5 minutės su Austėja Jablonskyte | Apie nematomą stilisto darbo pusę

Turiu pripažinti, kad sprendimas tinklaraščiui pakalbinti žurnalo „Žmonės“ stilistę Austėją Jablonskytę gali pasirodyti keistas. Nors jos šypsena bei įspūdingi drabužių deriniai dažnai šmėžuoja žurnalų puslapiuose, tik nedaugelis žino, kaip atrodo Austėjos darbo diena ar kūrybinis procesas. Nedaugelis žino ir tai, kad ji – viena aktyviausių lietuviškos mados gerbėjų, dizainerių kūrinius siekianti pristatyti ne tik nišinei mados gerbėjų grupei, bet ir atverti madą gerokai platesnei „Žmonių“ žurnalo auditorijai.

Su Austėja asmeniškai susipažinau prieš nepilnus metus. Sveiko skepticizmo turiu pakankamai, bet privalau pabrėžti, jog stilistės profesionalumas, požiūris į mados vaidmenį visuomenės gyvenime bei stilistės darbą man paliko didžiulį įspūdį. Kai pakviečiau ją susitikti interviu, nustebino ir jos gyvenimo tempas: vienu metu rengiamos net kelios fotosesijos žurnalui, bebaigiami įrengti nauji namai, rašomas magistro darbas Vilniaus dailės akademijoje, nuolatinis skubėjimas į renginius bei neblėstantis entuziazmas kurti istorijas, kurios viršelių herojų dramas ir pasiekimus perteiktų naujai. Todėl kviečiu skaityti mūsų pokalbį apie mažiau matomą stilistės darbo pusę.

Austėja, kada pirmą kartą pradėjai save vadinti stiliste?

Matai, žodis stilistas“ mano gyvenime turbūt atsirado vėliau nei pats darbas. Pirmas mano darbas buvo žurnale Ieva“ prieš gerus 12 ar 13 metų. Visada žinojau, kad noriu kažką veikti su mada, kurį laiką net dirbau modeliu, bet kita objektyvo pusė pasirodė įdomesnė. Kai po savo kelionių grįžau į Lietuvą ir ruošiausi stojimui į Vilniaus dailės akademiją, labai norėjau susirasti darbą. O mano suolo draugo sesuo kaip tik buvo stilistė Agnė Gilytė, tuo metu dirbusi žurnale Ieva“.  

Prisimenu, kaip pati skambinau Agnei ir sakiau, kad noriu padėti kaip tik įmanoma – galiu ir kavą virti, ir padėti maišus tampyti. Mane priėmė ir nutiko taip, kad vos po mėnesio Agnė išvyko studijuoti į Italiją. Paaiškėjus, kad redaktorė Eva Tombak kaip ir neturi jokio kito žmogaus, ruošti fotosesijas pasiūlė man.

Negaliu pasakyti, ar tuo metu išvis egzistavo tokia pozicija kaip „stilistas“ – galbūt buvau mados redaktorė, galbūt tas darbas vadinosi dar kitaip. Tuo metu žodis stilistasbuvo nei madingas, nei prestižinis – rengi fotosesijų herojus, kuri įvaizdžius, ir pats supranti, kad viską darai absoliučiai savamoksliškai. Taip daugiau nei metus praleidau dirbdama „Ievoje“, tada gavau pasiūlymą pereiti į žurnalą „Žmones“. Taigi vienuolika metų ten ir esu.

 

Akademijoje baigei kostiumo dizaino bakalauro studijas, dabar ten rengi ir magistrinį darbą. Niekada nenorėjai savęs išbandyti dizaino sferoje?

Ne. Tiesiog susidūriau su tipine mažos šalies problema, kad norint dirbti su mada nėra daug pasirinkimų, ką galima studijuoti. Nors nejaučiu poreikio nei siūti sijonų, nei, kaip dabar madinga, pradėti savo ženklo, esu įsitikinusi, kad mokslo reikia. Viskas, ką akademijoje moko apie spalvas, apie figūrų tipus, bendrą estetikos suvokimą, praverčia.

Bet turiu pasakyti, kad stilisto darbe pagrindinės žinios vis tiek ateina tik per praktiką ir ilgametį kasdienį darbą. Kažkada pagalvojau: kai tik pradėjau rengti fotosesijas, važiuodavau su sunkvežimiu daiktų į kažkokią vietą ir atsistojusi dar ilgai galvodavau, kurią čia suknelę aprengus, iš kurio kampo pagavus kadrą. Dabar viskas vyksta kitaip – pasidarau namų darbus, turiu sistemą, žinau, kas kam tinka. Bet iki tokių darbo principų eiti reikėjo ilgai.

 

Ar prisimeni, kaip pirmą kartą gavai užduotį aprengti ne modelį, o herojų?

Prisimenu, „Ievoje“. Pirma mano herojė buvo kiek vyresnė moteris, inteligentiškos išvaizdos medikė. Važiuojant į parduotuves prakaitas pylė kaip per gerą treniruotę: visai neaišku, ką daryti, nesaugumo jausmas verčia iš kojų. Ir, reikia pripažinti, jis mane lydėjo tikrai ne tik pirmą savaitę, ne pirmą mėnesį ir net ne pirmus metus. Ypatingai atėjus dirbti į „Žmones“, nes buvau labai jauna, gal vos devyniolikos, o ten rengti reikia ne bet ką – visi herojai juk įžymybės.

