SPINTOS GURU

Lietuviška mada gyvena ne tik ant „Mados infekcijos“ podiumo ar privačiuose „elito“ pristatymuose. Galbūt ką nors nustebinsiu, tačiau tikrieji jos namai – nedidelės studijos, daugiau siūlais nei maistu mintantys dizaineriai bei mažos ištikimų darbuotojų grupelės, kuriančios audinio stebuklą. Ir taip lietuviška mada gimsta nebūtinai Lietuvoje. Vienas geriausių šio globalizacijos proceso pavyzdžių – jau penktąją savo kolekciją pristatanti dizainerė, „Injekcijos“ laimėtoja bei „Infekcjos“ dalyvė Milda Čergelytė, gyvenanti ir kurianti Londone, tačiau savo identiteto bei pagoniško geno tikrai nepraradusi. Nors jokių užuominų apie tėvynę ar gimtinę jos naujausios rudens/žiemos kolekcijos „Petia“ aprašyme nebuvo, kiekvienas apdaras tiesiog kvepia namais. Ne tais, kuriuos statome iš monolitinių blokų – tais, kurie simbolizuoja girią, gamtą, lietuviškąją tapatybę. Vis tik dizainerė nesileidžia į romantiškus sapnus ir gilinasi į kylantį konfliktą – kodėl „MIMI.C“ mūza gerbia savo šventą žemę, bet… ją naikina ir glostydama šventą taurą net nesusimąsto, jog avi odinius batus?

„Neginu smurto, neskatinu jo, tačiau taip pat nekovoju prieš žudymą. Kolekcija „Petia“ tėra šiuolaikinės visuomenės sukurto vyksmo atspindys raibuliuojančiame mano minčių ežero paviršiuje. Galvoju ir apie tai, kad žmonijos autoritetų ir dievų žudymas, kurio ginklai – mintis ir žodis, pasauliui kainuoja kur kas brangiau nei gyvūnėlių žudymas dėl kailių“, – M.Čergelytė 

Ne paslaptis, jog M.Čergelytė savo darbais mėgsta provokuoti diskusijas. Jų netrūko po kolekcijos „FTRBT0000“ pristatymo, tačiau dar garsesnės kalbos turėtų kilti pasirodžius „Petia“ „lookbook’ui“, kuriame pristatomi aštuoni skirtingi šaltojo sezono kolekcijos deriniai. Nors iš pirmo žvilgsnio didžioji dalis drabužių atrodo kaip sėkmingas „ready-to-wear“ stiliaus darbas, savyje tikrai turintis „noriu to dabar“ efektą, kai kurios detalės vertos gerokai nuodugnesnio aptarimo. Pirmiausia į akis krenta kailis, kurio iki šiol M.Čergelytės darbuose matyti (jei atmintis nemeluoja) neteko. Žinoma, jei jau priimamas sprendimas nagrinėti žudymo, idealų naikinimo temą, paprastą kailinį paltą demonstruojantis modelis šoko nesukeltų, tad „MIMI.C“ manekenė provokuojamai tarsi rankinę (grobį?) laiko kailio šalį su segtuku-galva. Kailį matome ir ant aukštakulnių batelių (panaši idėja ne per seniausiai karaliavo ant Alexanderio Wango podiumo), ir ant merginos galvos, kaklo, pečių. Dar viena tema – grožio paieškos ten, kur jo ieškoti daugeliui atrodytų paprasčiausiai kvaila. Taip kolekcijoje atsirado netvarkos, purvo motyvas, išmarginęs baltas palaidines, siaurėjančias kelnes. Štai ir vėl galime ieškoti lietuviškos tapatybės ištakų, nes lietuviui purvas ar žemė niekuomet nebuvo (ir gal net nėra) svetimi, o tai vakarų pasaulyje stebina ne vieną.

Pereinant prie techninės dalies norėtųsi pagirti dizainerę už tai, kad šįkart sugebėjo pasirinkti kiek komerciškesnį (teigiama prasme) įvaizdį, tačiau išlaikyti aštrų protą ir savitą pasaulėžiūrą. Jei reikėtų šią kolekciją lyginti su ankstesniais M.Čergelytės darbais, naujausias jos darbas atrodo gerokai tvirtesnis, profesionalesnis, lyg įrodantis, jog žaidimų ir eksperimentų periodas baigėsi bei „MIMI.C“ vardas turi išties rimtų ketinimų tapti naujausiu Londono atradimu. O gal net lipti ant aukštesnio laiptelio bei pamažu orientuotis į Londono mados savaitės podiumą? Jam M.Čergelytė, manau, greitai bus pasiruošusi – mane sužavėjo itin švarios, griežtos kolekcijos linijos. Nors didelį įspūdį paliko sijonas su įdomia užtrauktukų detale ar rausvu abstrakčiu kamufliažu marginti A linijos šortai, neabejotinai stipriausi buvo kolekcijos švarkai bei marškiniai, pasižymėję netradicinėmis proporcijomis. Štai vienas švarkas atrodė tarsi „auginantis“ naują porą rankovių, kitas – lyg bandantis apkabinti liauną manekenės liemenį. Įdomus pasirodė ir sprendimas išpūsti marškinių rankoves, pečių sritį dekoruoti metalu.

Taigi kolekcija – išties nemažas žingsnis tiek M.Čergelytei, tiek į vakarus vis dažniau besižvalgančiai jaunųjų Lietuvos talentų grupei, kartais prarandančiai viltį, jog sąvoka „lietuvis dizaineris“ kada nors skambės išdidžiai. „MIMI.C“ – perspektyvus ir savitą viziją turintis ženklas, tad belieka nekantriai laukti kitų darbų bei palinkėti barbei devyndarbei M.Čergelytei kuo didžiausios sėkmės padedant vystyti lietuviškos mados viziją.

Roberto McCormick nuotraukos

Karolio Kaminsko nuotraukos

Nuotraukos – MIMI.C

Bučkis