Įsižiebia šviesos, pasigirsta muzika, į viršų kyla išmaniuosius telefonus laikančios rankos. Po penkių minučių telefonai jau mandagiai laikomi ant kelių ir akys krypsta ne į podiumu žingsniuojančius modelius, bet į pirmuosius kolegų komentarus socialiniuose tinkluose. Nors instagram pasirodo viena kita podiumo nuotrauka, jose RK ženklu pažymėtų drabužių nepamatysite – fiksuoti skubama nebent dainininkę Jurgą Šeduikytę ar palubėje pakabintus tikrus (tai pabrėžia pranešimas spaudai) lėktuvus. Likusi spalio dešimtosios vakaro eiga – jau istorija. Kandūs pristatymą stebėjusių kolegų žodžiai asmeninėse facebook paskyrose, savo nuomonę pareikšti nevengiančių dizainerių pasisakymai ir, žinoma, tradicinės fotografų sienelės ribos neperžengiančios naujienų portalų žinutės.
Nors savaitgalį Vilniuje vykusių mados renginių metu Roberto Kalinkino 2014-ųjų pavasario-vasaros kolekcija buvo pagrindinė pokalbių tema (net jei kalbama buvo tik puse lūpų ir žvalgantis per petį), nuslūgus emocijų bangai pamažu kyla nauja diskusija. Tiesa, ne apie tai, ką R. Kalinkinas pavadino dėvimųjų ir aukštosios mados drabužių pristatymu. Ne veltui šou plakatai skelbė: „Nereikia suprasti, kad pajustum“. Pritarsiu – tikrai nesupratau. Bet pajaučiau, kad stebiu išties įdomų reiškinį – kūrybos pasaulyje vis sparčiau žinią apie save skleidžia naujoji viešųjų ryšių specialistų, vadinančių save menininkais, karta.
Elektroninio pašto dėžutėje kartas nuo karto kitus laiškus didžiosiomis raidėmis užgožiantys žodžiai „PRANEŠIMAS SPAUDAI“ kelia šypseną. Ne, nieko blogo apie juos pasakyti negalėčiau – didžioji dalis tekstų puikūs, pamažu atsikratoma ir įpročio laišką pradėti prašymu išplatinti jame pateiktą informaciją. Linksma pasidaro dėl to, kad perskaičius pranešimus galima nebetikrinti lietuviškų naujienų portalų – redakcijos perdėlioja keletą sakinių ir tokį pusgaminį pramogų ar stiliaus skiltyje pateikia kaip naujieną. Žurnalistai patenkinti, dizaineriai bei jų komandos iš džiaugsmo trina delnais, o įspūdingą reklamos dozę gaunanti auditorija jaučiasi informuota. Laimi visi. Na, nebent išskyrus tuos, kurie norėtų tikro, nesurepetuoto žvilgsnio į užkulisius, „gyvo“ dizainerio komentaro, nešališkų pastabų. Bet Lietuvoje tai skamba kaip žurnalistinė utopija, apie kurią girdėję nebent tie, kas skaito „New York Times“ ar „The Guardian“.
Nors reklaminiu turiniu iki paties renginio dažniausiai stengiuosi nesidomėti, norėčiau pagirti puikiai dirbančią R. Kalinkino komandą – informacija atnaujinama ir pateikiama dažnai, tekstai informatyvūs, netrūksta paties dizainerio citatų, pristatomi beveik visi pasiruošimo šou etapai. Dar net neišsirinkusi, ką norėsiu dėvėti pristatymo vakarą, jau žinojau podiumo ilgį, kiek išvysime modelių, kas koncertuos, kas rūpinsis modelių makiažu, kas sustyguos visą šou, kiek laiko užtruko sukurti ir suderinti scenografiją. Ne mažiau intrigavo ir internetinėje erdvėje išplatinti reklaminiai klipai, provokuojančios (nors švelnesnės nei praėjusių metų) reklaminės nuotraukos ir, žinoma, pažadai apie būsimąją kolekciją. Nors kitiems garsiems šalies kūrėjams užtenka asmeninės facebook paskyros, kurioje tiek pranešama apie pristatymą, tiek atskleidžiamos asmeninio gyvenimo detalės, R. Kalinkino komanda išsikėlė tikslą pakelti profesionalumo kartelę ir jiems tai puikiai pavyko. Galų gale, pirmąją spalio savaitę klausimą „ar eisi į Kalinkiną?“ nurungti sugebėjo tik „ar girdėjai apie Marcą Jacobsą?“.
