Juozas Statkevičius HC S/S 12 | Įspūdžiai
Ruduo, žiema, pavasaris, vasara ir vėl ruduo – Juozo Statkevičiaus, turbūt žymiausio Lietuvos mados kūrėjo, pristatymo metas. Iš tiesų sunku patikėti, kad nuo tada, kai grožėjomės barokine Ditės Antanaitytės nuotakos suknele bei abstrakčiomis evoliucijos temos skulptūromis ant podiumo, jau praėjo visi metai, kai įspūdingo šou prisiminimai atmintyje dar krebžda lyg tik vakar sukurti. Visi lietuviška mada besidomintys žmonės tikrai žino, kad Juozo šou neprilygsta niekas – tiek drabužiais, tiek modelių atrinkimu, tiek scenografija. Kadangi pernai dalyvavau pirmajame savo J.Statkevičiaus aukštosios mados pristatyme, iš antrojo, skirto 2012 vasarai, tikėjausi ne ką prastesnių įspūdžių. Vaizduotę vėl kaitino interviu su kūrėju, kelios užuominos apie kolekcijos temą, uždengtos dekoracijos, paslaptingos naujienų nuotrupos. Visos kelionės į Vilnių metu negalėjau liautis svarsčiusi, ką gi Juozas sugalvos šįkart. Nėra ko slėpti – jo idėjos lūkesčius išties pranoko.
Šį kartą kūrėjas „Utenos“ pramogų arenoje surengė net du pristatymus – 18 ir 21 valandą. Aš pasirinkau galimybę dalyvauti vėlesniame šou (labai nenorėjau praleisti dieną vykusių pamokų) ir, rodos, nesuklydau – devintos valandos vakaro renginys, kiek teko girdėti, pasižymėjo žymiai prabangesne atmosfera ir gausesniu Lietuvos įtakingųjų būriu.
Kai iškilo klausimas, ką šiame šou norėsiu dėvėti, ilgai mąstyti neteko – derinys turėjo būti pakankamai patogus, kad galėčiau ištverti 4 valandų kelionę į Vilnių ir tokią pat atgal, pakankamai elegantiškas ir turėti vieną kitą įdomesnį akcentą. Pasirinkau klasikinių tamsiai mėlynos (švarkas, kelnės, marškiniai) ir juodos (vyriško stiliaus bateliai, delninukė, diržu tapusi jos rankena) spalvų derinį, kurį pagyvinau ryškiu koralinės spalvos lūpdažiu. Tiesa, prisiminusi praėjusių metų žmonių kiekį bei smarkų vėlavimą, nusprendžiau atsisakyti aukštakulnių ir šiuo savo sprendimu išties džiaugiausi, nes buvo gaila žiūrėti į jaunas iš skausmo trypčiojančias merginas. Šypseną sukėlė tai, kad pakankamai vyriškas derinys tarp viešnių buvo populiarus – kažką panašaus pasirinko ir panelė Asta Valentaitė, kurios skonio pajutimu žaviuosi.
Pernai aprašydama Juozo šou jau minėjau, kad pramogų arenos koridoriuose buvo galima jaustis kaip silkėms statinėje – žmonių susirinko toks būrys, kad buvo sunku net pasukti galvą ir rasti pažįstamą veidą. Žmonės nelabai susigaudė, link kokio sektoriaus reikėtų judėti, o tai kėlė dar didesnę sumaištį. Juokino tai, kad, fotografams užsinorėjus nufotografuoti kokią vietinės reikšmės įžymybę, visa žmonių jūra lyg Mozės praskirta turėjo pasitraukti į šonus. Būtent tokią sumaištį ir pavadinčiau vienu didžiausių organizacinių minusų – pasiruošus į šou ateiti kaip į šventę, tikrai nesinori paskęsti juodų suknelių bei raudonų lūpdažių jūroje, banguojančioje visomis kryptimis.
Kai kostiumuotieji apsaugininkai pagaliau pradėjo leisti svečius į pristatymo salę, kartu su kolege iš „lrytas.lt“ (ačiū jiems už akreditaciją) pradėjome ieškoti žurnalistams skirtų vietų. Kadangi buvome kažką girdėjusios apie oranžines kėdes, iškart paklausėme apsaugininkų, ar jie negalėtų mums padėti. Vienas jau norėjo siūlyti eiti vietų ieškoti pirmosiose eilėse, tačiau kitas visas svajones sužlugdė ir parodė, kad spaudos atstovams skirti… keli mediniai suolai, kuriuos mintyse iškart pavadinau kūno kultūros salės mokykloje reliktu. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – juk žurnalistai buvo įleidžiami per VIP įėjimą, o šou stebėjo matydami labai ribotą vaizdą (viską užstojo pirmosios keturios „kvietimų“ eilės) ir sėdėdami ant žavingų suoliukų.
Vis tik greitai pamiršome visus mažus nusivylimus ir pradėjome laukti šou, kuris, beje, vėlavo lygiai valandą ir prasidėjo dešimtą vakaro. Iškart įžengus į salę buvo galima pastebėti, kad visos dekoracijos vėl uždengtos – Juozas mėgsta išlaikyti paslaptį iki paskutinės minutės. Kai pagaliau užgeso šviesos ir podiumą užtvindė būrys jaunų valytojais persirengusių vaikinų, didžioji paslaptis pagaliau buvo atskleista – minint 125-ąjį „Merdeces Benz“ gimtadienį bei dėkojant už pagalbą, visas podiumas buvo apstatytas naujais „MB“ modeliais. Šou metu tie patys „valytojai“ automobilius valė, blizgino, šveitė, kas po gerų dešimties minučių pasidarė kiek nuobodoka. Dar vienas pristatymo minusas – kiekvienas modelis podiumo lanką turėjo apeiti du kartus, nors pilnai būtų užtekę ir vieno – šou prailgo dvigubai ir kartais net norėjosi tiesiog greičiau išvysti nuotaką bei išeiti. Truputį nuvylė ir muzika, nes po pernai metų lietuvių „Silence“ kūrybos vėlgi norėjosi kažko energingo, tačiau man asmeniškai patiko tik vienas į bendrą takelį įkomponuotas grupės „Caribou“ kūrinys.
