Sekmadienio pasirinkimas | Įspūdžiai iš Agnės Kuzmickaitės pristatymo rudeniui-žiemai 2013-2014

2013.03.17

Ar žinote tą jausmą, kai pirmą kartą kažką išvydus apima euforija, tačiau kitą dieną mintys pačios susirikiuoja į vietas bei parodo tikrąjį vaizdą? Net neabejoju, jog jeigu šią apžvalgą būčiau rašiusi vakar vakare iškart grįžusi po pristatymo, tekstas atrodytų visiškai kitaip – palikdama „Vaidilos“ teatrą plasnojau ant sparnų tarsi Agnės Kuzmickaitės 3D drugeliai, džiaugiausi, kad po šiokių tokių nesklandumų pavyko laiku atvykti į pristatymą bei išvysti gerokai daugiau nei įprasta dizainerės drugelių fiesta. Iš ryto darkart peržvelgus nuotraukas bei užrašus netikėtai kilo klausimas, ramybės neduodantis iki dabar – koks yra lietuviško mados pristatymo standartas? Kodėl pastaruoju metu matyti debiutai pasirodė tokie silpni ir tarsi kažko stokojantys, net jei drabužius kūrė savo klientą puikiai pažįstantys dizaineriai, o organizacine dalimi rūpinosi savo srities profesionalai? Nors A. Kuzmickaitė Lietuvos mados kūrėjų kontekste išsiskiria stipriu braižu bei darbštumu, nuolat nesivaiko tendencijų ir kuria tai, ką pati mielai dėvi, saldus debiuto skonis susimąsčius apkarto ir privertė užduoti dar keletą klausimų – ką galime vadinti sėkmingu pristatymu ir ar tai tikrai buvo debiutas?

Beveik visą mėnesį Vilniaus senamiestyje žvilgsnį traukę reklaminiai plakatai, pranešantys apie A. Kuzmickaitės solinį pristatymą istoriniame „Vaidilos“ teatre, šiomis dienomis jau turbūt bus nukabinti, naujienų portaluose jau paskelbti juokingai atrodantys apžvalginiai straipsniai iš serijos „perrašiau pranešimą spaudai lyg pati būčiau ėmusi interviu“, o gyvenimo būdo leidiniai jau redaguoja stilingų Kauno ponių, pozuojančių prie fotografų sienelės, nuotraukas. Tačiau šįkart ne apie tai – žiniasklaidos fronte, deja, nieko naujo. Norėčiau apžvalgą pradėti nuoširdžiai padėkodama dizainerės atstovų spaudai komandai už suteiktą akreditaciją bei norą įsileisti ne tik tradicinį žurnalistų būrį, bet ir vieną kitą tinklaraštininką – apsidžiaugiau išvydusi panelę Neretą, Akvilę iš žurnalo „SwO“, „FMag“ atstoves. Tai ženklas, kad pamažu suvokiama, jog įdomi gali būti ir tinklaraštininkų/nepriklausomų internetinių mados portalų nuomonė.

Vis tik teks pabrėžti, kad buvo ir šiokių tokių nesklandumų – pranešimas apie įrašymą į žiniasklaidos sąrašus atėjo ne kovo 10-ą, kaip buvo paminėta akreditacijos anketoje, o 13-ą, taip pat toje pačioje anketoje buvo nurodytas neteisingas šou laikas (20 valanda) ir nepaminėta, kad iš tiesų vyks du pristatymai – vienas septintą valandą vakaro (pirkusiems bilietus), o kitas, skirtas pakviestiems svečiams bei žiniasklaidai, devintą vakaro. Taigi „facebook“ išvydus pirmąsias nuotraukas po septynių likau šiek tiek išsigandusi, kad supainiojau valandą. Norėčiau padėkoti „Spintos guru“ paskyros „facebook“ sekėjams, kurie padėjo per keletą minučių rasti atsakymą į klausimą. Gaila, kad visa informacija nebuvo pateikta spaudos pakete. Tiesa, truputį nustebino ir prie įėjimo netikrintas spaudos atstovų sąrašas – užteko prieiti, pasisakyti ir žiniasklaidos kortelė su juodu drugeliu jau kabėjo ant kaklo. Prisiminus Juozo Statkevičiaus šou su milžiniškais sąrašais bei geležine kontrole šis laisvas praleidimas atrodė ganėtinai įdomiai.