Vis dėlto praėjusiais metais R. Kalinkinas parodė, kad iš pažiūros didžiausia stiprybė gali netikėtai tapti Achilo kulnu. Ažiotažą sukėlusios reklamos religine tematika, nepriekaištinga komunikacija bei gerai suorganizuotas renginys tik išryškino visko centru turėjusios tapti kolekcijos silpnumą bei paskatino publiką juokauti, kad kokybiškai tą vakarą atrodė ne drabužiai, o Justės Arlauskaitės-Jazzu pasirodymas. Žinoma, spauda griežtesnių pastebėjimų vengė, tačiau ir patys žiūrovai akivaizdžius kolekcijos trūkumus bandė pateisinti faktu, kad tai – kūrėjo debiutas ir įvairių subtilybių išmokstama tik nagrinėjant savas klaidas.
Po pristatymo praėjus pusmečiui pati gavau galimybę trumpai pabendrauti su R. Kalinkinu. Dizaineris neslėpė, kad iš tiesų kiek per daug dėmesio skyrė ne drabužiams, o renginio organizavimui, tad ruošdamas antrąjį pristatymą stengsis klaidų nebekartoti ir ieškoti geresnių sprendimų. Nuoširdžiai palaikau jaunus kūrėjus, norinčius lietuviškai mados industrijai suteikti naujų spalvų, tad R. Kalinkino ryžtas tobulėti bei sugebėjimas įvertinti kritiką man paliko didžiulį įspūdį. Todėl šios vasaros pabaigoje prasidėjusi reklaminė kampanija teikė daug vilčių, o R. Kalinkino pasisakymai apie kiek kitokią kolekcijos koncepciją paskatino spalio dešimtąją kalendoriuje apibraukti ryškesne spalva.
Šiemet podiumu žingsniuojančių modelių bus mažiau, tačiau šou trukmė išliks panaši, o pati kolekcija bus lengviau „nuskaitoma“ ir suprantama, vientisesnė.
R. Kalinkinas.
Pažadai pažadais, tačiau tai, ką teko išvysti pristatymo vakarą, privertė suabejoti R. Kalinkino vizija ir sau išsikeltais uždaviniais. Vos atvykus į „Siemens“ areną nustebino laukimui skirta erdvė: jeigu praėjusiais metais buvo sukurta išties jauki bei su kūrėju geriau susipažinti leidžianti aplinka, šįkart teigiamo įspūdžio nepaliko net miniatiūrinė „pop-up“ tipo parduotuvė, išdygusi priešais greito maisto stendą. Nustebino ir tai, kad pristatymas vėlavo visą valandą, nors susirinko labai nedaug žmonių. Salė buvo pustuštė, tad prasidėjus šou kai kurie žiūrovai netrukdomi perėjo sėdėti į pirmąją eilę. Dar liūdniau atrodė tai, kad prasidėjus Jurgos Šeduikytės bei Leono Somovo pasirodymui didelė dalis susirinkusiųjų nusprendė palikti salę ir koncerto pabaigoje muzikantai nusilenkė tiek žmonių, kiek sudarytų dešimtadalį jiems įprastos auditorijos.
Rodos, reklamos netrūko, buvo žadamas puikus renginys, tačiau norinčiųjų pirkti bilietus į sąlyginai mažai žinomo kūrėjo pristatymą beveik neatsirado. Nors nežinau, kiek buvo išdalinta pakvietimų, gerokai nustebau išgirdusi, kad kai kurie R. Kalinkino kolegos jų negavo ir bilietus pirko patys. Žinoma, puiku, kad kūrėjai palaiko vieni kitus ir domisi naujienomis, tačiau derėtų mokytis iš užsienio, kur pirmosiose eilėse visuomet atsiranda vietos ir kolegoms. O šįkart jos tikrai buvo apstu…
Pačios kolekcijos komentuoti, manau, turbūt net nereikėtų, nes internete dar pristatymo vakarą pasirodžiusios nuotraukos sulaukė didžiulio susidomėjimo ir audringos reakcijos socialiniuose tinkluose. Nors kūrėjas žadėjo, kad šįkart pristatymas atrodys vientisiau ir bus lengviau suvokti pasirinktą tematiką, to pastebėti, deja, nepavyko. Odinių kelnių ir perregimų marškinėlių derinį keitė ilga spindinti suknelė, paskui – kareiviško stiliaus lietpaltis, maudymosi kostiumėlis (?), „Dior“ modelį „Bar“ primenantis švarkelis, marginto šilko kostiumas, mados namų logotipu dekoruoti marškinėliai… Tik ant podiumo pasirodžius penktajai manekenei supratau, kad tai – ne chaotiška repeticija, o turbūt labai išskirtinis R. Kalinkino braižas, paremtas principu „visko po truputį“.
