Kai dar balandžio mėnesį gavau žurnalo „Infashion“ redaktorės Gabrielės laišką su pristatyta pokalbių renginio idėja ir pasiūlymu prisidėti, galvoje mintys sukosi tik apie privalomosios literatūros sąrašus bei artėjantį Ramunės Piekautaitės pristatymą. PO.PA? Keistokas pavadinimas. Dizaino savaitė? Esu girdėjusi, tačiau niekada neteko dalyvauti. Interviu ėmimas. Ir dar parduotuvėje? Skamba mažų mažiausiai ekstremaliai. Vis dėlto viena mintis sudomino – savo kūryba, mąstymu bei patirtimi skirtingi mados kūrėjai kalba jaunimui. Ir ne iš televizijos ekrano ar brangaus mados leidinio puslapių. Dalinasi idėjomis, savo istorija ir mintimis apie lietuvišką mados industriją. Nors vieniems tai kelia šypseną, o kiti linkę esamą padėtį dramatizuoti, PO.PA apie madą skatino kalbėti rimtai, o ne paviršutiniškai klausinėti apie įkvėpimą ar kūrėjo dieną. Kadangi panašių principų laikausi ir rašydama bei nuolat pastebiu, kad jaunimui mada darosi vis aktualesnė, tapau PO.PA komandos dalimi – keliavau į brainstormus Vokiečių gatvės „Coffee Inn“, galvojau, ko norėčiau paklausti kūrėjų.

Neabejotinai vienas įdomiausių pasiruošimo PO.PA’i etapų buvo dizainerių kvietimų filmavimas. Nė su vienu iš jų iki tol nebuvau susipažinusi, tad buvo be galo smalsu pamatyti, kas iš tikrųjų yra tie žmonės iš žurnalų viršelių ar minimalistinių plakatų ant Vilniaus sienų. Buvo nedrąsu – trumpi susitikimai turėjo padėti suvokti kūrėjo interesus, jam aktualiausias ir artimiausias temas, pagal ką būtų galima formuoti klausimus renginiui. Pirmasis filmavimas vyko prie dizainerio G. Paulausko namų gražioje senamiesčio vietoje, kur ne kartą teko išvysti kūrėją, išėjusį pasivaikščioti su šeima. Stilingos kelnės, retro stiliaus akiniai, dėmesį atkreipianti barzda – G. Paulausko nepastebėti einant gatve paprasčiausiai neįmanoma. Mama man yra pasakojusi, kad vaikystėje labai bijojau barzdotų „dėdžių“, tad fobija ir jaudulys  netikėtai grįžo. Vis tik susitikimas paliko nuostabų įspūdį – dizaineriui labai patiko renginio idėja, jis mielai dalinosi mintimis apie madą ir net į trumpiausius klausimus pateikdavo itin ilgus, išsamius atsakymus. „Klausytis jo bus įdomu, klausimai gali būti labai įvairiapusiški, tačiau veikiausiai užteks vos vieno kito“, – pastebėjusios G. Paulausko kalbumą pusiau juokais, pusiau rimtai patarė Gabrielė bei Marina iš  “Tribe“.

Antras susitikimas vyko su R. Kalinkinu tuo metu dar neatidarytoje jo pop up parduotuvėje prekybos centre „Europa“. Dizaineris iškart įspėjo, kad kalbėti galės labai trumpai ir paprašė neplatinti susitikimo nuotraukų iki parduotuvės atidarymo, nes kino juostelėmis puoštas originalus interjeras turėjo išlikti paslaptimi. Teks prisipažinti, kad vos pradėjus filmuoti buvo truputį baisu – R. Kalinkino atsakymai į klausimus buvo itin trumpi (vos vienas kitas žodis), o visa PO.PA komanda atrodė pasimetusi. Baigus filmavimą suvokiau, kad pralaužti ledus būtina, tad nusprendžiau prieiti prie kūrėjo, prisistatyti renginio vedėja ir pasiteirauti, apie ką jis norėtų pakalbėti renginio metu, kokios temos jam atrodo aktualiausios atsižvelgus į PO.PA tikslinę auditoriją. Vietoje atsakymo atskriejo klausimas: „Ar mes buvom susitikę?“ „Naaaa, – užsikirtau, – ne, nebuvome, tačiau lankiausi Jūsų pristatyme ir jį aprašiau…“ „Tu gal Deimantė iš „Spintos guru“?“ Lyg būtų maža to, jog R. Kalinkinas žino apie „Spintos guru“ egzistavimą, dizaineris prasitarė net keletą kartų perskaitęs mano apžvalgą ir pagyrė už kritiką. Nerašau to tam, kad pasigirčiau – tiesiog be galo džiugu žinoti, kad ir mados kūrėjai pritaria, jog kritikos (net jei ji, mano atveju, nėra profesionali) Lietuvos žiniasklaidoje reikia, o pranešimų spaudai kultas neskatina tobulėti.

