Christian Dior aukštoji mada pavasaris-vasara 2015 | Retrofuturizmas, arba ką daro Rafas Simonsas

Aukštoji mada lipa nuo pjedestalo. Nusileidusi ant žemės ji suvokia, kad tenka pamesti pasakišką aurą, susitapatinti su pret-a-porter bei ieškoti naujų potencialių klienčių, kurios galbūt dar net nežino, kuo aukštoji mada skiriasi nuo dėvimosios. Taip pat ji pamažu bando įrodyti, kad nemiršta ir kad gali būti aktuali net tada, kai manekenei nespėjus nulipti nuo podiumo jos demonstruotas drabužis jau laukia elektroniame pirkinių krepšelyje. Aukštosios mados pasirinkimas žiaurus: išnykti ir likti tik vadovėliuose aprašomu menu, arba… pasikeisti iš pagrindų ir įrodyti, kad paskutinės vinys į karstą dar neįkaltos.

Trumpiau tariant – aukštajai madai reikia naujų herojų, kurie sugebėtų tinkamai įvertinti ne tik šios meno šakos tradicijas, bet ir blaiviai žiūrėtų į šių dienų rinką bei klientę. Ir, tarsi princas pasakoje, į šiuos maldavimus atsiliepia Rafas Simonsas. Tylusis belgas, šį sezoną visiškai pakeitęs “Dior” aukštosios mados koncepciją ir radęs kompromisą ten, kur susikerta du kardinaliai skirtingi požiūriai į aukštąją madą. Tai gali nepatikti. Gali šokiruoti arba pasirodyti paprasčiausiai nepriimtina, bet R. Simonsas žino, ką daro.

Psichodeliniai aštuntojo dešimtmečio interjerų raštai, go-go šokėjų kostiumus primenančios mini suknelės iškirptais šonais, slaviškų tautinių kostiumų spalvos, plisuoti sijonai ir tarsi iš filmo “Graži moteris” pasiskolinta vinilinė avalynė – tokia ekstremali aukštosios mados vizija buvo pristatyta tarp metalo konstrukcijų Rodeno muziejuje Paryžiuje. Tipiška “Dior” moteris, dėvinti “Bar” švarkelį ar “New Look” tipo kostiumėlį, šį sezoną pasidavė R. Simonso vilionėms atrasti kiek kitokią mados namų praeitį.

Kaip pasakojo pats R. Simonsas, jo santykis su būtuoju laiku visada buvo problematiškas, mat progresyvus belgų minimalistas visuomet linkęs ieškoti to, kas dar nematyta ir nesukurta. Užtat šiame šou, kurį pradėjo Davido Bowie dainos, jis pagaliau išdrįso idėjinę teritoriją praplėsti nagrinėdamas šeštojo, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių stilistikas. Ryškias, retrofuturistiškas ir dar turbūt niekada nematytas ant Paryžiaus aukštosios mados podiumo.

 

 

Priešingai, nei galima pagalvoti, kolekcijoje nebuvo jokios nostalgijos – ji tapo kaleidoskopiniu praeities miražu, kurį tobulai išbaigė akimi beveik nematomos rankų darbo detalės. Nusprendęs pradėti eksperimentuoti su audiniais, R. Simonsas “Dior” siuvėjoms pirmą kartą patikėjo apsiaustams skirtą plastiką, gipiūro suknelės rankomis kurtos Šveicarijoje, o kai kuriuos derinius puošę tūkstančiai žvynelių prieš siuvinėjant buvo lankstomi, kad pavyktų išgauti kuo įdomesnį reljefą. Kai kurie išgaubti siluetai reikalavo daugiau nei mėnesio kruopštaus nuolatinio darbo, o plisuotos suknelės – bent kelių dienų specialiuose įrengimuose, kur audinys apdirbamas plisavimo forma, slėgiu, karščiu ir šalčiu.

Nors pirmosios mintys pamačius kolekcijos nuotraukas buvo gan skeptiškos (ypač pratus prie J. Galliano pasakiškų herojų, vėl matytų ant “Maison Margiela” podiumo), įsigilinus į kolekcijos tematiką bei detales sunku susilaikyti nuo komplimentų R. Simonsui. Net jeigu jis nebijo šokiruoti “Dior” klientės, jis bent jau stengiasi, kad aukštoji mada taptų pagrindine pokalbių tema, kad ji išliktų aktuali, įdomi ir inovatyvi.

Naujasis “Dior” retrofuturizmas tikrai neatitinka tradicinių kanonų. Bet galbūt jų ir nereikia? Galbūt nebūtina įkvėpimo ieškoti penktajame ar šeštajame dešimtmečiuose, jeigu ne ką mažiau įdomūs mados istorijos klodai veriasi artimesnėje praeityje, o dėl to nė kiek nenukenčia darbų kruopštumas? Diskusijų dar bus. Ir gerai, nes jeigu aukštoji mada palaiko pokalbį – ji dar sugeba kvėpuoti.

 

 

 

53 modelis – Dior dirbtuvių užkulisiai

Nuotraukos Vogue.com, T Magazine

X