Vogue Nippon gegužė 2007
Nerašyti savaitę. Ištisą visą savaitę. Turbūt daugeliui iš Jūsų tai atrodytų visiškai natūralu ir netgi įprasta (didžioji dalis šiandieninių blogerių savo tinklaraščius atnaujina tik keletą kartų į mėnesį), tačiau man atsisėdus ant sofos ir ant kelių pasidėjus kompiuterį nerašyti buvo keista. Atsidaryti teksto kūrimo įrankį ir nesuregzti nė sakinio. Kasdien parašant po ne mažiau nei bent 500 žodžių tai buvo lyg švelnus šokas su vieninteliu klausimu. Ar ir mane užpuolė didžiausias tinklaraštininkų siaubas – blogodepresija?
Atrodo, jog taip. Idėjų yra, naujienų yra, planų yra, tačiau kažko trūksta. Prieš akis iškilęs baltas lapas (nors ir virtualus) staiga tapo ne erdve mintims reikšti, bet baimę keliančių klausimų „Ar pavyks?“, „Ar verta?“, „Kam to reikia?“ šaltiniu. Turint daugiau nei pusantro tūkstančio skaitytojų ratą tokios dvejonės turbūt atrodo juokingai. Tačiau truputį pasidomėjusi supratau, kad blogodepresija – ne vien tik mano bėda. Nuo kasdienio rašymo ir blogų pildymo psichologiškai pavargę autoriai nusprendžia nutraukti/pristabdyti kadaise daug malonumo nešusią ir kūrybinei laisvei erdvę suteikusią veiklą. To reikėjo ir man, tad, pasiėmusi savaitę atostogų, turėjau pakankamai daug laiko išsibarsčiusioms mintims sudėlioti į vietas ir apmąstyti tolimesnę savo veiklą.
Ir tik pajutusi seniau taip trokšto laisvo laiko skonį supratau vieną svarbiausių dalykų – esu be galo laiminga, kad po pamokų tuščiai nešvaistau laiko Facebook’o testams ar betiksliams pasisėdėjimams kavinėse. Turiu konkrečią mane dominančią sritį, sėkmingai save joje realizuoju, turiu daug svajonių ir tikslų, kuriuos vieną dieną norėčiau paversti realybe. Neslėpsiu – stebėdama vis augantį fanų skaičių (vien tik Facebook’o Spintos Guru puslapyje šiuo momentu jų yra 1835) ir didėjantį lietuvių susidomėjimą mados industrija, suvokiau, kad nors dauguma mano bendraamžių dar net nežino, su kuo po mokyklos baigimo norėtų sieti savo ateitį, man velniškai pasisekė, jog turiu laisvalaikio užsiėmimą, kada nors galbūt peraugsiantį į gyvenimo būdą.
Žinoma, ne kartą buvo minčių visą šitą reikalą tiesiog mesti ir nebesigręžioti atgal, bet, geriausios draugės žodžiais tariant, ką tada reikėtų veikti? Mados fotografijų aplanko apimtis 8 kartus viršija asmeninių nuotraukų, iš virš 400 išsaugotų naršyklės nuorodų turbūt tik apie 20 nėra susijusios su mada (elektroninė pažymių knygelė, artimiausiam geografijos projektui skirta medžiaga, etc.). Kas pusvalandį tikrinu The Fashion Spot, WWD ir Fashionologie, peržiūriu gautus laiškus (atsiprašau, kad nebespėju taip greitai į juos atsakinėti). Mada tapo asmeniniu gyvenimu, skaitytojai – šeima. Tikiuosi, jog manoji man atleis už mažus paklydimus, kartais ne visai vykusias idėjas ar paprasčiausią jų stoką bei retkarčiais atsirandantį nenorą rašyti.
Bučkis ir grįžtu darban :)