Paskutinis susitikimas įvyko su dueto „labàdienà“ viena antrąja Rapolu Vosyliumi. Kvietimo filmavimas šįkart buvo šiek tiek kitoks – nuspręsta leistis taku palei Vilnelę už Gedimino kalno ir filmuoti ne patį kūrėją, o „labadiena“ vizitine kortele tapusius didelius baltus lapus su atsakymais į iškart paruoštus klausimus. Iki susipažįstant „labàdienà“ vaikinus buvau mačiusi tik ant „Mados injekcijos“ ir „Mados infekcijos“ podiumų, tad buvo labai įdomu pamatyti, kas slepiasi už jaunimui puikiai žinomo vardo. Su Rapolu pavyko greitai rasti bendrą kalbą – sutarėme, kad apie aukštąją madą renginio metu „labàdienà“ kalbėti tikrai nenori (o ir reikalo nemato), žymiai vertingiau padiskutuoti apie tai, kaip du grafikos dizaineriai susidomėjo drabužiais, kas jiems padeda ir kaip jie jautėsi „Mados infekcijoje“, kurios traukos centru dažniau tampa fotografų sienelė, o ne podiumas. Nebuvo sunku suprasti, kad lengvai bendraujančių ir atsipalaidavusių vaikinų duetas paliks įspūdį į renginį susirinkusiam jaunimui ir įrodys, kad Lietuvoje egzistuoja alternatyvus požiūris į madą bei savo idėja tikintys jauni dizaineriai. Baigus filmuoti „labàdienà“ plakatus persikėlėme į Katedros aikštę, kur PO.PA komanda greitai susuko mano kvietim1 ir gavau progą paragauti PO.PA simboliu tapusio pleistro-lipduko klijų.

Pabendravus su visais kūrėjais buvo nuspręsta į PO.PA svečius žvelgti kaip į trijų skirtingų mados šakų atstovus: G. Paulauską galima vadinti lietuviškos vyriškos mados veteranu, R. Kalinkiną – populiariu ir šiandien puikiai žinomu mados dizaineriu, o „labadiena“ duetą pristatyti kaip vaikinus, kurie į madą žiūri šiek tiek kitaip, ją pritaiko gatvei bei kūryboje pabrėžia savo grafinio dizaino talentą. Visiems kūrėjams net sukurtos skirtingos kėdės su jų vardais, kurios prieš renginį papuošė vitriną bei tapo originalia užuomina to, kas vyks. Pagal kiekvieno kūrėjo stipriąsias puses aš, Gabrielė bei Marina bandėme sugalvoti geriausius klausimus, ieškojome tų temų, kurios būtų įdomios ne tik mums, bet jauniems pradedantiems dizaineriams. Žinoma, aktualu buvo sužinoti, kaip kūrėjai pradėjo savo kelią, kaip išpopuliarėjo, ar Lietuvoje mada gali būti ne tik hobis, bet ir darbas.

