Londono mados savaitė F/W ’13 | Tom Ford

Visai kaip prieš devynerius metus. Tie patys veidai, ta pati publika, net atmosfera ta pati. Kai 2004-ųjų vasario pabaigoje Tomas Fordas paskutinį kartą nusilenkė ant „Gucci“ podiumo, jam užkulisiuose plojo to meto supermodeliai (tarp jų – ir iki šiol dirbančios Natasha Poly, Daria Werbowy, Liya Kebede), o mados elitas krentant rožių žiedlapiams liejo ašaras bei puoselėjo viltį, kad amerikietis publikai mojuoja ne paskutinį kartą. Mados industrija staiga prarado vieną iš svarbiausių laikmečio kūrėjų ir ore pakibo daugybė klausimų. Paradoksalu, tačiau po T. Fordo debiuto 2013-ųjų rudens-žiemos Londono mados savaitėje abejonių padvigubėjo. Pirmą kartą po devynerių metų pertraukos savo kolekciją rodęs mados savaitės metu bei įrašytas oficialiame tvarkaraštyje (uždarų šou era baigėsi), amerikiečių dizaineris pažadėjo auditoriją nustebinti tuo, ko ji dar nebuvo mačiusi. Štai ir pirmasis klausimas: ko ji dar nebuvo mačiusi iš esmės, ar ko ant podiumų tiesiog nebuvo pastarąjį dešimtmetį? Mįslę užminė net pats pirmas derinys, pristatytas sugrįžusios L. Kebede. Tad ar mados ratui sukantis pirmyn į šeštą dešimtį įžengusio T. Fordo idėjos gręžiasi atgal? O gal jos yra kaip tik tai, ko pasiilgo minimalizmo išvargintos moterys?

T. Fordas žino, kaip surengti gerą šou. Pirmą kartą viešai rodęs savo asmeninės linijos kolekciją, amerikietis parodė žinąs, kad pirmas įspūdis – pats svarbiausias. Pasitenkinti paprastu podiumu, įprasta sale, tradiciniu apšvietimu? T. Fordo moteris to nepakęstų, nes prabanga jai svarbi tiek renkantis aukščiausios klasės drabužius, tiek kuriant savo aplinką. Taigi inicialais „TF“ puoštos vardinės kortelės svečius kvietė į Lankasterių rūmus – istorinius anglų aristokratų namus, kurių prieangis buvo papuoštas gėlėmis, o pagrindinė salė – veidrodžiais bei šviesiu kilimu su aukso raidėmis „TF“. Jau šių metų pabaigoje atidarysiantis šimtąją savo vardo parduotuvę, T. Fordas žino, kad jo klientės aukštakulniai purvino gatvės grindinio neliečia ir niekada nelies.

Kodėl būtent Londonas, o ne Paryžius, Milanas ar Niujorkas? Abiejose Atlanto pusėse namus turintis dizaineris savo pasirinkimą paaiškino itin paprastai – Londone yra pagrindinė jo studija, jis dievina miesto multikultūriškumą, gilias mados tradicijas bei istoriją. Šį rudenį kartu su ilgamečiu partneriu Richardu Buckley susilaukęs sūnaus Alexanderio Johno Fordo, dizaineris šeimą puoselėti nori būtent Londone, taip pat čia leisti sūnų į mokyklą. Italija su „Gucci“, Prancūzija su „Yves Saint Laurent“ bei JAV su „Parsons“ dizaino mokykla jam reiškia karjeros raidą bei praeitį, o Londonas – neatrastas galimybes.

Oficialiam debiutui itin svarbu buvo ir atsirinkti modelius, kurie gebėtų įsijausti į mados namų klientės vaidmenį, tobulai atspindėti dizainerio filosofiją bei tinkamai pristatyti naujosios kolekcijos idėją. Neslėpsiu, kad itin gerbiu T. Fordą už unikalaus, išskirtinio grožio propagavimą – nors pagal statistiką vos keturi procentai visų pristatymams samdomų modelių yra ne baltaodžiai, T. Fordo šou iš 33 podiumu žengusių modelių daugiau nei trečdalis buvo juodaodės bei azijietės. Tarp jų – ilgametė dizainerio favoritė Liya Kebede, šiandien puikiai žinomi veidai Joan Smalls, Liu Wen, Fei Fei Sun, Cora Emmanuel, Jourdan Dunn. Kūrėjas supranta, kad jo drabužiai yra skiriami ne tam tikrai rasei, o gyvenimo būdui. Tiesa, šiek tiek nustebino tai, kad ant podiumo nebuvo galima išvysti Editos Vilkevičiūtės – T. Fordo sugrįžimo šou prieš kelis metus dalyvavusi bei „lookbookui“ nusifotografavusi mergina Londone taip ir nepasirodė, nors  dizaineris sugebėjo pakviesti mados savaičių metu nebedirbančias Lily Donaldson, Julią Stegner, šį sezoną podiumais nevaikštančią Arizoną Muse.