Turbūt niekas nenustebs ir neprieštaraus – ši dizainerio kolekcija išties viena geriausių, kokias tik yra tekę matyti besidomint J.Statkevičiaus kūrybos raida. Sužavėtas olando dailininko Pieto Mondriano (taip, jį turbūt prisimenate dėl garsiųjų „Yves Saint Laurent“ suknelių) ankstyvųjų darbų, pasižymėjusių ypatingu formų ir spalvų švelnumu, kūrėjas iškart žinojo, kad jie taps naujosios aukštosios mados kolekcijos leitmotyvu. Jį pakerėjo perlamutriniai atspalviai, siluetų darna, tačiau akivaizdžių darbų atkartojimų drabužiuose ieškoti nereikėtų – P.Mondriano mintis Juozas perteikia savaip. Nežymiai, elegantiškai, subtiliai.
Pristatymą pradėjo manekenė, vilkinti baltu maudymosi kostiumėliu, po jos sekė dar keletas baltai aprengtų modelių, kurių drabužių siluetai labai priminė šeštojo ir septintojo dešimtmečių tendencijas, elegantiškosios Audrey Hepburn laikų formas. Ant podiumo netrūko elegantiškų kostiumėlių apvalainomis apykaklėmis ir pieštuko formos sijonais, pūkais ir plunksnomis puoštų skrybėlių (jos man priminė pas močiutę matytą pudrinės plunksnelę), moteriškas formas paryškinančių suknelių. Mane itin nustebino tai, kad beveik nebebuvo galima pamatyti „new look“ tipo sijonų – visi siluetai manekenes pavertė laibomis, į statulas panašiomis deivėmis.
Didelių ovacijų sulaukė iš ploniausio beveik permatomo audinio pasiūtos lengvutės mini suknelės su pūstomis rauktomis rankovėmis. Jos atrodė tarsi muilo burbulai, kuriuos palietus suknelės paprasčiausiai nebeliks. Kitas sukneles papuošė gausybė pusbrangių akmenų, trapūs nėriniai, net viena kita kutais papuošta suknelė. Pastarąsias dizaineris įdomiai transformavo iš mini ilgio jas pakeisdamas į maksi – tai padaryti jam padėjo prisegamas šilko siūlų sluoksnis, daug kam priminęs „Versace“ mados namų stilių.
Neslėpsiu, kad truputį daugiau tikėjausi iš vyriškosios kolekcijos dalies. Nors Juozo vyrų linija ant podiumo debiutavo dar visai neseniai, jau tikėjausi, kad bendra tema bus pritaikyta prie moteriškosios kolekcijos. Tačiau išvydome beveik tą patį, ką matėme ir pernai – siluetai beveik nepasikeitė, gal tik padaugėjo rankinių, o vyriški aulinukai bei sandalai įgavo įdomesnę formą. Smagiai atrodė vaikinų šukuosenos, nes daugumai jų plaukai buvo sukelti ant viršugalvio ir nupurkšti baltais milteliais – visai kaip Karlui Lagerfeldui. Kaip sakė pats Juozas, jo vyriškoji „linija turėtų būti įdomi plataus akiračio, didelio mastelio vyrams, kurie rūpinasi savo išvaizda, įvaizdžiu. Šie rūbai leis atrodyti bohemiškais, aristokratiškais tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje, Londone ar Niujorke“.
Kolekcijos finalą paskelbė ant podiumo netikėtai pasirodęs baltas žirgas (įdomu, kokios princesės jis laukė ir kur jo princas?) bei balerina Eglė Špokaitė, įsijautusi į nuotakos vaidmenį. Itin sujaudino tos kelios akimirkos, kai žymioji balerina, jau baigianti savo karjerą, ant podiumo nesulaukė ašarų – tikra gulbės giesmė balto šilko karalystėje…
Po šou man pavyko pakalbinti ir du modelius pristačiusią Juliją Steponavičiūtę. Abiturientė iškart pripažino, kad visoms merginoms jau po pirmojo šou labai skaudėjo kojas, ypač apatinėje jų dalyje esančius sąnarius. Nors podiumas ir buvo nuklotas minkšta sidabrine medžiaga, į kurią turėjo gerai smigti kulniukas, Julija atskleidė, kad šįkart specialiai Juozui sukurti „Manolo Blahnik“ bateliai buvo itin nepatogūs ir dėl to kai kurioms merginoms net buvo sunkoka vaikščioti. Nenorą autis aukštakulnius „žudikus“ galima suprasti ir iš užkulisių nuotraukų – merginos batelius laiko rankose ant tiesiog ant žemės.
Paskutinis žodis? Na, Juozai, ačiū už sukurtą šventę akims, grožio pasaką bei dar vieną progą pasvajoti tema „kai aš užaugsiu, irgi dėvėsiu tokias sukneles…“. Grožis niekada nemiršta!
Nuotraukos: mano, lrytas.lt (T.Bauras, R.Neverbickas), Vikos Paškelytės
Bučkis
Palik komentarą