Christian Dior HC F/W 2013 | Rafai, kodėl?

Kai mados kritikai jau renka vinis aukštosios mados karstui ir rašo ištaigingas atsisveikinimo kalbas, ji nusprendžia atsitiesti ir Paryžiuje pasirodo modernesnė, patrauklesnė bei jaunesnė nei bet kada anksčiau. Prieš keletą metų į couture kūrėjų ratą įsijungė Giambattista Valli, Karlas Lagerfeldas susižavėjo futurizmo tematika, o „Valentino“ mados namai šį sezoną pristatė dienai tinkančią aukštają madą. Vis dėlto turbūt svarbiausiu pastarųjų metų įvykiu Paryžiuje tapo Rafo Simonso atvykimas į „Christian Dior“ mados namus. Tylus ir „Dior“ kodus perprasti pasiryžęs dizaineris keletą pirmųjų sezonų daug siurprizų nepateikė – „New Look“, „Bar“ bei kiti puikiai žinomi siluetai patvirtino kūrėjo atsidavimą, tačiau išskirtinės meistrystės ar originalumo neparodė. O viską turėjusi pakeisti naujausia aukštosios mados kolekcija staiga privertė klausti, ar belgo vieta – tikrai Paryžiuje. Rafai, ar viskas gerai?

Nedaugelis stebėjosi, kai pirmosios dizainerio kolekcijos „Dior“ mados namams pristatymo metu žurnalistai nusivylę ant kelių užvertė savo užrašines. Net patys talentingiausieji tapę naujokais daro klaidų – Riccardo Tisci debiutas „Givenchy“ buvo sutiktas skeptiškai, įtariai žiūrėta ir į Pierpaolo Piccioli bei Marios Grazios Chiuri pirmąjį darbą „Valentino“ mados namams. Vis dėlto šįkart kalbama apie R. Simonsą, kurio indėlis į „Jil Sander“ vardą Milane beveik didesnis nei pačios įkūrėjos, o kritikai belgo kūrinius vadindavo vertais aukštosios mados vardo. Užrašinių užvertimas nereiškė nieko gero, tačiau kai abejojama pristačius jau septintąją kolekciją, turbūt reikėtų pradėti ieškoti, kur slypi gilesnė problema.

Nuobodu. Nedrąsu. Pernelyg statiška. Užsisėdėta „Dior“ archyvuose. Pamirštas asmeninis braižas. Šios pastabos pasirodė ne vieno žinomo mados kritiko apžvalgose, net kai buvo stengtasi nekalbėti apie šlovingą Johno Galliano laikotarpį mados namuose. Kadaise genialus minimalistas tarsi užsisklendė ir pasimetė suvokęs savo naujų pareigų svarbą, tad kol jo asmeninė vyriškos aprangos linija sparčiai tobulėjo, „Dior“ statusą norėjosi paženklinti klaustuku. Situacija kiek pasitaisė po šiemet Monake pristatytos „Resort“ kolekcijos, kur buvo galima įžvelgti naujesnę bei modernesnę mados namų kryptį – dizaineris tarsi atsipalaidavo, drąsiau naudojo spalvas, sportinės aprangos elementus, kurie šiuo metu itin populiarūs. Tačiau naujausias aukštosios mados darbas netruko nuvilti net optimistiškiausių kritikų.

 

Kurį laiką apžvalgininkų pliektas už keistą įprotį pristatymams bei reklaminėms kampanijoms samdyti tik baltaodes manekenes, šįkart R. Simonsas nusprendė nutildyti skeptikus bei naujausią kolekciją skirti pasaulio kultūroms. Sportiška Amerika, tradiciškai tyra Azija, spalvingoji Afrika ir subtili ilgaamžė Europa – dizaineris kiekvienam kontinentui skyrė ne tik atskirus kolekcijos modelius, bet ir pakvietė keturis žymius mados fotografus Patricką Demarchelier, Willy Vanderperre, Paolo Roversi ir Terry Richardsoną įamžinti sekcijas. Jų kadrai papuošė milžiniškas šou erdvės sienas, o įvairių rasių manekenės tarsi garantavo pagarbesnį požiūrį į klientes iš viso pasaulio.

Taigi idėja paprasta ir kartu geniali – klasikinis „Dior“ braižas pritaikomas ne tik mitinei paryžietei, bet ir mados gerbėjoms visame pasaulyje. Taip sijonus bei paltus papuošė amerikietiško stiliaus dryžiai, įmantrus spygliuoto audinio apdirbimas atspindėjo japonišką novatoriškumą, o šiltos spalvos bei dideli papuošalai tarsi pagerbė Afrikos masajų kultūrą. Buvo galima pastebėti užuominų ir į indišką sarį, Amazonės regiono koloritą, net vieną kitą indėnišką detalę. Dizainerio duoklę pačiam Ch. Diorui simbolizavo iš vyriško kostiuminio audinio pasiūti kostiumėliai, languotos ir šiek tiek dekonstruotos šeštojo dešimtmečio stiliaus suknelės.