Nors renginio dieną nebuvo itin neramu, nes klausimus jau turėjome, o aprangos problemą išspręsti padėjo paskolintas „Tribe“ džemperis, paskutinėmis minutėmis nemažai bėdų sukėlė technika – iš trijų turėtų mikrofonų veikė tik vienas, dinginėjo garsas. Teko skaityti, kad ir renginio metu foninė muzika kartais buvo gerokai per garsi ir nesigirdėjo mano klausimų ar dizainerių atsakymų. Vis tik labai džiaugiuosi, kad nė vienas kūrėjas nevėlavo, pertraukų metu pavyko su visais maloniai pabendrauti – su R. Kalinkinu net padiskutavau apie jo pirmąjį šou ir sužinojau, kad jau pamažu gimsta ir antroji kolekcija. Smagu ir tai, kad eidama link vitrinos audinių parduotuvėje sutikau Seržą Gandžumianą – iš jo neseniai elektroniniu paštu ėmiau interviu Vilniaus universiteto leidiniui „Universiteto žurnalistas“, tad buvo smagu susipažinti gyvai.

Vos pradėjus pirmąjį pokalbį su R. Kalinkinu galėjau lengviau atsikvėpti – už stiklo žmonių netrūko, garsas nedingo, o dizaineris atrodė atsipalaidavęs ir nuoširdžiai bei išsamiai atsakė į kiekvieną klausimą. Nors iPade visi klausimai buvo surašyti tokia tvarka, kokia reikėtų juos užduoti, prasidėjus pokalbiui teko juos taikyti prie to, ką pasakojo dizaineris. Buvo šiek tiek nedrąsu, nes pradžia visuomet baisiausia, tačiau man pačiai R. Kalinkino mintys paliko didžiausią įspūdį. Kūrėjas nevengė papasakoti apie tai, kad nėra baigęs su mada susijusių mokslų, kad yra individualistas, kad jo pirmasis šou „Siemens“ arenoje nebuvo toks, koks turėjo būti. Kalbėjome ir apie dizainerio santykį su įžymybėmis (šiandien R. Kalinkino drabužius neretai vilki Jazzu), nemažai kalbų sukėlusią religiniais motyvais paįvairintą reklamą, būtinybę turėti gerą komandą ir už verslą atsakingus žmones. Dizaineris paskatino jaunimą kreipti mažiau dėmesio į aplinkinių pastabas – tik pats kūrėjas gali žinoti, kokį kelią jam pasirinkti.

Antrieji kalbėjo „labàdienà“ dizaineriai Rapolas Vosylius ir Petras Navickas – Vilniaus dailės akademijos absolventai grafikos dizaineriai, kurie prieš keletą metų pradėjo kurti kepuraites ir marškinėlius, paskui Vilniaus senamiestį apklijavo kirčiuotomis à raidėmis, o prieš porą mėnesių rodė savo kolekciją ant „Mados infekcijos“ podiumo. Kaip ir sutarėme su Rapolu, didžioji dalis klausimų buvo susijusi su jų pagrindinės profesijos ir mados santykiu, moderniosiomis technologijomis šiuolaikinio kūrėjo darbe, kaip jaunas kūrėjas gali apie save pranešti pasauliui. Pokalbio metu nekilo jokių abejonių, kad duetas kurdamas tiesiog gerai leidžia laiką, įgyvendina savo idėjas ir kuria ne kažkam, kas norėtų nusifotografuoti geltonosios spaudos tipo leidiniams, o žmonėms, kurie yra tokie patys, kaip ir jiedu. „labàdienà“ duetas patikino, kad šiuolaikinis anglų kalbos kultivavimas jų nežavi, todėl tiek pavadinimas, tiek lietuviškos gamtos įkvėpti drabužiai parodo, kad ir Lietuvoje yra ką veikti, kad čia netrūksta talentų.

