Kai kalbame apie mados leidinius ir jų grožio skiltis, dažniausiai į galvą ateina įvairios naujų makiažo priemonių reklamos, vienos kitos sezono tendencijos aptarimas ir galbūt nedidelis straipsnis apie žinomą makiažo priemonę bei jos istoriją. Tačiau vieno grožio „produkto“ dažniausiai būna subtiliai vengiama, nors jo rinka – milžiniška, o paklausa jau neretai lenkia pasiūlą. Žinoma, kalbu apie Holivudo aktorių, senstelėjusių modelių bei net kai kurių dizainerių šventąjį gralį – plastinę chirurgiją, kurią net mano ekonomikos mokytojas kartą įvardino kaip puikų slaptos rinkos pavyzdį. Taip, garsių chirurgų telefonų numeriai yra geidžiamas gražuolių grobis, o botokso procedūros, riebalų nusiurbimas, nosies formos ar krūtų dydžio korekcija jau nieko nebestebina, tačiau leidinių žurnalistai šios temos vis dar bijo. Tik ne „Vogue Paris“ – tiek po Carine Roitfeld, tiek po Emmanuelle Alt „sparnu“ žurnalo puslapiuose buvo ir yra drąsiai pasakojama apie gerus (ir ne tokius gerus…) plastinės chirurgijos pavyzdžius, o fotosesijos spaudžia šypseną, nes chirurgijos aukas neretai subtiliai pašiepia. Taigi būtent tokių humoristinių nuotraukų rinkinį šiandien pasiūlau kaip savo sekmadienio pasirinkimą.
Švirkštai, tvarsčiai, vežimėliai, veido matavimo ir žymėjimo priemonės, elektrodai, milžiniškos netikros blakstienos, makiažu sukurtos didžiulės lūpos, skruostikauliai – „Vogue Paris“ makiažo meistrams, stilistams bei fotografams idėjų išties netrūksta. Manekenes jie dirbtinai sendina, kad paskui juokingai atjaunintų, jas vynioja į sluoksnių sluoksnius tvarsčių. Bene labiausiai „mylima“ ekstremalių pokyčių auka – vengrė manekenė Eniko Mihalik, kurios odos spalva buvo „susluoksniuota“, lūpos paverstos nedidelių balionių dydžio atgaugomis, o skruostai padabinti po injekcijų atsirandančiomis mėlynėmis bei ištinimu. Žinoma, ne kartą transformuotos ir Catherine McNeil, Natasha Poly, Malgosia Bela, o Laros Stone veidas kartą buvo padengtas net storu balto molio (?) sluoksniu. Na, tokios lakios vaizduotės ir drąsos galima tik pavydėti…
Catherine McNeil, vasaris 2008
Karmen Pedaru, gegužė 2010
Catherine McNeil, kovas 2008
Eniko Mihalik, gegužė 2011
Eniko Mihalik, lapkritis 2008
Lara Stone, spalis 2009
Natasha Poly, rugsėjis 2009
Eniko Mihalik, lapkritis 2009
Katrin Thormann, rugpjūtis 2009
Crystal Renn, gruodis 2010 / sausis 2011
Eniko Mihalik, vasaris 2010
Malgosia Bela, lapkritis 2011
Constance Jablonski, lapkritis 2010
Natasha Poly, spalis 2009
Rugsėjis 2010
Nuotraukos TFS/Vogue Paris
Bučkis
Tags: Carine Roitfeld, emmanuelle alt, vogua paris
ta nuotrauka su metaliniu šveistuku tai net šiurpuliukus sukėlė…
:)
Crystal Renn, gruodis 2010 / sausis 2011 – atrodo tikrai šiurpiai. :0
Manau Laros veidas ir rankos tiesiog padengtas dazais ar guasu, nes kai jis dziuna ant odos pradeda trukinet. O siaip labai tobula !!!
na dar kvailesnes (tiesiogine to zodzio prasme) temos fotosesijai mados zurnalo redaktorei turbut net neimanoma sugalvoti! mados industrija, ir didziausia dalimi mados media, ir sukure ta plastiniu operaciju paklausa ir stumia ja vis tolyn, o imti ir tyciotis is plastine chirurgija besinaudojanciuju arba siekti juos ibauginti sios chirurgijos proceduru baisumu (nes vieno is siu dvieju ir siekia sitas editorial’as) yra tas pats kai sakai viena, darai visiskai priesingai ir samoningai to net nesuvoki.
summer, mano nuomone, požiūris į šias fotosesijas neturėtų būti toks aršus ir neigiamas – prancūziškas Vogue niekuomet nepasisakė už nenatūralų grožį, o prancūzės ir pačios yra linkusios senti oriai – tik pažiūrėkime į Ines de la Fressange ar Catherine Deneuve. Taigi visa šių darbų esmė – ironijos kupinas žvilgsnis į tas moteris, kurios tiki ne meile sau, o beprotiškomis pastangomis išlaikyti jaunystę ir dėl to atrodo juokingai (pavyzdžiui, amerikietė Dolly Parton). Beje, per drąsu teigti ir tai, jog plastinių operacijų paklausą sukūrė mada – taip, ji išties vertina jaunystę, tačiau čia žymiai didesnį vaidmenį „atliko“ Holivudas, kur išvaizda yra pelningas produktas. Juk ir pačios Carine Roitfeld, Anna Wintour skatina rengtis pagal savo amžių bei mylėti save, tad jas netiesiogiai apkaltinti šios plastinių operacijų bangos sukėlimu būtų paprasčiausiai keista.
Deimante,
mano poziuris nera arsus ir neigiamas, daugiau nesaliskas, tiesiog siek tiek sokiruoja fotosesijos kvailumas. vienas dalykas, as nesu plastiniu operaciju priesininke, kaip, beje, nesu ir salininke, kiekviena turi teise nuspresti pati. bet nereikia moters pastatyti i tokia padeti, kai jai tai priverstinai siuloma, bet tuo paciu ir gasdinama, kai bet kuri kelia pasirinkus nebusi teisi, o nesirinkti negali, supranti?
na, gerai, gal viskas prasidejo nuo Holivudo, sutinku, bet jau daugeli metu zymiai stipresne itaka tam turi mados industrija. kitas dalykas yra tai kad net tie kuri siuos zurnalus skaito/varto nesigilina iki tokio lygio kaip tu, jau nesneku apie tuos kurie gauna informacija pamatydami tik atskiras fotosesijas. tikrai nedidelis procentas zino ka propaguoja butent prancuzikas Vogue, o ka amerikietiskas, sneku bendrai apie visa mados media ir grozio/jaunystes kultas joje yra labai stiprus.
is kitos puses, nesakau kad sis kultas yra blogai, netgi atvirksciai. ka reiskia rengtis pagal savo amziu? manau kiekviena rengiasi pagal savo subobejimo lygi (na, aisku, dar daznai pagal profesini protokola) ir siuo aspektu ponia A.Wintour smarkiai lenkia madame C.Roitfeld. nes abi prancuzaites (tiek C.Roitfeld, tiek E.Alt) tikrai visada zaviai ir jaunatviskai atrodo ir va i jas ir galima lygiuotis bunant tokio amziaus, ir nemanau kad vien del to, kad tau „siek tiek daugiau nei 18″:) (kaip ju atveju) reikia rinktis vien griezto kirpimo kostiumelius arba isimest i 16metes dukros spinta, tai yra krastutinumai, absoliutus, ir nereikia ju pateikt kaip pavyzdzio, nes nemanau kad bet kuris is ju yra sektinas.