Penktadienio popietę, kai iki 2014-ųjų “Mados infekcijos” pradžios dar buvo likusios kelios valandos ir baltas vokas su akreditacija viduje gulėjo Šiuolaikinio meno centre prie neišbrauktos mano pavardės, jau žinojau, kaip pradėsiu bei baigsiu šią apžvalgą. Ir ne, toliau eisiantis tekstas nebus nukopijuotas pranešimas spaudai, iš anksto nemačiau nė vienos kolekcijos ir internete specialiai nesidomėjau nė vienu į festivalį atvykusiu svečiu iš užsienio. Vis dėlto būsimo straipsnio idėja jau buvo visiškai aiški. Perfrazavus žinomo filmo pavadinimą – niekas nenorėjo eiti.
Bilietai išpirkti, akreditacijos anketas pildžiusiems žurnalistams išdalintos, kvietimai išsiųsti, tad, rodos, nėra nieko paprasčiau nei pasakyti “nenori – neik”, tačiau šįkart kalbu ne apie dėl pramogos festivalį aplankančius ir bilietą perkančius žiūrovus ar tuos žiniasklaidos atstovus, kuriuos podiumas iš tiesų domina mažiausiai. Gerokai svarbesne laikyčiau tą “Mados infekcijos” auditorijos dalį, kuri į festivalį viena ar kita prasme eina dirbti, t.y. žmonės, kuriems svarbu išvysti naujausias kolekcijas, nes paskui tenka rūpintis drabužių pateikimu mados leidiniuose, salonuose, reklamoje ar kitais kanalais komunikuojant dizainerių kūrybą. Kalbu apie stilistus, apžvalgininkus, mados redaktorius, fotografus, parduotuvių atstovus bei gausybę kitų profesionalų, kurių nuomonė svarbi tiek visuomenei, tiek patiems kūrėjams.
Esu įsitikinusi, kad kiekvienas jų, atsakingai dirbantis savo darbą bei pateikiantis atitinkamą rezultatą, festivalio rengėjams turėtų būti prioritetas. Šie žmonės formuoja šalies mados industriją bei pamažu stato jos įvaizdį, tačiau “Mados infekcija” jiems nebeatrodo trijų pavasario vakarų per metus vertas renginys. Priežastys – pačios įvairiausios pradedant nuo asmeninio požiūrio į festivalio organizacines problemas (ilgos pertraukos, daug žmonių, netinkama erdvė, nuolatinis vėlavimas) iki gan rimtų pastabų apie ne pirmus metus minimus “Mados infekcijos” skaudulius.
Pavyzdžiui, didžiųjų Lietuvos mados leidinių mados redaktoriai, nuolat dirbantys su “Infekcijos” dizainerių kūryba, tikrai neturėtų rūpintis akreditacijomis, o sulaukti kvietimų bei pristatymus stebėti iš arčiau nei žiniasklaidos “ložės”. Tą patį norėtųsi pasakyti ir apie kitus prieš tai minėtus įtakingus (nereikėtų bijoti šio žodžio net kalbant apie vietinę industriją) profesionalus. Jau ne pirmus metus teko girdėti ir pastabas apie griežtesnės kolekcijų atrankos nebuvimą bei būtinybę renginiui turėti bent keletą stilistų – jie padėtų paruošti pristatymus, išvengti akivaizdžių klaidų renkant derinius ir taikant aksesuarus ar net modelių makiažą bei šukuosenas.
Nors žemai lenkiu galvą prieš renginio koordinatorę Renatą Mikailionytę bei atstovę spaudai Tomą Jonuškaitę, drįstu teigti, kad daugiausiai pastabų tenka idėjinei “Mados infekcijos” pusei. Be abejo, lengva suformuluoti apibrėžimą, kad “Infekcija” pagerbia lietuvišką madą, suteikia erdvę jai parodyti bei leidžia išvysti naujausią tiek gerai žinomų, tiek debiutuojančių dizainerių kūrybą. Vis tik tai gan paviršutiniškas apibūdinimas, o formuluotės reikėtų tikslesnės.