Paskutinis vitrinoje pasirodė G. Paulauskas – nebesinorėjo niekur skubėti, tad nuspręsta dizaineriui suteikti tiek laiko, kiek jam reikės. Originali išvaizda, didelė šypsena, puiki nuotaika ir, kaip rašė „Pravda„, tarsi beatboxerio laikomas mikrofonas – G. Paulauskas publikai patiko, pasisveikino su lauke stovėjusiu ir pokalbio klausiusiu fotografu Visvaldu Morkevičiumi, nevengė juokauti. Kaip jau minėjau, šį dizainerį galima vadinti vienu iš lietuviškos mados veteranų, tad jam skirti klausimai buvo ne tik apie konkrečias istorijas, bet ir apie didesnius mados industrijoje vykstančius procesus. G. Paulauskas pasakojo apie jaunų žmonių kūrybingumą ir tai, kaip vyresni dizaineriai „stato“ savo prekės ženklą ir dėl tam tikrų pakartojimų yra vadinami išsisėmusiais. Taip pat buvo įdomu išgirsti, ką kūrėjas mano apie vyrų dominavimą industrijoje, unisex madą, komerciškumą. Itin vertingi pasirodė G. Paulausko patarimai jauniems dizaineriams, kurie nori, kad į jų kūrybą dėmesį atkreiptų kuo platesnė auditorija – jis rekomendavo suprasti interneto galią, naudotis visomis įmanomomis platformomis (socialiniais tinklais, tinklaraščiais), nebijoti prašyti pagalbos. Paklaususi apie buvimą mados industrijos dalimi, negalėjau nepaminėti dizaineriams dažnai priskiriamo bruožo – arogancijos. Kūrėjas tam pritarė ir juokais pabrėžė, kad menininkai – labai sudėtingi ir neprognozuojami žmonės, o jaunimui patarė išvis nekurti ir nesiklausyti, ką jis nusišneka.

PO.PA’i pasibaigus G. Paulauskas dar užsiminė, kad toks projektas – itin įdomus bei naudingas, nes apie madą kalbėti reikėtų kuo daugiau. Sunku nepritarti – vis daugiau jaunimo atranda madą ir turėtų žinoti, kad ši industrija egzistuoja ne tik Paryžiuje ar Niujorke, bet ir Vilniuje – juk ir čia turime puikių kūrėjų, kurie gali tapti pavyzdžiu bei įkvėpti. Ar renginys pavyko – pasakyti negaliu, nes šįkart teko sėdėti kitoje stiklo pusėje. Vis dėlto žmonės, kurie nepagailėjo skirti beveik dviejų penktadienio vakaro valandų, atrodė susidomėję, o man pačiai klausytis pašnekovų ir šalia jų sėdėti buvo neįtikėtina patirtis. Taip, kartais negirdėjau, kad foninė muzika lauke garsesnė už mano užduodamą klausimą, nesugebėjau sustabdyti pernelyg ilgai kalbančių kūrėjų ir dėl to renginys turbūt šiek tiek užtruko, tačiau vis tiek širdingai dėkoju tiek kalbėti sutikusiems kūrėjams, tiek Gabrielei, kuri pakvietė dalyvauti. PO.PA parodė, kad mada neskauda – žymiai skausmingiau tylėti ir apsimesti, kad mados Lietuvoje nėra.

Nuotraukos Kąrle Dru

Bučkis

Vieta ir idėja

„Tarpsezoninės kolekcijos nebėra skirtos tik prabangioms kelionėms. „Chanel“ po pasaulį keliauja, nes visuomet galima aptikti dar neaplankytų vietų. Pristatymai vyko Europoje, Amerikoje, tad atėjo laikas ir Rytams“, – naujosios resort kolekcijos pristatymo užkulisiuose Singapūre pasakojo „Chanel“ mados namų dizaineris Karlas Lagerfeldas. Kodėl Singapūras? Juk panelė Chanel ten niekada nesilankė, sunku rasti ir didmiesčio sąsajų su paryžietišku mados namų stiliumi. Vis tik K. Lagerfeldas puikiai supranta, kad Azija – sparčiai auganti rinka, tad Singapūre galima apsilankyti net trijuose „Chanel“ salonuose.

Taip pat K. Lagerfeldas šiuo pristatymu priminė 1913-uosius, kai Dovilyje G. Chanel atidarė savo pirmąjį drabužių saloną – drabužių, kuriuos įkvėpė sportinis stilius, vyriški kirpimai bei netipiški neprabangūs audiniai. Savo kolekcija bei kvietimo eskizu vokietis siekė pabrėžti, kad prieš šimtą metų jaunos prancūzės pristatytos idėjos gali būti aktualios ir šiandien, o kai kurie siluetai vis dar atrodo labai moderniai. Taigi prieš šimtmetį pasaulyje tebuvo vienas „Chanel“ salonas, o šiandien prekės ženklą galima drąsiai vadinti globaliu ir pripažintu prabangos simboliu.