Kuo darbas su įžymybėmis kitoks?

Scenos, televizijos žvaigždės fotografuotis ateina tikrai ne pirmą kartą, visada su savo norais ir skoniu. Kiek buvo ašarų… Aš pasakau, kad parinkau sijoną ir palaidinę, o man atsako „aš esu dešimt metų scenoje ir žinau geriau“. Aišku, aš neturiu jokių argumentų, pasimetu, manęs neklauso ir jau susitaikau, kad tikrai išmes iš darbo. Gal pasakysiu negražiai, bet užsitarnauti ne paprasto herojaus, o dažnai fotografuojamos įžymybės pasitikėjimą ir dar gerai atlikti savo darbą – labai sudėtinga užduotis.

 

Kas iš techninės pusės sunkiausia tavo darbe? Kuo jis skiriasi nuo mados stilisto darbo?

Galiu nupasakoti savo šiandienos tvarkaraštį: sugalvojome, kad artimiausio numerio fotosesijos tema bus kiek siurrealistinė, primenantį pasaką „Alisa stebuklų šalyje“. Vilniuje panašios vietos nėra, dėl to nusprendžiau, kad reikėtų fotografuoti Kretingos žiemos sode. Važiuos fotografas su savo asistentais, važiuos sunkvežimis su galybe fotosesijos rekvizitų, važiuos herojai ir aš su savo asistentais, makiažo ir šukuosenų meistrėmis.

Dėl rytojaus šiandien dešimtą valandą ryto jau buvau kino rekvizitų sandėlyje už Naujosios Vilnios ir valandą rinkau fotelius, veidrodžius, lempas, indus ir dar dešimtis rekvizitų, kurie, mano nuomone, turi atsirasti nuotraukose – kad nebūtų tik žmogus tarp žalių sodo lapų, bet jaustųsi interjero iliuzija. Po sandėlio – išvyka į kostiumų salonus bei dvi dešimtis drabužių parduotuvių. Po šito pokalbio dar vyksiu į gėlių saloną, nes reikia paimti didžiules dirbtines gėles fonui. 

Mados fotosesijoje didžiausią reikšmę turi drabužis, o herojų fotosesijoje – visuma. Drabužis tėra tik maža sudedamoji dalis, nes jis negali užgožti žmogaus ir atimti viso dėmesio.

 

Mėnesiniuose mados žurnaluose dirbantys stilistai dažnai kalba apie poreikį reaguoti ir darbus parengti greitai. Tačiau „Žmonės“ išeina kiekvieną savaitę. Kaip pavyksta spėti? 

Sunkiai! Mes visada sakome „reikėjo jau vakar“, bet žmogus yra fenomenalus tuo, kad sugeba prisitaikyti prie visko. Tempas apriboja nebent tuo, kad aš neturiu prabangos laukti, kol man kažkas iš Milano už dviejų savaičių atsiųs ypatingą suknelę. Man jos reikia rytoj arba poryt, o planuoti tiek toli į priekį „Žmonėse“ galimybės dažniausiai nėra.

Galbūt atsirastų, kas prieštarautų, bet manau, kad tu esi viena įtakingiausių šalies stilisčių. Tikrai nepalyginsi, kokią auditoriją pasiekia fotosesiją mados žurnale, o kokią – „Žmonių“ viršelis. Ar jauti atsakomybę dėl to, kadformuoji suvokimą apie skonį?

Kaip jau minėjau, drabužis man yra svarbu, bet dar svarbiau bendra stilistika. Mano pagrindinis tikslas – taip sustatyti kadrą, kad žmogus atrodytų geriausiai, kaip tik įmanoma. Aišku, man labai malonu, kai galiu gauti dizainerių daiktų prieš jiems pasirodant ant podiumo, pažaisti su naujomis tendencijomis. Bet žurnalo profilis nėra apie tai. 

Dirbdama diena iš dienos tikrai nepagalvoju, kokį poveikį skaitytojams gali turėti mano darbas. Labai elementarus pavyzdys: fotografavome krepšininko šeimą. Drabužiai prabangūs, gražūs, bet iš esmės paprasti ir tvarkingi – nieko ypatingo. Po kurio laiko užeinu į saloną, iš kurio tai fotosesijai skolinausi daiktus, ir darbuotojos man sako: „Austėja, tu nepatikėsi, bet tas sukneles, kurios buvo žurnale, nupirko visas, visų dydžių.“ Sakė, kad moterys neįtilpo, bet vis tiek pirko!

Po tokių atvejų galiu pasakyti, kad „Žmonės“ parduoda svajonę, o puslapiuose matyti daiktai padeda prie tos fantazijos bent kažkiek priartėti. Aišku, prisideda ir asmenybės kultas, juk visi mažiau ar daugiau nori būti panašūs į tuos, apie kuriuos daug kalbama, net jei ir sako priešingai.