Esu linkusi pritarti žurnalo “Moteris” mados redaktorei, pasakusiai, kad “Infekcija” bando laviruoti tarp avangardo, konceptualumo ir komercijos, tačiau viską rodant ant vieno podiumo rezultatas lieka chaotiškas. Trumpiau tariant, kai bandoma įtikti visiems, neįtinkama niekam. Tad galbūt derėtų išgryninti festivalio viziją, geriau apgalvoti šou tvarkaraščio išdėliojimą. Ir tai pabrėžiu ne tik todėl, kad stebint pristatymus norėtųsi aiškesnės sistemos – tikiu, kad esminis festivalio organizatorių tikslas turėtų būti pagalba dizaineriams bei tinkamas jų darbų pateikimas susirinkusiai publikai, o šiuo metu daugiau dėmesio skiriama kitoms smulkmenoms.
Ne kartą teko girdėti ir pasvarstymų apie tai, kad “Infekcijai” reikėtų alternatyvos – kito panašaus pobūdžio renginio, kuris po vienu stogu ar tiesiog vienu metu suburtų įvairius kūrėjus ir taptų tuo, kas galėtų būti vadinama savotiška Vilniaus mados savaite, daugiau dėmesio skirti komerciniam pateikimui, ryšiams su užsienio šalimis, jų kūrėjais, žiniasklaida, prekybos sferos atstovais. Mėgstama kalbėti apie tai, kad “Infekcija” visa galva aukštesnė už Rygos ar Talino mados savaites, tačiau organizaciniu bei komunikaciniu požiūriu kaimyninių šalių atstovai atrodo kiek stipriau. Galbūt “Infekcijos” komandai reikėtų naujų narių, naujų idėjų bei supratimo, kad tobulėti dera net valdant savotišką monopolį?
Po ilgokos dalies, skirtos pačiam renginiui, norėtųsi pakalbėti ir apie tai, kas buvo parodyta ant podiumo. Jeigu aplankėte renginį arba daugiau dėmesio skyrėte nuotraukų peržiūrai internete, turbūt pastebėjote kad iškirpus foną kai kuriuos svečių bei kolekcijų kadrus būtų galima nesunkiai sumaišyti. Mat gatvėje matomos sportinės stilistikos įkvėpti dizaineriai ant podiumo užkėlė ne tik minimalistinius sportinius siluetus ar ryškiomis neoninėmis spalvomis margintus audinius, bet ir, reikėtų pasakyti, piktnaudžiavo Vilniaus senamiestyje kasdien matomais ryškiais bėgimo bateliais, kurie veikiausiai tėra labai laikina ir Vakarų šalyse jau slopstanti tendencija .
Taip, šiandien jauni mados gerbėjai sportbačius derina prie visko ir tai tampa savotišku XXI-ojo amžiaus demokratiškos mados pareiškimu, tačiau ar kūrėjai neturėtų pateikti kažko dar nematyto, naujo, netikėto? Noras atitikti dabartines nuotaikas puikiai suprantamas, bet madai labiau rūpi rytojus. Žvalgymasis dvidešimt ar penkiasdešimt metų atgal ir savų interpretacijų pateikimas yra įprasta, tačiau žvilgsnis į vakardieną niekuomet nebuvo mados variklis.
Kaip ne itin pavykusius bandymus atkartoti šių dienų tendencijas įvardinčiau Dianos Paukštytės, Lauros Dailidėnienės, Lilijos Larionovos kolekcijas, stokojusias originalumo, stilisto prisilietimo ir atrodžiusias kaip jaunimo parduotuvėje rastų detalių derinys, o ne solidus naujos idėjos pateikimas. Kiek geriau atrodė taip pat sportinio stiliaus įkvėptas, tačiau puikiais raštais bei lengvais audiniais sudominęs Kristinos Vikoren darbas. Klasikinis stilistės Karinos Leontjevos sprendimas (ryškūs plaukai ir avalynė arba kojinės) pakylėjo klasikinę minimalistinę Linos Gudanavičiūtės kolekciją, kuri tarp trečiosios festivalio dienos darbų atrodė patraukliausiai, buvo tvarkingai bei tinkamai pateikta.