Norėdamas įprasminti ypatingą datą, dizaineris Singapūre pristatė ir naujausią savo režisūrinį darbą – trumpametražį filmą „Once Upon a Time…“, kuriame pasakojama apie pirmąsias salono Dovilyje dienas ir inovatyvias G. Chanel idėjas. Pagrindinį dizainerės vaidmenį atlieka mados namų veidas aktorė Keira Knightley, išvysti galima ir modelius Stellą Tennant, Lindsey Vixson.

Kolekcija

Prieš pusmetį mados elitą nustebinęs įspūdinga škotiškos pilies aplinka, šįkart K. Lagerfeldas svečius pakvietė į mažiau prabangią industrinę erdvę, kuri simbolizavo Singapūro priklausymą Didžiosios Britanijos imperijai nuo XIX-ojo amžiaus vidurio iki 1963-ųjų. Todėl neverta stebėtis ant podiumo išvydus vieną kitą britiškos stilistikos elementą, taip pat – kriketo detalių. Britų žaidimą pamilę rytiečiai jį žaidžia iki šiol, tad K. Lagerfeldas tris modelius skyrė tradicinei kriketo aprangai ir pritaikė kriketo aksesuarus.

Deja, peržvelgus kolekcijos nuotraukų rinkinį būtų sunku pastebėti išskirtinai Singapūro kultūrą atspindinčių detalių. Šią misiją vykdo nebent juodai balti raštai, kurie, pasak „Style.com“ apžvalgininko Matthew Schneier, primena pintas langų uždangas, ar susiaučiami ilgi sijonai.

„Specialiai šalies kultūra nesidomėjau, tačiau aptikau XIX-ojo amžiaus pabaigos nuotrauką, kurioje vietinis žvejys dėvi baltą keturių kišenių švarką, puoštą juodomis pintomis juostomis. Šis vyras dėvėjo „Chanel“, kai „Chanel“ net nebuvo!“ – pasakoja K. Lagerfeldas.

Vis tik itin svarbu paminėti, kad nemaža dalis milžiniškos 80-ies modelių kolekcijos dalis buvo skirta tam, ką G. Chanel pardavinėjo savo salone Dovilyje ir kokias revoliucines idėjas ten pristatė. Kaip teigė pats dizaineris, pirmasis ant podiumo pristatytas derinys (ilgas tiesaus kirpimo megztinis, platėjančios kelnės ir perlų vėrinys) bene tiksliausiai atitinka panelės Chanel vyriškos mados taikymo moterims idėjas 1913-aisiais. Nebuvo pamiršta ir tai, kad legendinė dizainerė dievino derinti priešingybes, tad tikri perlai žibėjo šalia netikrų deimantų.

K. Lagerfeldas teigė, kad karjeros pradžioje G. Chanel buvo geriau žinoma dėl savo nėrinių, o ne dėl tvido, tad kai kurios ant podiumo demonstruotos suknelės buvo gausiai puoštos šviesiais nėriniais bei siuvinėjimais, o jų kirpimas atitiko pastaruoju metu atgimusią „flapper“ stilistiką – ilgis iki blauzdų vidurio, siluetas tiesus. Dizaineris nevengė ir ilgų sijonų, kuriuos derino su įmantriais „perrišto“ kulno bateliais bei šmaikščiomis „No. 5″ kvapo butelio formos vakarinėmis rankinėmis.

Itin daug dėmesio šioje kolekcijoje skirta audiniams bei netradicinėms faktūroms. Edinburgo kolekcijoje drąsiai naudojęs įvairiausius spalvų derinius, šįkart K. Lagerfeldas pasirinko ganėtinai neutralią paletę (juoda, balta, pieno, dramblio kaulo, tamsiai mėlyna, smėlio) ir įdomias medžiagas – kašmyrą, nėrinius, tiulį, sunkiai apibūdinamą pynimui tinkamą audinį. Neabejotinai įdomiausia pristatymo dalis – drabužiai, sukomponuoti iš baltų plunksnų ir raukinių, tačiau vietomis… tapyti juodu laku.

