Komentaras | Apie galimybes, arba kodėl Vilniui reikėjo Balenciaga

Labai nemėgstu kalbėti apie lietuvišką gatvės stilių. Įsivaizduoti, kad jį galima apibūdinti keliais ryškiais epitetais, lyginti Vilniaus nuotaikas su didžiosiomis mados sostinėmis bei naiviai tikėtis, kad sąvoka “gatvės stilius”, kalbant apie Lietuvą, nėra per daug pretenzinga. Ir, praėjusią savaitę sulaukusi kolegės laiško, sutikau duoti interviu būtent apie tai, ką regiu sostinės gatvėse.

Mados renginiuose Vilniuje pradėjau lankytis 2009 m., kai mieste buvo kalbama apie pirkinius “Vilniaus vartų” salonuose, Rotušėje vyko pirmoji “Mados naktis”, o kasmetiniai Juozo Statkevičiaus pristatymai dar nebuvo persikėlę į “Siemens” areną. Man buvo šešiolika ir tai buvo pirmieji savarankiški apsilankymai sostinėje. Pirmasis įspūdis – kiek vitrinų! Kiek drabužių, prie kurių paaugliškais pirštais baisu net prisiliesti! Kiek žurnaluose matytų veidų ir tik “style.com” regėtų ženklų! Į tai, ką galima vadinti auksine Vilniaus era, spėjau pažvelgti vos akies kraštu, nes stiklo pilys dužo, mados naktis nutraukė krizės aušra ir madai neliko vietos. Tiesa, laikinai.

Vilnių namais vadinu nuo 2012 m. rudens. Stebiu jį tarsi bręstantį paauglį. Nerangų, dažnai nepasitikintį savimi, bet drįstantį tikėti idealais ir turintį svajonių. Jo ilgos kojos pinasi bandant žengti didesnį žingsnį, drovumas kliudo bandant apsimesti suaugusiu. Bet kartais suaugti pavyksta – paauglys labiau primena ne pirmąją meilę išgyvenantį nelaimėlį, bet akyse augantį ir tvirtėjantį jaunuolį, kaupiantį patirtis ir sugebantį greitai mokytis.

Taigi kalbėdama apie Vilniaus gatvės stilių neišvengiau paauglio metaforos. Tiesa, tokio, kuris artėja prie brandos, pamažu atranda savo identitetą ir formuoja charakterį. Vilnius nebenori būti Rygos ar Talino šešėlyje. Jis nenori galvoti apie slavišką palikimą ir nedrąsiai, tarsi stovėdamas kitoje mokyklos koridoriaus pusėje, su baltu pavydu stebi Skandinavijos šalis. Priešingai nei Ryga, Vilnius kopijuoja Kopenhagos ir Stokholmo sportinius batelius bei kuprines, mokosi meilės kokybei ir minimalizmui. Jei jis būtų paauglys, ant jo kambario sienos kabėtų užrašas “Less is more”. Šiandien ši idėja sklando senamiesčio gatvėse.

Baigiant lyrinį pasakojimą – Vilnius išaugo vaikiškai didelius užmojus, nepasitikėjimą savimi ir norą kopijuoti. Jis tapo galimybių miestu, kur vietos atsirado ir tikrai madai. Jau dviženklį skaičių kartų ant podiumo kūrėjus kėlė “Mados infekcija”. Savo erdves Vilniuje pasidalino greitoji mada ir didieji “pret-a-porter” mados namai. Centrinės gatvės bėga nuo provincialumo ir po truputį velkasi šiaurietišką drabužį. Mažiau ryškų, bet neretai slepiantį mados intelektualams žinomą etiketę, liudijančią gerą skonį.

Bet paaugliško drovumo nusikratyti sunku, tad viešoje erdvėje dažnai matau komentarus, lietuvišką skonį ir vartojimo įpročius statančius į stereotipinę poziciją. Nevaidinkime skandinavų. Norai per dideli turimai perkamajai galiai. Mūsų rinka dar nepasiruošusi. Mums to nereikia. Tarsi prabangos industrija skambėtų kaip keiksmažodis, o faktas, kad kažkas Lietuvoje geba vertinti kokybę, keistai žeistų.