Situacijos tikrai negelbėjo ir akivaizdžios klaidos, kurių buvo galima išvengti. Viena didžiausių – gero stilisto trūkumas. Kiek žinau, R. Kalinkinas derinius dėlioja pats, tačiau esu linkusi manyti, kad antra nuomonė būtų labai pravertusi, suteikusi kolekcijai aiškesnę formą, patrauklesnį vaizdą. Žvilgsnį užkliudė ir modelių avalynė, kuri taip pat galėjo atrodyti vientisiau. Šįkart buvo galima pagalvoti, kad dizaineris kiekvienos manekenės paprašė atsinešti aukštakulnius, kuriais ji galėtų paeiti slidžiu (ir nemažai problemų sukėlusiu) podiumu, tad vienos pasipuošė aulinukais, kitos – atvirais bateliais įvairaus aukščio pakulne ir platforma. Bene labiausiai nustebino tai, kad Giorgio Armani idėją ant podiumo išleisti dvi vienodai aprengtas manekenes pasiskolinęs R. Kalinkinas joms nepritaikė vienodų batelių. Kai kurie aukštakulniai net švietė raudonais padais, ko iš elementarios pagarbos Christianui Louboutinui derėtų vengti.
Anksčiau jau buvau užsiminęs, kad mano pavasario-vasaros kolekcija bus pakankamai sunki bei tamsi. Šis sumanymas tikrai nesikeičia: į būsimąjį šiltąją sezoną pasižiūrėsime per kiek kitokią prizmę. Naujoji kolekcija dvelks didelio miesto gyvenimu, drabužiuose bus daug erdviškumo, geometrijos ir tikslumo, tiesių linijų.
R. Kalinkinas.
Vis dėlto norėtųsi pabrėžti, kad antroji kolekcijos dalis paliko kiek geresnį įspūdį – sportiški siluetai, šviesios spalvos ir jaunatviškesnis įvaizdis parodė, kad tai yra šiltajam sezonui skirtas pristatymas. Man ypač patiko vyriški drabužiai, kuriems R. Kalinkinas galėjo surengti atskirą mažesnį pristatymą, tačiau šįkart jie atrodė nustumti į antrą planą. Pagyrų vertas modeliams pritaikytas elegantiškas įvaizdis – Aurimas Juodiškis sukūrė puikų makiažą, modeliams tiko ir neutrali švelniai sugarbanotų plaukų šukuosena. Vis dėlto kolekcijos pažibomis tapo tai, kas jau senokai tapę R. Kalinkino vizitine kortele: kareiviško stiliaus paltai bei lankstytos odos rankinės. Tai – būtent tos detalės, kurias norėtųsi įsigyti ir lengva atpažinti, o visa kita galima rasti populiariose jaunimo parduotuvėse.
Nors nemanau, kad R. Kalinkinas nusipelnė kai kurių viešojoje erdvėje pasirodžiusių įžeidžių komentarų, ketvirtadienį „Siemens“ areną palikau nusivylusi. Ir ne tik todėl, kad šioje kolekcijoje klaidų buvo daugiau nei dizainerio debiutiniame darbe ir gražiai skambėję pažadai liko neištesėti. Tiek R. Kalinkino pristatymas, tiek keletas kitų pastaruoju metu įvykusių jaunų menininkų renginių privertė susimąstyti apie tai, ką šiuolaikinis kūrėjas laiko prioritetu – savo kūrybą ar jos populiarinimą. Puikiai suprantama, kad net genialaus menininko darbai liks neįvertinti, jeigu jie niekada nebus parodyti už studijos sienų, tačiau kodėl šiandien siekiama reklamuoti savo vardą, o kūrinį nustumti į šalį? Tarsi dizaineriu vadintis galėtų bet kas, nupiešęs nors vieną eskizą, režisieriumi – filmuojantis telefonu, o dailininku – nuobodžios paskaitos metu marginantis sąsiuvinio kampą. Kam tuomet kalbėti darbais, jeigu greičiau ir paprasčiau – žodžiais. Ypač kai puikia platforma tampa socialiniai tinklai, o pats kūrėjas išmano viešųjų ryšių subtilybes.
Žinoma, vis dar tenka sutikti ir tų sunkiai dirbančių jaunų kūrėjų, kurie dienas bei naktis leidžia studijose, tobulina kiekvieną detalę ir žino, kad juos įvertina būtent dėl talento. Jų vardai nėra žinomi, jų veidų nerasime populiariuose žurnaluose, jie neieško didelių rėmėjų ir visai nenori savo kūrybos pardavinėti kaip spektaklio. Peržiūrėję išgarsėti bandančių kolegų darbus šie jauni kūrėjai kartais savęs paklausia, kam tiek stengiasi, jeigu antraštės skiriamos ne tokiems gabiems. Būtent tai ir skiria tikruosius menininkus nuo kūrėjų/PR specialistų: dabar jie liūdi, bet galų gale prisimena pasakymą „daug triukšmo dėl nieko“.
O aš vis tiek renkuosi tikėti, kad trečias kartas nenuvils.
Nuotraukos mano, iš Robert Kalinkin pranešimų spaudai bei Robert Kalinkin Facebook svetainės (Vincas Alesius, Skaistė Gulbinaitė, Ieva Ukanytė, Andrey Motorichev)
X