Nors ši kolekcija išties didelė bei komerciškai patraukli, po nuostabaus darbo Edinburge iš „Chanel“ mados namų buvo galima tikėtis šio to įspūdingesnio. K. Lagerfeldo idėja prisiminti pirmąjį G. Chanel aprangos saloną bei tam net skirti filmą – pagirtina, tačiau nepakankamai išnagrinėta Singapūro kultūra verčia klausti, ar tikrai reikėjo pristatymą rengti Rytuose, kai tinkamesnė vieta būtų buvęs Dovilis.

Užkulisiai + Detalės

Makiažas

Aprašant „Chanel“ pristatymą nepaminėti makiažo būtų nuodėmė, nes mados namai kiekvienąkart ne tik sukuria nedidelį stebuklą, tačiau ir diktuoja grožio tendencijas. Šiam pristatymui visažistas Peter Phillips, atsakingas už manekenių išvaizdą ant podiumo, visą dėmesį nusprendė skirti akims – jos buvo įrėmintos juodu ir ryškiai mėlynu pieštuku, tiek vidinė, tiek išorinė linija buvo pratęsta, o bendras efektas atrodė truputį netvarkingai. P. Hillipsas tušu išilgino tik viršutines blakstienas, taip pat švelniai paryškino antakius. Oda palikta beveik nuoga (naudota tik nauja mados namų kolekcija „Les Beiges“), o lūpos sudrėkintos balzamu. Įdomu tai, kad P. Phillipsas pabrėžė šio įvaizdžio grafiškumą bei paprastumą, nes svarbiausia turėti du didelius storą liniją brėžiančius pieštukus ir, žinoma, nepamiršti šį sezoną itin madingų mėlynų akcentų.

Pristatymo video

Nuotraukos Chanel News, Vogue.com, Style.com

Bučkis

Taigi rytoj pokalbių vitrinos stabtelėti bent minutei kviečiu visus praeivius, kuriems įdomu apie madą išgirsti iš pačių kūrėjų – be redagavimo, repeticijų ar išankstinio pasiruošimo. PO.PA - gegužės 10 dieną, 18 valandą, Vokiečių g. 4.

PO.PA video kvietimai

Nuotrauka Kąrle Dru, vaizdas – Raimondas Pocius

Bučkis

VIETA IR RENGINYS

Neabejotinai svarbiausia renginio dalis – apdarų paradas ant įspūdingų Metropoliteno muziejaus laiptų. Šiemet visą procesiją žurnalas „Vogue“ savo internetiniame portale transliavo gyvai, tačiau žvilgsnį dažniau traukė ne fotografams pozuojančios įžymybės, o laiptų papuošimai. Vieną koridoriaus pusę puošė iš gėlių sukurta kompozicija JAV vėliavos motyvu, o kitą – panašus kūrinys, atkartojantis Didžiosios Britanijos vėliavą. Kaip žinia, aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pankų judėjimas prasidėjo kitoje Atlanto pusėje – Londone, tad bent tokia detale nepagerbti spalvingosios subkultūros tėvynės būtų nemandagu. Pasirūpinta ir priėmimo personalu – visi vaikinai bei merginos dėvėjo pankiško stiliaus švarkus bei marškinėlius su politiką kritikuojančiais užrašais, jiems sukurtas įspūdingas makiažas, pritaikytos skiauterės bei papuošalai.

Metropoliteno pobūviai visuomet pasižymi įdomia muzikine programa, tačiau šiemet mados apžvalgininkams kilo nemažai klausimų dėl reperio Kanye Westo (dar daugiau – dėl jo besiklaukiančios draugės Kim Kardashian). Niekas nesiginčijo, kad temai puikiai tiko ryškus Florence Welch vokalas bei grupės „Blondie“ vokalistė Debbie Harry, tačiau hip-hopo atlikėjas tarsi prieštaravo pankiškai vakaro nuotaikai. Vis tik K. Westą apgynė pati D. Harry, pareiškusi, kad amerikietis – moderniojo panko pavyzdys, nes jo elgesį sunku prognozuoti, jis nebijo rizikos bei būti nušvilptas. „Juk jis kartą sutrukdė apdovanojimų ceremoniją, tiesa? Tikiuosi, šiandien mano pasirodymo metu jis irgi užlips ant scenos“, – juokavo D. Harry.

