atrodė tikrai silpnai, nors kaip tik turėtų rodyti pavyzdį jaunimui. Ir, galų gale, ketvirta – mažiau tuštybės, daugiau mados! Man, „Infekcijos“ pirmakartei, pats renginys paliko neišdildomą įspūdį, tačiau gaila, kad ne kolekcijų, o įspūdingos žmonių (vadinkime juos „elitu“) savimeilės bei juokingos konkurencijos blyksčių kare. Kita „Infekcija“ įvyks jau šį rudenį, lapkričio viduryje. Įdomu, ar klaidos kartosis, ar mūsų mados kultūra pagaliau žengs dar vieną žingsnelį Vakarietiško požiūrio link…
KOLEKCIJOS-FAVORITĖS
Marija Popadničenko
Egidijus Sidaras
Giedriaus Paulausko modeliai
Agnė Kuzmickaitė
Mildos Čergelytės modeliai
Eglė Žiemytė
Dovilė Gudačiauskaitė
Nuotraukos mano ir pasiskolintos iš: Marijos Užkuraitytės, Lino Ja, Vikos Paškelytės ir oficialaus Mados Infekcijos Facebook tinklalapio
Bučkis
Palik komentarą