Nusivylimu palydėta “Infekciją” penktadienį pradėjusi Ievos Daugirdaitės kolekcija, kurios šiame festivalyje laukiau turbūt labiausiai. Prieš metus maloniai nustebinusi bei paskatinusi domėtis jos kūryba, šįkart dizainerė teigė rėmusis dešimtimi gero dizaino taisyklių bei industrinės architektūros idėjomis. Gaila, kad gera tematika ant podiumo nepaliko tokio paties įspūdžio – kolekcijos siluetai turėjo nemažai potencialo bei dizainerei būdingo subtilaus griežtumo, tačiau didžioji dalis derinių atrodė tarsi nepabaigti, kai kuriuos drabužius užgožė veikiausiai nereikalingos detalės (ypač pėdkelnės, kurios, beje, koją pakišo ne vienai kolekcijai). Po šou pasigirdo svarstymai, kad galbūt televizijos projekte dalyvaujančiai dizainerei pristigo laiko, tad nuo tolimesnių vertinimų šįkart reikėtų susilaikyti ir tiesiog laukti kito I. Daugirdaitės darbo.
Stiprų įspūdį šiemet paliko moteriškas “Infekcijos” triumviratas Eglė Žiemytė, Kristina Kruopienytė bei Sandra Straukaitė. Trejetas galėtų būti laikomas pavyzdžiu, kaip vienodai patraukliai bei komerciškai pateikti visiškai skirtingos stilistikos kolekcijas. Nors E. Žiemytę už skandinavišką stilių, puikius aksesuarus bei pajautimą, ko nori moderni, mada besidominti moteris, galima girti kiekvieną sezoną, ypatingų komplimentų dizainerė nusipelnė dėl avalynės ir savo vizitine kortele laikomų vyriško kirpimo paltų. Teatrališka S. Straukaitės kolekcija giliausią įspūdį paliko dėl šou, o profesionaliai sukurti deriniai leido dėmesį skirti per dideliems marškiniams, su doze humoro pateiktoms lengvoms suknelėms.
Didžiausiu siurprizu man tapo antrąją festivalio dieną pradėjusi K. Kruopienytės kolekcija, kurią netrukau įvardinti kaip standartą visiems kitiems “Infekcijos” dizaineriams – nepriekaištingas stilisto darbas, tobulai parinkti modeliai, makiažas, šukuosenos bei aksesuarai iš pirmo žvilgsnio minimalistinei kolekcijai suteikė visiškai naują, šiuolaikišką veidą. Geros užsienietiškos praktikos pavyzdžiu tapo ir Danijoje kuriančio Wali Mohammedo Barrecho darbas, ypač – puikūs aksesuarai, į kuriuos su pavydu žvilgčioti teko ne tik stebint šou, bet ir “Infekcijos” vakarėlyje šokant savos kūrybos rankinę laikančiam dizaineriui už nugaros.
Atskirai norėčiau paminėti “Mados Injekcijos” konkursą laimėjusias bei į “Infekciją” kolekcijų pristatyti pakviestas Dovilę Cibulskaitę ir Aną Romanovą, Akvilę Jančaskaitę bei Ugnę Martinaitytę. Nors puikiai suprantu, kad kitais metais merginų darbų ant ŠMC podiumo turbūt nebeišvysime, jų šviežias požiūris, dėmesys detalėms, išgryninta vizija bei teatrališkas pateikimas paskatino į šalies industrijos ateitį žiūrėti kiek optimistiškiau. Ačiū joms, o jeigu jų kūrybos sulauksime ir kitais metais, galbūt… 2015-ųjų pavasarį stoviniuoti baltuose ŠMC koridoriuose bus gerokai įdomiau.
Dėkoju organizatoriams už suteiktą akreditaciją. Nuotraukos iš “Mados Infekcijos” facebook paskyros.
X