Kai smulki, beveik paaugliškai atrodanti Lina Bernotaitytė bėgte įbėga į vieną Vilniaus kavinių, suprantu, jog jos nepastebėti paprasčiausiai neįmanoma. Batai su balta platforma, juodi drabužiai ir ryškiai mėlyni plaukai turbūt bet kurioje miesto gatvėje man leistų ją atpažinti iš tolo. Jei ne tai, tada bent keli rankose laikomi maišeliai, rodantys, kad žurnalo L’Officiel Mada stilistė bei mados redaktorė šiandien ruošia fotosesiją.
Turiu prisipažinti, kad Liną pažįstu jau keletą metų ir ji yra vienas tų žmonių, kurių asmeninės transformacijos mane visuomet intriguoja. Ir kalbu ne tik apie šukuoseną ar jos rankas puošiančias blizgančias tatuiruotes – Linos spontaniškumas, energija ir meilė alternatyviai madai persisunkia į kiekvieną kadrą, su kuriuo jai tenka dirbti. Todėl net kurdama klasikinį stilių ji sugeba tyliai laužyti nusistovėjusias normas, o gavusi visišką laisvę iškart pasuka tuo keliu, apie kurį nepagalvotų niekas kitas.
Šįkart, vėlų darbo dienos vakarą, su Lina kalbame tiek apie jos darbo specifiką, tiek apie asmeninį stilių. Kokią įtaką požiūriui į drabužį daro stilisto darbas? Kaip, dirbama žurnalo mados redaktore, ji pamažu grįžta į savo pankišką paauglystę? Ar dauguma stilistų iš tiesų dažniausiai dėvi juodus drabužius? Lina juokais atsidūsta, pasitaiso pečius dengiantį odinį švarką ir mesteli atgal ryškiai mėlyną sruogą.
—
Labas, Lina. Pradėkime nuo sąvokų. Kaip tu supranti, kas yra individualus stilius?
Man tai visuma, į kurią įeina gyvenimo būdas, apranga, su kuo bendrauji, kur lankaisi, kokiuose namuose gyveni, idėjos, kurias skleidi… Paprasčiausiai viskas, kas mus supa ir kuo mes save apsupame.
Negaliu nepaklausti apie darbą žurnale, ypač herojų fotosesijas. Juk kurdama stilių turi atsižvelgti ne tik į savo asmeninį skonį, bet ir į herojų asmenybes. Kaip vyksta pažinimo, prisijaukinimo procesas?
Visuomet stengiuosi kuo geriau įsigilinti į asmenybę, kurią teks stiliuoti, tad pasidarau vadinamąjį background check. Kas šis žmogus, kaip atrodė jo senesnės fotosesijos, kaip atrodo jo puslapis arba profilis socialiniuose tinkluose… Tada belieka surasti būdą, kaip herojaus asmeninį stilių sujungti su savuoju, kad išlikčiau ištikima sau, bet ir herojus jaustųsi patogiai, nebūtų susikaustęs ar sau nepatrauklus.
Ar galėtum įvardinti vieną herojų, su kuriuo buvo įdomiausia dirbti?
Neišskirčiau vieno konkretaus žmogaus, nes kiekvienas jų savaip įdomus ir išmokė mane kažko naujo. Galbūt paprasčiau kalbėti apie tai, kokia manekenė ar mados fotosesija man buvo gražiausia, bet šnekant apie individualų stilių kažką išskirti sunku.
Galbūt turi asmeninio stiliaus ikoną ar tiesiog žmonių, kurie tave įkvepia atrodyti kiek kitaip?
Tokių nėra, nes mane labiau įkvepia istorijos, kurias aš ištransliuoju per savo drabužius. Pavyzdžiui, jeigu galvoju apie 1920-ųjų Paryžių ir mano vaizduotėje susikuria tam tikri perskaitytų knygų elementai, aš tai perteikiu savo stiliaus pasirinkimais.