KOLEKCIJA

Daugiau dėmesio norėtųsi skirti pačios kolekcijos aprašymui. Vienus kritikus privertęs trūkčioti pečiais, kitus – rašyti ilgiausius sveikinimus sugrįžus su trenksmu (beveik tiesiogine prasme, nes kai kurie drabužiai dekoruoti komiksuose matomu sprogimų motyvu), naujausias T. Fordo darbas buvo pavadintas „Cross Cultural Multi Ethnic“. Ginčytis sunku – kolekcijoje buvo galima pastebėti tiek tradicinio japoniško kostiumo motyvų (kimono siluetas), šiaurietiškos kultūros elementų (kailiai, masyvūs paltai), slaviškų puošybos technikų (gėlių koliažai bei siuvinėjimai), Pietvakarių Afrikos genčių mėgiamus kontrastingus raštus atkartojančių audinių bei egzotinių gyvūnų kailio ornamentų (zebras, leopardas).

Tiesa, kaip pastebėjo „Style.com“ apžvalgininkas Timas Blanksas, ant podiumo matyti drabužiai labiau priminė ne „National Geographic“ žurnalo puslapius, o „Marvel“ komiksus. Ryškūs, eklektiški, ties prasto skonio riba balansuojantys deriniai šokiravo visko mačiusius bei klasikinio T. Fordo stiliaus pasiilgusius ekspertus. Po pristatymo aršioji „New York Times“ žurnalistė Cathy Horyn net paskambino dizaineriui ir paprašė papasakoti, ką ji išvydo ant podiumo, nes be papildomo paaiškinimo suprasti buvo sudėtinga. Todėl kai kurie svečiai, ne itin maloniai nustebinti chaoso ant podiumo, kolekciją šmaikščiai pavadino „Jeremy Scottu milijardieriams“.

Nors kolekcijoje vyravo klasikiniai T. Fordo siluetai, ne kartą matyti ant „Gucci“ podiumo (siaurėjantys sijonai, aptemptos ilgos suknelės, nėrinių palaidinės, kailiniai paltai), dizaineris siekė, kad kiekvienas ant podiumo pristatytas drabužis ar aksesuaras atrodytų įspūdingai, būtų išskirtinis, o ne tiesiog papildantis kitas detales ar užpildantis kolekcijos spragas. Būtent tai ir tapo didžiausiu trūkumu – net patyręs žvilgsnis nesugebėjo aprėpti tokios galybės spalvų bei skirtingų audinių. Nėriniai, kailis, oda, siuvinėjimai, kutai, šilkas? Tik ne viename derinyje. C. Horyn paklaustas, ar gatvėje norėtų pamatyti nuo galvos iki kojų kolekcijos drabužiais apsirengusią moterį, T. Fordas šmaikščiai atsakė, kad „taip, jei ji gebėtų tai dėvėti teisingai bei būtų sumokėjusi pilną kainą“, tačiau paskui pritarė, kad šios kolekcijos dalis reikia skaidyti, suteikti joms individualumo.

Ar tai – sėkmingas sugrįžimas į mados olimpą? Sėkme paženklinta visa T. Fordo karjera, tad tikėtis, kad po šio gilią mintį turinčio, tačiau chaotiškai sudėlioto darbo nusisuks klientai, būtų kvaila. Taip, ši kolekcija daugelį kritikų iš pradžių šokiravo, tačiau nė vienas apžvalgininkas negalėjo paneigti, kad T. Fordas išlaikė itin aukštus kokybės standartus, daug dėmesio skyrė kiekvienos detalės ištobulinimui, o visa spalvų bei raštų maišatis – siekis provokuoti bei atrasti ribą, kuria baigiasi originalumas ir prasideda blogo skonio teritorija. Šįkart itin pavojingai balansavęs ant ribos, T. Fordas išsisuko ganėtinai sėkmingai, nes paskatino į kolekciją nežiūrėti paviršutiniškai, jos nagrinėjimui skirti daugiau laiko bei mintyse derinius išskaidyti įvertinant kiekvienos detalės meistrišką kompoziciją.

Teks pripažinti, kad vos pamačius nuotraukas itin neigiamai reagavau ir aš, tačiau dabar džiaugiuosi, kad tuomet nepuoliau vertinti, kritikuoti, teisti. T. Fordo kūryba bei asmeninis žavesys neabejotinai traukia žvilgsnį bei sužavi tyčiniu atsiribojimu nuo šiandien vis dar propaguojamo asketizmo madoje. Amerikiečio mūza yra maksimalistė, dievinanti prabangą bei nežinanti, kas yra džinsai ar nuobodūs lygiapadžiai bateliai. Taip, ji arogantiška, ironišku žvilgsniu (ir šermuonėlių kailinių mostu) nulydinti PETA aktyvistus bei aplinkinių teisiama už vakarinę aprangą dienos metu, bet… ji įkūnija slaptą moterų troškimą nors vieną dieną tapti femme fatale, paauksuotu smailiu batelio kulniuku perduriančią kiekvieno apie minimalizmą rėkiančio konformisto gerklę. More is more. Tom Ford is even more.

VIDEO

Nuotraukos style.com, vogue.com

Bučkis