Nė vienas stereotipas tikrovės neatitinka. Šio komentaro veikiausiai nerašyčiau, jeigu pagrindo jam nebūtų suteikęs “Verslo žinioms” atliktas prabangos segmento tyrimas. Jeigu tiksliau – bandymas išsiaiškinti, kaip atrodo sektoriaus galimybės ir perspektyvos Lietuvoje. Žinoma, negalima atmesti geopolitinių faktorių ar kintančių turistų srautų, bet pagrindinė analizės idėja buvo sužinoti daugiau apie tą pirkėją, kuris iš piniginės traukia lietuvišku vardu paženklintą mokėjimo kortelę. Pabendravus su “Aprangos” grupės ir “Dviejų brolių” atstovais paaiškėjo, kad bent 70% nuolatinių klientų jau yra lietuviai, o prabangos ženklų apyvartos Lietuvoje auga apie 20%. Nustebote? Neverta.

Pirmąjį pastebėjimą patvirtino antrasis, gimęs situaciją stebint iš gerokai arčiau – lankantis pačiose parduotuvėse. Kadangi darbas įpareigoja gerai žinoti tiek greitosios mados, tiek prabangių vardinių salonų asortimentą, jau beveik įprasta girdėti pirmiau stebinusias frazes. Dar krentant sniegui dalis “Burberry” pavasario kolekcijos jau išparduota. Per parą neliko fotosesijai reikalingos pavasarinės “Gucci” melsvos odos kuprinės. Tai nestebintų, jeigu būtų kalbama apie daugeliui įperkamą “Zara” ar “H&M” produkciją. Šįkart diskusijos centre – kainos, gerokai perlipančios vidutinio atlygio kartelę, ir perkamoji galia, apie kurią daugeliui dar net nepatogu pagalvoti.

Būtent tokiomis akimirkomis norisi su šypsena priimti komentarus apie naujienas, kad Rotušės aikštėje greitu metu duris atvers dar keli nauji prabangos prekių salonai. Vienas iš naujo duris atvėrė dar praėjusios savaitės viduryje – “Mados linijos” asortimentą tyliai, be įprastinių pobūvių papildė tokie prekių ženklai kaip “Balenciaga”, “Chloe”, “Marni”, ‘Stella McCartney” ir “Costume National”. Visų pirma puiku, kad pagaliau nuspręsta atsisakyti gėdos jausmą keliančių ir tik geltonajai spaudai skirtų švenčių. Už bet kokias parduotuvės vadovų frazes, ištartas su taure rankoje, daugiau pasako “Balenciaga” pavasario kolekcija vitrinoje.

Antra – drąsus, bet neabejotinai pasvertas “Aprangos” grupės sprendimas antrus metus iš eilės į Vilnių atvežti prestižinius prekės ženklus. Manau, tai daugiau pasako ne apie grupės galimybes prie derybų stalo, bet apie pačią rinką. Nežinau, ar būtų galima sugalvoti stipresnį argumentą, patvirtinantį, kad lietuvių skonis iš tiesų kinta, vidutinis klientas jau pakankamai gerai skiria prekių ženklus, o logomanijos vaikymasis liko toli praeityje. Jeigu “Burberry” dar buvo ganėtinai saugus naujokas, naujasis eklektiškas penketas tikrai mažiau žinomas net britiškų langelių gerbėjams.

Vilniui reikėjo “Balenciaga” ir tai nusprendė ne keli pardavimus derinantys ekspertai, o patys klientai. Tiesa, ir “Balenciaga” reikėjo Vilniaus. Galbūt greitai jo prireiks ir “Louis Vuitton”, “Valentino”, “Saint Laurent”, nes kylanti politinė ir ekonominė įtampa Rytuose sparčiai tuština prabangiausias Maskvos prekybines erdves, dar neseniai laikytas Eldoradu mados namams. Realu, kad kitas didžiųjų mados namų žvilgsnio vertas regionas – Baltijos šalys, auginančios ne tik vidinį vartojimą, bet ir turistų iš Vakarų srautus.

Esu rašiusi, kad prabangos segmentas gali būti lyginamas su lakmuso popierėliu – ekonominio sunkmečio atveju jis nukenčia pirmas, bet greičiausiai parodo ir atsigavimo ženklus. Galbūt tik labai maža Vilniaus senamiestyje apsiperkančių klientų dalis žino, kas yra Alexanderis Wangas ir kaip jis susijęs su “Balenciaga”. Dar mažesnė dalis gali sau leisti prisiliesti prie jo kūrinių ir leisti sau bent vieną jų įsigyti. Bet naująjį mados namų penketą pamatys kiekvienas, einantis pro neoninėmis spalvomis žibančią vitriną. O kartu su mados gurmanams pažįstamais vardais matys ir galimybes, kurias Vilnius jau geba išnaudoti.

X