Sunku nepagirti A. Kuzmickaitės organizacinės komandos dalies, kuri rūpinosi pristatymo vietos parinkimu – ja tapo istorinis „Vaidilos“ teatras Jakšto gatvėje 1936-1945 metais, lenkų okupacijos metu vadintas Vilniaus lietuvių teatru, o 1939-aisiais gavęs „Vaidilos“ vardą. Iš išorės niekuo neišsiskiriantis statinys viduje atskleidė didžiules įstabiai dekoruotas erdves – teks pripažinti, kad net pristatymo metu negalėjau nesižvalgyti į įspūdingus lipdinius, sietynus. Tiesa, iš pradžių tik tiek ir tepavyko pamatyti, nes visiems žiniasklaidos atstovams buvo skirta vieta priešais podiumą, kur paprastai būna tik fotografai bei operatoriai, tad pavyko rasti vienintelę laisvą vietą už… metalinės konstrukcijos (antra nuotrauka apačioje). Daliai pirmosios eilės svečių tiesiog nepasirodžius organizatoriai greitai susivokė, kad toks vaizdas atrodo prastai, ir tuščias vietas pasiūlė vietos neradusiems tinklaraštininkams. Aš pati persikėliau į žiniasklaidos zonos priekį, kuris leido pristatymą stebėti beveik be trukdžių.

Dar prieš keletą dienų pavyko sužinoti, kad šou eigą „sustyguos“ lietuviškų mados renginių profesionalė Renata Mikailionytė, tad buvo pasirūpinta puikiu apšvietimu, išties charizmatiškų manekenių atrinkimu (ką reiškia vien Smiltės Bagdžiūnės, Dalios Dubrindytės pasirodymas!), garso takelį sukūrė A. Kuzmickaitės vyras Saulius Prūsaitis, o choreografiją – Oskaras Koršunovas (tai paaiškino pristatymo pradžią su elegantiškomis ant scenos prisėdusiomis damomis). Žinoma, šou vėlavo 35 minutes, tačiau tokioje didingoje erdvėje jos neprailgo.

Būtent dabar norėtųsi pradėti vystyti mintį apie tai, kas Lietuvoje yra vadinama sėkmingu pristatymu. Manau, nesuklysiu teigdama, jog standarto kartelę itin aukštai užkėlė Juozas Statkevičius, kasmet į grandiozinius šou sugebantis sutraukti tūkstantinę publiką, ne kartą rengęs ne vieną, o du pristatymus, nuolat pakviečiantis geriausius Lietuvos modelius bei siekiantis tobulybės tiek šou, tiek kolekcijos kokybės prasme. Sunku paaiškinti, koks čia kompleksas, tačiau atrodo, jog šiuo metu kiekvienas Lietuvos dizaineris, skelbiantis apie savo „debiutą“, žvalgosi būtent į J. Statkevičių – rengia didžiulį šou, pristato didžiules kolekcijas. Ar prisimenate Roberto Kalinkino didįjį debiutą su nuostabia organizacija ir itin prastai atrodžiusia kolekcija? Panašus įspūdis liko ir po A. Kuzmickaitės šou – pasistengta surasti gerą erdvę, pakviesti reikiamus žmones, surengti džiaugsmingą renginį spaudai bei vadinamajai grietinėlei. Ir visa tai – kolekcijos sąskaita, nes atrodo, kad patys kūrėjai pasineria į šou, o ne drabužių kūrybą. Net tie, kurie jau turi aiškią klientūrą, ir yra vertinami bei atpažįstami, kaip R. Kalinkinas ar A. Kuzmickaitė. Tokio žūtbūtinio priminimo apie save dizaineriai, mano nuomone, turėtų vengti.

