SPINTOS GURU

Mados Infekcija 11.11-11.12

Nuo pavasario iki rudens. Šiemet lietuviškos mados gerbėjai išties turėtų būti patenkinti – mados renginių ne tik sparčiai daugėja, bet ir kultinė „Mados infekcija“ pamažu tampa tikra Vilniaus mados savaite ir šįkart pirmąkart per dvylika savo gyvavimo metų buvo surengta jau antrą kartą metuose. Na, nėra ko slėpti – daugelis į tokią organizatorių idėją žiūrėjo gan skeptiškai. Jei žiūrovai lieka nepatenkinti metus kurtomis kolekcijomis, ką jie manys apie sukurtas vos per pusmetį? Panašaus neišbaigto rezultato bijojau ir aš, tačiau tenka pripažinti, kad skeptikai nutildyti, o vaivorykštės spalvomis „pražydusi“ kaukolė su žirklėmis savo gerbėjams parengė ne vieną dėmesio vertą siurprizą.

Prisipažinsiu, kad šįkart akreditacijos anketą pildžiau neturėdama beveik jokių vilčių (ir, tiesą sakant, noro) vykti į Vilnių. Jau keletą mėnesių lapkričio dvyliktos dienos laukė bilietai į Lenny Kravitzo koncertą (turbūt nereikia net nesakyti, kad jis buvo nuostabus), o idėja pentadienį praleisti Vilniuje, o šeštadienį – Kaune atrodė kiek nereali. Taip pat neturėjau ir „Lietuvos ryto“ užnugario, kurio dėka  pirmą kartą vykau į pavasarinę „Infekciją“. Ir vis tik lapkričio trečiąją sulaukiau smagių naujienų – akreditacija „Spintos guru“ vardu gauta, pirmąją renginio dieną tikrai būsiu Vilniuje.

Iškart po pamokų (ir matematikos kontrolinio) draugų pametėta iki Kauno, o paskui paskubomis įsėdusi į Vilniaus krypties autobusą, vakarop galiausiai atsidūriau sostinėje. Kiek keistokas man pasirodė reikalavimas akreditacijas atsiimti būtent ŠMC ir tik 12-17 valandomis, tai yra likus dar dviem ir daugiau valandų iki renginio pradžios. Vilniečiams, nuolat būnantiems senamiestyje, tai gal ir patogu, tačiau kai tenka lėkti per visą Lietuvą vien tam, kad spėčiau atsiimti vokelį su savo pavarde, o paskui kelias valandas laukti, pasirodė kiek keistoka.

Vis tik vokelį atsiėmiau laiku ir likusias dvi su puse valandos praleidau „Lietuvos ryto“ redakcijoje, kur, neslėpsiu, laukė vienas smagiausių siurprizų – didžioji „Chanel“ knyga, skirta Šiaurės Europos šalių moterų grožiui pagerbti. Apie ją internete jau buvau nemažai skaičiusi bei nudžiuginusi skaitytojus žinia, kad knygoje pasirodys ir visas būrys lietuvaičių (Rasa, Edita, Julija, Dovilė, Eglė, Giedrė), tačiau savo akimis tokio leidinio pamatyti tikrai nesitikėjau. Knyga milžiniška – užėmė didelę stalviršio dalį ir svėrė gerus 7-8 kilogramus. Popieriaus kokybė nepriekaištinga, nuotraukos stulbinančios ir man beliko tik liūdnai dūsauti žiūrint į visus nepakartojamus „Chanel“ aukštosios mados kūrinius, dėvimus ir dailiausių Lietuvos manekenių.

Beje, įdomus faktas – per pačią „Infekciją“ teko nemažai bendrauti su Julija Steponavičiūte (priminsiu, kad šiemet ji nedirba, nes yra abiturientė ir pristatė tik Eglės Žiemytės kolekciją), kuri papasakojo apie darbo su „Chanel“ mados namais užkulisius. Juliją itin nustebino labai griežta mados namų tvarka – vos atvykus į „Chanel“ būstinę, merginai iškart būna padaromas šou makiažas, primatavimai, o po to nieko nelaukiant fotografuojamas „lookbook‘as“. Smagu ir tai, kad mados namai rūpinasi savo merginomis. Štai visai neseniai Julija gavo nedidelę dovaną – „Chanel“ kremų rinkinį. Prakalbusi apie garsiojo Šiaurės moterų albumo kūrimą, ji papasakojo apie įspūdingą fotografų duetą – sutuoktinius  Peterį ir Ingelą Klemetz Farago. Pasirodo, kad vyrukas itin smulkus, o moteriškė pakankamai stambi ir mėgstanti vadovauti, tad rytinė fotosesija su „Chanel“ Julijai tikrai neprailgo.

Susiruošusi, persirengusi ir prieš pat septynias išėjusi link ŠMC tikrai nesitikėjau, kad į visuomet vėluojantį renginį (šįkart 50min) ar prieš oficialų startą susirinks tiek daug žmonių. Taigi lauke laukdama „kolegos“ Vikos spėjau ne tik smarkiai sušalti, bet ir stebėti besiformuojančią įspūdingo ilgio eilę. Žinoma, pramogų pasaulio grietinėlė eilę nusprendė ignoruoti, tačiau paprasti mirtingieji su bilietais turėjo laukti geras 15-20 minučių.

