Spintos guru | 20…?

Vogue US, gruodis 2003

Negaliu nuslėpti šypsenos – nervinausi, kai suėjus aštuoniolikai jau tapau už save (teisiškai) atsakinga pilnamete, devyniolikos liūdėjau dėl paskutinių „niolikinių“ metų. Šiandien žingsnis gerokai rimtesnis ir skambantis tiesiog kraupiai – įžengiu į trečią gyvenimo dešimtį, kai bent jau teoriškai turėtų pasikeisti visa vertybių sistema, nebėra vietos klaidoms, o kalbas apie draugystes keičia tema pavadinimu „šeima ir vaikai“. Rodos, po tokio įkopimo seka tik šokiai „Kam per keturiasdešimt“, menopauzė bei anūkai. Žinoma, hiperbolizuoju, tačiau baimės nemažai, o pats skaičius, besibaigiantis „dešimt“, ausiai skamba tarsi mirties nuosprendis paauglystei. Iškart skubu tildyti apie gimtadienį užsimenančius draugus, o „facebook“ paskyroje paslėpiau gimimo datą ir nenoriu sulaukti jokių sveikinimų.

Kur dabar dėti paukštukais margintą suknelę bei neoninę palaidinę? Ar tikrai atrodau tokia sena, kad nebesulaukiu netiesioginių pardavėjų komplimentų, kai manęs nebeprašo asmens dokumento? Juk net nespėjau atsikratyti paaugliškai siaubingos veido odos, o viduje vis dar šokinėja vaikas, kuris vakarais pagal amžių jau turėtų galvoti ne apie guminukus, o apie karjeros perspektyvas bei dideles šildymo kainas. Aišku, po metų vėl galėsiu smagiai pasijuokti iš šios tragikomiškos išpažinties, šypsenos veikiausiai neslėps ir vyresni skaitytojai. O šiandien man teks bandyti save įtikinti, kad gyvenimas ties dvidešimtuoju gimtadieniu tik prasideda, o neoninė palaidinė bei margos kelnės atleistinos kol galioja studento pažymėjimas. Spėkite, kas po keturių metų skubės kibti į magistro studijas…

Bet kuriuo atveju dvidešimtieji gyvenimo metai buvo nuostabūs – moksleivės statusą bei namų patogumus pakeitė studentiška laisvė, mamos patiekiamus pusryčius – karštu vandeniu užpilamos grūdų košės, nepatogumai galvojant apie vykimą į mados renginius – galimybė apsilankyti daugelyje jų bei susipažinti su gausybe įdomių žmonių. Džiaugiuosi, kad metai itin sėkmingi buvo ir rašant tinklaraštį – iš arčiau susipažinau su lietuviška mados industrija, gavau keletą progų pašniukštinėti jos virtuvėje bei suvokti, kiek dar dar reikia mokytis tiek man, tiek patiems industrijos atstovams. Nors žvakučių ant torto nepūsiu ir noro negalvosiu, nuoširdžiai tikiuosi, kad šiemet gyvenimo tempas nesulėtės, pavyks išmokti bei nuveikti dar daugiau bei galbūt net pasitikti šeštąjį „Spintos guru“ gimtadienį. Štai toks ir žingsnis į tą baisią trečiąją gyvenimo dešimtį. Gal rytoj pabudus bei veidrodyje neaptikus raukšlių bus drąsiau.

Bučkis