 

Jeigu ne visada gali su mados tendencijomis eksperimentuoti fotosesijos aikštelėje, ar gali būti, kad dėl to esi imli madai formuodama savo pačios įvaizdį?

Niekada apie tai nepagalvojau, bet logiška! Man tikrai patinka imtis visokiausių rizikingų stiliaus sprendimų, bet pradžioje buvo nedrąsu: sulaukdavau komentarų, renginiuose kas nors būtinai prieidavo ir sakydavo, kad gal jau reikėtų iš plaukų tas gėles išsiimti… O po metų, žiūrėk, moterys jau nespėja tų lankelių gaminti ir pardavinėti!

Aišku, reikia suvokti, kur ir kada eini, ką gali sau leisti. Mada man yra žaidimas, man norisi flirto ir užkoduotų poteksčių, kurias kartais žinau tik aš pati. Tuo pačiu noriu ir įkvėpti drąsos aplinkai – parodyti, kad maža juoda suknelė neprivalo būti standartas. Ir džiaugiuosi, kad situacija po truputį keičiasi, žmonės laisvėja, rengiasi įdomiau.

 

l to išsiskiri iš daugelio stilistų, kurie laikosi įsikibę juodų uniformų ir garsiai sako, kad ir taip pavargsta nuo mados.

Patikėk, savo uniformą tikrai turiu ir aš. Jei nereikėtų per fotosesijas keliais ropinėti po žemes, stovėti baseine ar įsilipus į palmę kedenti herojui plaukų, tai dažniau įdomiau rengčiausi. Bet pasitaiko, kad ir paprastą dieną manęs kolegos paklausia, kur jau vakare eisiu. Dar pastebėjau, kad ekstravaganciją mėgstu tuomet, kai laukia didžiausias stresas ryški apranga nukreipia ne tik žvilgsnį, bet ir mintis, tad jaudulio mažiau.

Visa tai jau tapo mano asmenybės dalimi, to neištrinsiu. Bet situacija turi ir antrą savo pusę. Kai pažįstami dizaineriai pristato kolekcijas, man siūlo tik pačius keisčiausius daiktus, tik ir girdžiu „Austėja, turim tau sijoną!“. Prieš kelias dienas ėjau pirkti kreminės pudros, pardavėja irgi sakė „oi, panele Austėja, o nieko spalvoto nenorite įsigyti?“. Bet pripratau.

Pastebėjau, kad savo fotosesijoms dažnai renkiesi būtent lietuvišką madą. Tiesiog patogu ar specialiai stengiesi parodyti, ką sukūrė vietiniai dizaineriai?

Mūsų kūrėjus tikrai labai gerbiu. Tiek pati stengiuosi puoštis jų drabužiais, kiek išeina jų įpirkti, tiek parodyti skaitytojams. Žinoma, gaila, kad ne visiems viskas tinka ir ne visada galiu panaudoti tuos daiktus, kuriuos norėčiau. Bet palaikymo vertų žmonių aplink tikrai matau, todėl geriau nusipirksiu vieną lietuvių kūrėjo švarkelį nei keturis iš „Zara“. Kiekvieną kartą, kai tenka išvykti į komandiruotę, taip pat stengiuosi rengtis lietuvių kūriniais ir visada papasakoju apie kūrėją, kokį prekių ženklą jis turi.

Nors mėgstamiausio dizainerio neturiu, ypatingomis progomis kreipiuosi į Juozą Statkevičių, jo talentu tikrai pasitikiu. O visa kita natūraliai priklauso nuo kolekcijos ir sezono, ar patiks modeliai, ar patiks spalvos. Labai gerbiu D.Efect ženklą, taip pat labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo artimo bičiulio Kęsto Rimdžiaus darbais, kuriais pasipuošusi visada jaučiuosi puikiai.

 

Renginiuose esi dėvėjusi nemažai būtent tau kurtų įspūdingų daiktų, sukūrusi jiems įsimintinus derinius. Ar galvoji juos kada atkurti archyvinei fotosesijai?

Oi, čia labai gera mintis… Pastaruoju metu iš tiesų galvoju apie tai, kad tuos drabužius reikėtų rinktis tokius, kad ateityje galėčiau persiūti ar kažkaip kitaip suderinti, mat laikyti spintoje gaila – tikrai nebent dėl archyvo.

 

Jeigu fotosesijos heroje tamptum tu, kas iš stilistų galėtų geriausiai atskleisti tavo būdą? 

Turbūt mano asistentai, kurie jau žino, ką aš pasakysiu man net nespėjus išsižioti. Kiek teko susidurti, žmonės bijo mane stilizuoti – ne kartą prašė, kad apsirengčiau pati. Nors man kaip tik įdomu, kaip mane mato iš šono, kokį derinį man sugalvotų. Gal net atneštų naujų idėjų, parodytų kažką netikėto! Nesu nei išranki, nei pradėčiau rodyti kaprizus, bet kol kas tiek rengiu, tiek rengiuosi tik pati.

 

Nuotraukos zmones.lt | Ačiū Austėjai už pokalbį