Kartą išgirdusi pasakymą „mados atmintis labai trumpa“ jo niekada nepamiršau, nes tai – turbūt patys taikliausi žodžiai, galintys apibūdinti sudėtingus mados procesus. Kiekvieną sezoną tarsi netikėtos naujienos pristatomos beveik tos pačios tendencijos (čia tinka sparnuota frazė „Florals for spring? Groundbreaking“), po kiekvieno sezono užmarštin grimzta ką tik sensacijomis vadinti veidai, vieną jauną talentą keičia kitas. Trumpa mados atmintis dizaineriams suteikia laisvę drąsiai interpretuoti bei skolintis praeityje sugalvotas aprangos idėjas, viską pateisinti posakiu „dviračio neišrasi“ ir galvoti, kad „Chanel“ yra Karlas Lagerfeldas, o „Celine“ – Phoebe Philo. Istorija ar kontekstas tampa neįdomu, svarbu tai, kas yra dabar. Vis tik šis reiškinys pradėjo keistis į mados areną grįžus prancūzui Hedi Slimane – jis supurtė legendinių mados namų pamatus, mados žurnalistus suskaldė į dvi grupes, privertė nerimauti prekės ženklo gerbėjus ir mados istorikams užminė ne vieną mįslę. Kokią Pandoros skrynią atvėrė H. Slimane? O galbūt Pandora – jis pats?
