Mados kryptis | Nuobodulio estetika

Didelis megztinis, patogios laisvos kelnės, sportiniai bateliai, kuprinė… Šiandieninis madingos moters įvaizdis visiškai neatitinka to, ką galbūt esame įpratę vadinti mada. Jis pašvęstas patogumui, neutralumui ir savęs atskyrimui nuo nuolat besikeičiančių mados tendencijų, kiekvieną sezoną matomų ant podiumo ir žurnalų fotosesijose. Naujuoju mados troškimu tapo nebe vadinamieji „it“ daiktai ar tam tikrą naują kryptį atitinkanti stilistika, tačiau netikėta nuobodulio estetika, kuri meno pasaulyje apibrėžiama kaip estetinė patirtis, kuriama iš kasdienybės banalumo. Nuo kurio menas (o šiuo atveju ir mada) paprastai padeda pabėgti. Tad darosi įdomu: iš kur atsiranda noras madą stebėti pasyviai, o ne joje dalyvauti?

Kai tik pradėjau mąstyti apie šio teksto temą, nejučiomis supratau, kad net dirbant mados industrijoje į ją norisi žiūrėti tik iš šono. Tarsi nebeliko troškimo atrodyti kitaip, sekti tendencijas, net rašant nagrinėti naujausias kolekcijas ir domėtis įkvėpimo šaltiniais. Kai kiekvieną sezoną ateina metas kalbėti apie būtiniausių pirkinių sąrašus bei tendencijų gausą, vienintelė natūrali reakcija yra nuo viso to atsiriboti. Kaip? Pasirinkti pasyvaus stebėtojo, o ne aktyvaus dalyvio vaidmenį, įsisupti į jaukų beformį juodą paltą ir suplyšusius mėlynus džinsus. Lyg šiandieninis mados chaosas būtų kažkas, ką norisi matyti it siurrealisto darbą už muziejuje esančios stiklo sienos. Atsitraukti, nagrinėti iš šalies.

Itin įdomu matyti tai, kad toks požiūris į šių dienų madą nėra tik tam tikras individualus pastebėjimas – tai visos industrijos nuovargis, kilęs dėl milžiniško kaitos greičio, kai minimalistų skanduotes per pusmetį pakeičia šūkis „more is more“, o jas – dar naujesnė „normcore“ arba tiesiog normalios, neįpareigojančios mados kryptis, virš nuolatinių mados kaprizų iškelianti kasdienišką, net šiek tiek suprimityvintą aprangą. Vis dėlto šiandieninėmis aplinkybėmis net neutralusis „normcore“ yra tik dar viena tendencija, kurią norint pritaikyti sau tenka sezoninį garderobą dėlioti atsargiai it šimto dalių dėlionę ar tekstą su prasminiais akcentais laiku ir vietoje.

 

Ar tai – labai pesimistinis požiūris į šiuolaikinę madą ir jos diktatą? Tikrai ne, nes šįkart daugiau kalbu apie asmeninius vartotojiškus pasirinkimus, o ne hierarchijos viršūnių skleidžiamas idėjas. Naujoji nuobodulio estetika pradėjo formuotis būtent apatiniuose sluoksniuose, kurie pavargo nuo nuolatinio noro kažko norėti. Kiekvieną sezoną įsigyti drabužius, užbaigiančius „must-have“ pirkinių dėlionę ir po poros mėnesių vėl pradėti nuo švaraus lapo naujam paveikslui. Be abejo, stebėti madą, naujausias kolekcijas ir pristatymus vis dar be galo įdomu, tačiau net žurnalų puslapiuose pateikiamos naujienos nebekelia to paties troškimo pirkti ir perkant formuoti savo kaip madingos asmenybės įvaizdį.

Dabartinis įvaizdis labiau paremtas individualumu bei drabužiais, neužgožiančiais asmens bei, paradoksalu, išryškinančiais jo asmeninį stilių. Šiame kontekste visiškai naują prasmę įgauna pasakymas „the devil is in the details“, nes kuo paprastesnis derinys, tuo įdomiau pamatyti, kaip jį dėvintis žmogus jam suteikia krislą individualumo. Pavyzdžiui, kukliausią džinsų ir marškinių derinį dabar papildo jau nebe madingiausių daiktų sąraše randama ryški delninė, tačiau kruopščiai parinktas ryškus lūpdažis.

Visai kitaip žiūrima ir į paprasčiausių drabužių derinimą, nes ieškoma įdomesnių sprendimų. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys 0 šį savaitgalį besilankant Stokholme matytas nepriekaištingas, tačiau iš pirmo žvilgsnio visiškai neypatingas akcentas: marškinių apykaklė, sportinė liemenė ir ant viršaus dėvimas klasikinio tiesaus kirpimo paltas. Rodos, nieko stebuklingo, tačiau būtent tokios detalės tampa naujuoju būdu parodyti savitą stilių.

 

Ir vis tik mada iš bendrojo paveikslo nedingsta – tiesiog jos vaidmuo pasidaro šiek tiek antraeilis ir nebe toks komerciškas, nebekeliantis noro kas porą savaičių papildyti spintos nauju „must-have“ daiktu. Paprastam vartotojui (į jų gretas drįstu įtraukti ir nuobodulio estetiką prisijaukinusius mados industrijoje dirbančius žmones) mada greičiau tampa bendrą estetinį toną užduodančiu įkvėpimo šaltiniu, nurodančiu, kas apibrėžia žodį „dabar“.

Net minimalizmo šalininkė, prieš keletą metų dar norėjusi įsigyti klasikinius aukštakulnius, veikiausiai būtų pirkusi aukšto smailėjančio kulno batelius pusiau apvalia nosele, o šiandien ieškodama kažko panašaus jau žvalgytųsi į gerokai žemesnį vadinamąjį „kitten heel“. Kiek kitaip ji mąstytų ir galvodama apie pačius paprasčiausius baltus marškinius, akinių rėmelius ar klasikinę rankinę. Mada tampa puikiu kelrodžiu, galinčiu pasufleruoti spalvą ar kirpimą, bet jau ne visą išbaigtą įvaizdį.

XX amžiaus antrosios pusės fotografijoje nuobodulio estetika vaizdavo kasdienius daiktus, vengė bet kokios gilios prasmės ir tarsi siekė nutilti. Panašių tikslų siekia ir naujas požiūris į madą iš vartotojų pusės, tačiau nutildoma ne asmenybė ar jos kūrybiškumas, bet mados įtaka plačiąja prasme. Vertybe tampa pilkas neįdomus drabužis, patogumas, paprastumas ir jų sukuriama erdvė itin subtiliai interpretacijai. Galbūt po poros sezonų norėsis juoktis iš šių žodžių ir skandinavišką kuklumą garderobe pakeis būsimų mados tendencijų atgarsiai, tačiau kol kas norisi leisti sau prabangą bodėtis mada. Metas pailsėti ir vietoje šį sezoną madingo aksominio švarko dėvėti beveik nepastebimą didelį pilką megztinį. Net jeigu jis – iš naujausios kolekcijos.

 

Nuotraukos iš ispaniškojo Vogue rugsėjo mėnesio numerio, fotografas Benny Horne

X