Sakoma, kad visi geri dalykai kada nors baigiasi. Baigėsi auksinio dvidešimtojo amžiaus Holivudo laikai, gėlių vaikų era, moderniųjų technologijų pagalba galas ateis net ir įprastinėms knygoms bei popierinei literatūrai. Prieš porą metų palaidojome Paryžiaus mados veteraną Yves Saint Laurent‘ą, italų genijų Gianfranco Ferre. Pasaulį pamažu palieka visai dabartinei mados industrijai pamatus kloję grandai, kurių darbai eksponuojami muziejuose bei aukcionuose vertinami milijonais eurų. Su jais miršta ir aukštoji mada. Tačiau kodėl pasaulis ramiai stebi paskutinės tikros ir tradicijomis paremtos mados šakos mirtį?
Haute couture (pranc. aukštoji mada) – tai unikalus mados istorijos reiškinys, atsiradęs aštuonioliktojo amžiaus viduryje Prancūzijoje, kuomet visa Europa pradėjo mėgdžioti ir žaisti Versalio diduomenės sukurtą žaidimą pavadinimu mada. Karališkosios šeimos, kunigaikščiai, lordai ir kiti mėlyno kraujo aristokratai greitai pamėgo spektaklį primenantį kasdienį žaidimą su apranga ir sukūrė iki šių dienų egzistuojantį stereotipą, kad tikrąją madą bei aukščiausios kokybės paslaugas galima rasti tik Paryžiuje.
Žinoma, apetitas auga bevalgant, tad besižavint Paryžiaus meistrų darbais diduomenė norėjo vis įmantresnių bei įspūdingesnių vienetinių apdarų. Taip pradėjo kurtis „aukštojo siuvimo“ paslaugų vardą gavusios dirbtuvėlės, siūliusios išrankiesiems klientams tik pačią aukščiausią kokybę, meistriškumą, kruopštumą bei geriausius audinius. Pamažu tokių ateljė kuriami apdarai buvo pradėti vadinti aukštosios mados kūriniais, nes jų kokybė bei pasiuvimas nė iš tolo nepriminė pigesnės kasdienės pret-a-porter (pranc. tinkamas dėvėti iškart) aprangos, pritaikytos masiniam vartojimui.
Auksinis aukštosios mados amžius prasidėjo kartu su dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės mados pasaulio legendų Christiano Dioro, Cristobalio Balenciagos, Paulio Poireto, Elsos Schiaparelli, Jeannos Lanvin atėjimu į mados pasaulį. Šie dizaineriai madą suprato ne kaip masinį ir gausiai kopijuojamą reiškinį, bet kaip meną, į kurį kūrėjas, t.y. dizaineris, sudeda savo jausmus, emocijas, meilę, kuriam visiškai atsiduoda ir besąlygiškai aukojasi. Ši maža mados kūrėjų dizainerių visą haute couture meną pavertė dvasinio bei materialinio pasaulių sinteze, nes kūrė žmogui, kuris turi ne tik individualius jausmus ar vidinius poreikius, bet ir unikalų kūną ir išvaizdą.
Deja, plintant masinio vartojimo kultui, po truputį nyko ir aukštosios mados tradicijos. Joms palaikyti nebeužteko mažos grupelės entuziastų, nes malonumas kurti haute couture yra be galo brangus ir finansiškai nuostolingas. Tiesa, keletas mados namų vis dar kovoja už galimybę ir toliau puoselėti šią trapią meno šaką, tačiau vis daugiau dizainerių tyliai prasitaria, jog šiuo metu aukštoji mada išgyvena paskutines šlovės akimirkas.
Skaudu, bet po kiekvienos Paryžiuje vykstančios haute couture pristatymų savaitės žurnalų bei laikraščių straipsnių antraštės mirga skambiomis frazėmis, it pranašai skelbiančiomis aukštosios mados mirtį bei skaičiuojančiomis paskutinius retus jos atodūsius. Dukart per metus rengiami couture pristatymai kiekvieną kartą atrodo vis skurdesni, kuklesni, kas sezoną iš Chambre Syndicale de la Haute Couture (pranc. aukštosios mados namų sąjungos rūmai) gretų traukiasi vis daugiau dizainerių.
Šiuo metu garbingą haute couture namų vardą turi trisdešimt šešeri drabužių bei aksesuarų dizaino namai, tačiau prognozuojama, kad 2010 metais jų teliks vos dvidešimt. Kodėl? Užtenka prisiminti garsiai žiniasklaidoje nuskambėjusią prancūzų couturier Christiano Lacroix istoriją. Visą gyvenimą madai paaukojęs ir eksperimentų nebijojęs dizaineris turėjo paskelbti bankrotą, nes jo siūlomi apdarai pasidarė tiesiog komerciškai nesėkmingi. Kolekcijų audiniai, siuvinėjimai bei meistrų darbas yra itin brangūs, o tokių nebent muziejuose laikomų kūrinių pastaruoju metu pirkti nebenori net prieš keletą metų juos dievinę turtingi meno gerbėjai.
Taigi aukštoji mada miršta ir dabartinė mados mylėtojų karta yra šios lėtos mirties stebėtoja. Taip, vis dar galime pasidžiaugti didžiųjų mados namų pristatomomis prabangiomis couture kolekcijomis, tačiau jos jau prarado tai, dėl ko tiek dirbo garsieji praėjusio šimtmečio mados meistrai. Liko tik tuščia prabanga, mados namų siekis savo kūrinius populiarinti Holivudo pagalba bei pelno troškimas, dingo pagarba pačiai madai, mados namų istorijai, kokybei bei unikalumui. Išnyko ir ypatingas jaukumas bei intymumo jausmas, savo laiku siejęs mados kūrėją ir jo klientą. Du kartus per metus penkiasdešimt ant podiumo išstatytų manekenių vilki nuostabaus grožio sukneles, pasirodymą karūnuoja vadinamasis nuotakos apdaras, tačiau akimirkos žavesys nublanksta prieš supratimą, kad ateinančią dieną šį vienetinį kūrinį dėvės jo nenusipelniusi Holivudo žvaigždutė.
Šiandien aukštoji mada yra vadinama visos mados industrijos karūnos deimantu, tačiau niekas nežino, kiek šis brangakmenis dar spindės. Ar jis tiesiog ilgainiui taps tiesiog dar viena ekonominio ir dvasinio nuosmukio auka? O gal liks tiesiog gražiu prisiminimu? Šią dilemą spręs ateinanti perspektyvi dizainerių karta, greitai pakeisianti dabartinius aukštosios mados namų dizainerius. Masinė gamyba ar tradicijų išsaugojimas? Pelno siekimas ar kūrybinė laisvė bei tobulėjimas? Atrodo, kad frazėje „auštajai madai mirti neverta gyventi“ lemtingą kablelį padės būtent jie.
Specialiai CityOut.lt – Deimantė, Spintos guru
Nuotraukos iš TFS.
Bučkis