Manau, esi girdėjusi pasakymą, kad mados industrijoje dirbantys žmonės, ypač stilistai, dažniausiai rengiasi juodai ir anksčiau ar vėliau įsimyli minimalizmą. Kažką tokio pasakyčiau ir dabar matydama tave. Ar tokia uniforma tavo gyvenime tikrai egzistuoja?
Aš manau, kad viskas yra žymiai paprasčiau ir buitiškiau, nes juodai apsirengti neužima daug laiko, o jo mes paprastai neturime. Todėl aš juodai rengiuosi tais laikotarpiais, kai absoliučiai nieko nespėju ir net nenoriu galvoti apie rytinį drabužių derinimą.
Bet tam tikri maži tavo išvaizdos akcentai – plaukai, ryškios blakstienos, žiedai – vis tiek patraukia žvilgsnį ir kuria individualumą. Kaip juos išsirenki?
Labai impulsyviai, nes didelė dalis mano aksesuarų ir drabužių spintoje atsiduria netikėtai. Turbūt net negalėčiau tiksliai pasakyti, iš kur, kaip ir kada. Bet pastebėjau, jog pristatymų nuotraukose pamačiusi konkretų įdomų daiktą neretai pradedu ieškoti jo atitikmens.
O jei apie ryškesnes detales – mėlyni plaukai mane tam tikra prasme gelbėja, nes jų nereikia kasdien prižiūrėti ar keisti. Vienas apsilankymas kirpykloje ir mėnesį esu rami, nes žinau, jog atrodysiu būtent taip, kaip noriu. Būtent tokie akcentai, padedantys išryškinti asmeninį stilių ir nereikalaujantys itin daug pastangų, man patinka labiausiai.
Kada pastebėjai, kad pradėjai formuoti savitą aprangos filosofiją? Kada įvyko tas lūžis, kai nustojai eksperimentuoti ir galbūt supratai, koks iš tiesų yra tavo asmeninis stilius?
Turbūt po metų darbo žurnale, nes anksčiau stengdavausi rengtis itin paprastai, o paskui prasidėjo eksperimentai, galbūt net bandymai pritapti ar priklausyti tam tikrai žmonių grupei. Po kurio laiko visa tai baigėsi, nes suvokiau, kad svarbiausia vis tiek individualumas ir ištikimybė sau. Galbūt tai net maišto forma, nes suvokiau, kad nenoriu būti tos standartinės mados grupės atstovė – kodėl visi turi būti tvarkingi ir itin madingi, kai netvarka gali būti ne mažiau žavi?
Ne kartą pasakojai, jog paauglystėje tavo stilius buvo pankiškas. Po kurio laiko nuo to atsiribojai, bet atrodo, kad ratas pamažu sukasi atgal. Paklausiu gal kiek buitiškai, bet kiek pankiškumo tavo stiliuje yra išlikę dabar?
Labai daug. Ir tai ypač smarkiai atsiskleidžia pastaruoju metu, nes jaučiuosi išgyvenanti antrą paauglystę, lyg grįžtanti namo. Taip, tai grįžimo namo, grįžimo į save periodas.
Ne tik tavo pačios išvaizdoje, bet ir darbe?
Taip, nes pradėjau drąsiau eksperimentuoti ir siūlyti keistesnes idėjas, kurios galbūt atrodo kiek kitaip, nei įprasta.
Paskutinis klausimas: kaip atrodo tavo rudens sezono norų sąrašas?
Iš tiesų norėčiau striukės su avies kailiu. Tai gal nėra naujausia tendencija, bet tokios tikrai norėčiau. Taip pat – batų su labai ilgu aulu. Nors neseniai žurnalui rengiau tendencijų apžvalgą, nepamačiau beveik nieko, kas iškart tiktų ar patiktų būtent man. Turbūt per laiką išmokau geriau atsirinkti, pažinti save.
Dėkoju Linai už pokalbį
X