Kaip jau minėjau, pats renginys vėlavo geras 50 minučių, tad laiko apsidairyti, pasisveikinti su seniai matytais žmonėmis bei apžiūrėti patalpas buvo pakankamai. Pirmiausiai pamačiau Mildą Čergelytę – vieną talentingiausių jaunosios kartos dizainerių. Šiuo metu ji gyvena ir kuria Londone, tačiau savo darbų nepamiršta rodyti ir „Infekcijoje“. Rodos, didmiestis merginos visai nepakeitė – mano nuomone, ji išliko tokia pat šilta ir maloni asmenybė, kurią visuomet smagu pamatyti. Sutikau ir Baltijos šalių „Maybelline NY“ atstoves, po Talino bei Rygos mados savaičių nusprendusias atvykti ir į Vilnių. Po trumpų pokalbių suskubau apžiūrėti, ką naujo „Infekcijos“ organizatoriai sugalvojo ŠMC erdvei. Tiesiai šviesiai sakant, viskas buvo lygiai taip pat kaip ir pavasarį, tik prisidėjo „Miele“ stendas ir baltas sienas papuošė praeitos „Infekcijos“ kadrų paroda. Nedaug pasikeitė ir podiumas bei salė, tiesiog podiumo pradžia vietoj tradicinės buvo šiek tiek išlenkta.

Pačių kolekcijų (o jų buvo 16) šįkart nusprendžiau plačiau neapžvelginėti ir nepateikti gausybės nuotraukų – manau, kad daugelį jų jau matėte šalies interneto naujienų portaluose bei socialiniuose tinklalapiuose. Tiesiog norėtųsi išskirti keletą pagrindinių ir man pačiai įdomiausių punktų, susijusių su bendra atmosfera bei kai kurių kūrėjų darbais.

Visų pirma daugelis pastebėjo, kad dažnai „Infekcijoje“ kolekcijos būna ganėtinai panašios ir net sunku suprasti, ar čia lietuvaičiai taip stokoja fantazijos, ar kažkas negero vyksta renginio užkulisiuose. Vienai pažįstamai išsakiusi šį svarstymą, sulaukiau ganėtinai įdomaus atsakymo varianto – kadangi dizainerius renginiui tikriausiai atrenka idėjinė jo vadė Sandra Straukaitė, žinoma dėl ganėtinai sudėtingo charakterio ir išskirtinio skonio pojūčio, atrinktosios kolekcijos neretai atitinka būtent jos asmeninį skonį, kad galbūt ir daro įtaką tokiam monotoniškam idėjų srautui ant podiumo. Žinoma, tai tik įdomus pamąstymas, bet kas čia žino, kaip yra iš tiesų…

Taip pat pastebėjau, kad savo kolekcijas pristatė net šešeri užsienio mados namai (viso vyko šešiolika pristatymų). Kai kurie paliko puikų įspūdį (pavyzdžiui, latvių duetas „Mareunrol‘s“, nuo kurių modelių metalo paukščiai tiesiog tempė drabužius), tačiau kiti atrodė tarsi netyčia atvykę į Lietuvą ir patys nežiną, ką čia veikia. Kalbu apie „Ready to fish_“ bei „Patrick Mohr“, kurių kolekcijas daugelis svečių įvardino kaip visiškai netinkančias „Infekcijai“ ir primenančias paprasčiausius drabužius iš bet kurios „Lindex“ ar „Vero Moda“ parduotuvės. Ypatingai daug kritikos strėlių skriejo į berlynietį P.Mohrą, kuris save vadina avangardistu, tačiau jo kūriniai atrodė tarsi nebaigtas mokyklos dizaino būrelio projektas. Gal ir žiauroka kritika, tačiau žinau, kad tai ne mano vienos nuomonė.

Užtat labai maloniai nustebino lietuviai. Mane itin sužavėjo Sandros Straukaitės „ProtoTipai“, pavergę savo pietietiška nuotaika bei kontrastų sugretinimu, Mildos Čergelytės „Drapana Skudure“ su gausybe draperijų bei dieviškomis grynomis spalvomis su metalo akcentais, dar Rygoje matyta Eglės Žiemytės kolekcija „White crow“ su bene geidžiamiausia šiltojo sezono avalyne. Taip pat maloniai nustebino ir Gabrielės Januškevičiūtės „111111“, kurios pavadinimas reiškė šou datą – kolekcija buvo įkvėpta abstrakčių simbolių, kuriuos dizainerė, pasirodo, įžiūrėjo ir kelio ženkluose.

PIRMOJI DIENA

ANTROJI DIENA

Nuotraukos: mano, lrytas.lt, Mindaugas Vaičiulis (facebook)

Bučkis

Dėkui draugams (už smagią kelionę), Vikai ir Julijai (už puikią kompaniją renginyje ir kitą rytą Vilniaus centre bei važiuojant troleibusu), panelei Liuminatai (už nuoširdų rūpestį).