John Gallinao was – I hope he still is, we don’t know whether he is going to come back – a one-off genius, just like Alexander McQueen. Raf is a very good designer. But there are lots of very good designers.

Colin McDowell

Matosi, kad kūrėjas siekė paneigti ir kalbas apie baimę išlipti iš komforto zonos – kelios manekenės dėvėjo visiškai perregimas sukneles, kai kurie labai atviri drabužiai buvo pasiūti iš sunkaus juodo kailio. Įdomūs pasirodė ir netradiciniai stilistiniai sprendimai – dauguma manekenių mūvėjo pirštines, prie suknelių derinti ne itin patrauklūs ilgaauliai nukirstomis noselėmis. Deja, tokie bandymai nepasiteisino, nes pristatymas nebuvo išdalintas sekcijomis, modeliai sumaišyti, o žvilgsnio nedžiugino didžiulė maišatis.

 

Daug klausimų sukėlė ir dizainerio noras modernizuoti aukštąją madą jai pritaikant bent keletą sportinio stiliaus elementų. Kai ant podiumo prieš keletą metų pasirodė elegantiškas minimalistinis kelnių kostiumėlis, viskas atrodė neblogai, tačiau šįkart iš to liko tik tiesaus kirpimo kelnės, džemperis ir apie kaklą surišta skarelė. Nors dizaineris teigė, kad ši kolekcija skirta ne laikymui spintoje, o dėvėjimui, tai šiek tiek kertasi su aukštosios mados principais. Kad ir kaip puikiai būtų pasiūtos kelnės, tai nėra talentingiausių siuvimo meistrių pastangų vertas drabužis. Jeigu tai aukštosios mados ateitis, kam tada išvis jos reikia?

Kai kurie kritikai svarstė, kad paprastesni kolekcijos modeliai galėjo simbolizuoti grįžimą prie aukštosios mados ištakų, tačiau su tuo sutikti sunku. XX-ojo amžiaus viduryje haute couture pristatymai buvo privatūs ir juos stebėjusios moterys tokiu būdu užsisakydavo garderobą visam ateinančiam sezonui. Drabužiai buvo pritaikomi klientės matmenims, koreguojami pagal jos pageidavimą ir siuvami rankomis. Jeigu R. Simonsas apie tai ir pagalvojo, išpildymas vis tiek atrodė ne itin patraukliai.

Did this ambitious, artistically led collection work? Not always. There were complications right through the collection, mostly because of this chosen path of mixing and melding different fabrics.

Suzy Menkes

Kita svarbi pastaba – didelė dalis drabužių buvo visiškai nepritaikyti manekenėms, atrodė labai prastai – tarsi tingėjimo dirbti rezultatas. Ne paslaptis, kad aukštosios mados pristatymai turi išsiskirti ne tik ypatinga rankų darbo kokybe, bet ir geriausiu įmanomu drabužio pademonstravimu potencialioms klientėms, kurios už sukneles ar kostiumėlius yra pasiryžusios sumokėti kelias dešimtis tūkstančių eurų. Nors drabužis koreguojamas pagal jų figūrą, labai svarbu, kad jis nepriekaištingai atrodytų ir ant modelio, todėl manekenės dar savaitę prieš pristatymą nuolat vaikšto į primatavimus, yra atrenkamos itin griežtai. Jeigu drabužis atrodo prastai net dėvimas modelio, kaip įprastos figūros savininkė gali norėti jį dėvėti ar išvis pirkti?

Paskutinė mintis – didžiulės techninės klaidos. Atkreipkite dėmesį į nelygias siūles, išsipešiojimus ir tarsi paskutinę minutę sudygsniuotas linijas. Tai ir paskatino kelti klausimus apie legendinės „Dior“ suvyklos darbą bei ruošimąsi pristatymui. Nors kai kurie mados namų gerbėjai teigė, kad tai tiesiog rankų darbo pasekmė, matomas vaizdas prieštarauja haute couture keliamam tobulo išbaigtumo kriterijui. Ar Rafas Simonsas, pristatęs puikią vyriškos aprangos kolekciją, pasiruošimą aukštosios mados savaitei atidėjo paskutinei akimirkai? O galbūt mados namų vadovybė buvo nepatenkinta pirminiu projektu ir teko viską greitai keisti? Atsakyti sunku, tad tenka nerimauti – klaidos akivaizdžios, progreso nematyti. Kritikai vis dažniau teigia pasiilgstantys J. Galliano darbų bei nusivylę daug žadėjusio R. Simonso kūryba. Ne itin džiaugiasi ir klientai, nebežinantys, kaip iš tikrųjų atrodo „Dior“ vizija ar braižas. Rafai, kodėl?

Nuotraukos vogue.it, vogue.com

Kitos mano apžvalgos: Dior, Valentino, Jean Paul Gaulier, Chanel. Taip pat straipsnį galite rasti ir šios savaitės žurnale „Stilius“.

Bučkis