Florence Welch

Kanye Westas

Debbie Harry

DALYVIAI

Nors iš pirmo žvilgsnio pankiškas vakaro aprangos kodas gali pasirodyti ganėtinai nesudėtingai išpildomas, daugelis įžymybių bei mados industrijos atstovų neišdrįso bent vienam vakarui išlipti iš savo komforto zonos bei saugią eleganciją iškeisti į ekstremalų pankišką įvaizdį. O jeigu ir išdrįso, drabužis neretai nederėjo su makiažu ar aksesuarais, tiesiog užgoždavo jį dėvėjusį žmogų. Vis tik smagu, kad atsirado išdrįsusių rizikuoti ir MET pobūvyje pademonstruoti pankišką dvasią: Sarah Jessica Parker nustebino netikra skiautere, smarkiai vėlavusi Madonna mūvėjo tinklines pėdkelnes bei trumpą languotą švarko tipo suknelę, o „Burberry“ viešnios Sienna Miller ir Cara Delevingne puikiai atrodė pasipuošusios apdarais, nusagstytais kniedėmis.

Itin puikiai atrodė ir įžymybės, pasirinkusios klasikinę juodą spalvą, tačiau išskirtinius drabužių modelius. Aktorė Allison Williams vakarui išsirinko pusiau perregimą „Altuzarra“ suknelę, juodą aptemptą apdarą dėvėjusi Anne Hathaway pagerbė atlikėją Davidą Bowie ir pasirodė su šviesiai nudažytų plaukų šukuosena, o vokietė Diane Kruger juodai suknelei gyvybės suteikė plaukų galus nudažydama rožine spalva. Daug kūno atidengiančias tamsias sukneles demonstravo ir modeliai – Miranda Kerr dėvėjo atvirą Michaelo Korso kūrinį, lenkė Anja Rubik antrus metus iš eilės pasirinko rizikingą jauno dizainerio Anthony Vaccarello drabužį. Tiesa, kūrėjas aprengė ir puikiai atrodžiusią Gisele Bundchen.

Šeimininkė

Anna Wintour (Chanel)

Geriausiai atskleista tema

Sarah Jessica Parker (Giles), Madonna (Givenchy), Sienna Miller (Burberry)

Tamsioji punk pusė

Allison Williams (Altuzarra), Anne Hathaway (Valentino), Diane Kruger (Chanel)

Ryškios interpretacijos

Elle Fanning (Rodarte), Rooney Mara (Givenchy), Carine Roitfeld (Givenchy)

Modeliai: daug odos

Anja Rubik (Anthony Vaccarello), Miranda Kerr (Michael Kors), Gisele Bundchen (Anthony Vaccarello)

Modeliai: glam punk

Joan Smalls (Tom Ford), Rosie Huntington-Whiteley (Gucci), Cara Delevingne (Burberry)

Nuotraukos vogue.com, vogue.co.uk

Bučkis

In order to be irreplaceable one must always be different.
Gabrielle Chanel

Per penkerius su puse metų kuriant „Spintos guru“ šie tinklaraščio „namai“ – jau treti. Tačiau man pačiai be galo jaukūs, simbolizuojantys nepriklausomybę, naujas galimybes bei atspindintys tai, ką pati vertinu labiausiai – paprastumą, funkcionalumą, eleganciją. Todėl Gabrielle Chanel citata pasirinkta ne veltui – šią mados kūrėją drįsčiau vadinti pirmąja mados minimaliste, kuri tikėjo, kad tvido kostiumėlis bei maža juoda suknelė yra viskas, ko užtenka moters garderobui. Nes žvilgsnis turi krypti ne į drabužį, bet į jo dėvėtoją. Naująjį dizainą įsivaizduoju kaip mažą juodą suknelę „Spintos guru“ - puikiai pažįstamą ir subtiliai žavingą, tačiau leidžiančią visą dėmesį skirti tam, kas svarbiausia – turiniui. Juk ir „haute couture“ grožis atsiskleidžia ne spalvoje ar klostėse, bet… vidinėse siūlėse.

Ypatingai dėkoju Kazimierui – už visą laiką, praleistą derinant tokias smulkmenas kaip tarpeliai tarp įrašų ar „Facebook“ logotipo dydis. Nes visas grožis slypi detalėse.