Pati kolekcija irgi atrodė bandanti įtilpti į jau paminėtą lietuvišką standartą, kad reikia visko daug ir grandioziškai, antraip bus nuobodu. Spaudos pranešime dizainerė atskleidė, kad šįkart norėjo šiek tiek nutolti nuo drugelių (mat jų dažniausiai reikalauja pačios klientės) ir pristatyti funkcionalesnius, įdomesnius drabužius, kokius mielai dėvi ji pati. Taigi ant podiumo buvo pristatyta ne tik tradicinė romantiška drugelių fiesta (ko, tiesą sakant, tikėjausi), bet ir įdomios interpretacijos pankiško stiliaus tema, naujai pažvelgta į mokyklinę uniformą, baroką. Buvo galima pastebėti paralelių ir su operetės „Šikšnosparnis“ XIX-ojo amžiaus antrosios pusės stiliaus kostiumais, kuriais rūpinosi būtent A. Kuzmickaitė. Tiesa, užklijuota etiketė „ruduo-žiema 2013-2014“ kolekcijai visiškai netiko, nes didžiajai daliai drabužių būtų sunku pritaikyti sezoną, o keli paltai viso pristatymo nuotaikos nesukuria.

Taigi temų ant podiumo būta įvairių, tačiau viskas atrodė gerokai vientisiau nei R. Kalinkino kolekcijoje – išlaikytas ne tik drugelių motyvas, bet ir spalvų paletė, audinių pasirinkimas, avalynė (ji, beje, buvo puošta net ilgaplaukiu kailiu ir drugeliais). Tiesa, kai kurie dizainerei nauji siluetai nebuvo visiškai išbaigti – pernelyg atpažįstamai atrodė drabužiai-transformeriai (juos yra rodęs ir J. Statkevičius – prisegami suknelių pasijoniai ir t.t.), prastokai sekėsi dirbti su metalizuotais audiniais ir iš jų siūti paltus, pernelyg primityviai atrodė juodi odiniai drabužiai. Jei tai būtų pati pirma A. Kuzmickaitės kolekcija, būtų galima atleisti, tačiau žiūrovai jau ne kartą buvo matę jos pristatymus „Mados infekcijos“ metu. Nuliūdino ir manekenėms sukurtas įvaizdis – į akį krito manekenėms atmestinai pritaikyti ilgų plaukų šinjonai, šiek tiek per grubiai sukurtas katės akių įvaizdis. Galbūt pirmojo šou 19-ą valandą metu viskas atrodė kiek geriau.

Peržiūrinėjant kolekcijos nuotraukas išties netrūksta drabužių, kuriuos norėtųsi šiek tiek pataisyti, patobulinti, galbūt net išmesti iš pristatymo – kūrėjos noras parodyti savo įvairiapusiškumą įsiplieskė šiek tiek per anksti, nors talentas bei žinios yra. Jau minėtas J. Statkevičius galbūt retai kada nustebina kažkuo visiškai nauju, tačiau pastovumas bei milžiniška patirtis kuriant teatro kostiumus jam leidžia įvairiapusiškumą parodyti nerizikuojant galutinio produkto kokybe. Teatre neretai dirba ir A. Kuzmickaitė, tačiau drąsos bei tvirtumo, net meistriškumo, mano nuomone, dar šiek tiek trūksta. Bet kuriuo atveju norėčiau pabrėžti, kad išties džiaugiuosi neišvydusi drugelių šventės, pirmas įspūdis buvo puikus ir truputį gaila, kad toks neišliko kolekciją panagrinėjus šiek tiek atidžiau. Tikiuosi, kad kitais metais talentinga dizainerė galės pasiūlyti šį tą stipresnio, atsiribos nuo lietuviško standarto, o žingsnis bus dar tvirtesnis nei šiemet einant nusilenkti plojantiems žiūrovams.

[nggallery id=4]

____

Nuotakos apdaras – šiek tiek patobulinta pirmoji pristatymo suknelė, dėvėta S. Bagdžiūnės.