Visi mato, bet tyli. Žino temos problemiškumą, bet nekomentuoja. Supranta peržengę ribą, tačiau plonytę „menas/vulgarumas“ liniją tyliai stumia toliau. Erotika madoje yra vienas įdomiausių, tačiau turbūt ir vienas rečiausiai aprašomų reiškinių. Jis provokuoja, stebina, piktina, tačiau sukėlęs trumpalaikį šoko efektą tiesiog pasidaro nebeįdomus. Iš mados tinklaraščių bei leidinių internetinių svetainių jau seniai dingo komentarai bei žinutės, kuriuose reiškiamas pasipiktinimas dėl mados (neretai net aukštosios) pavertimu Playboy lygio vaizdiniais. Ar industrija taip susilpnėjo, kad teko griebtis universalios „sex sells“ strategijos? Kada vis dažnėjantis nuogo kūno pateikimas vis dar laikomas menišku mados interpretavimu, o kada tai tampa tiesiog vulgarumu, įvilktu į couture drabužį? Klausimų daug, bet atrodo, jog pats mados pasaulis bijo į juos atsakyti.
Nieko nuostabaus, kad moters kūnas menininkams visą laiką buvo tarsi tobulo grožio simbolis, savyje sujungiantis žmogiškąjį materialumą ir neapsakomą švelnumą, trapumą, dvasios tyrumą. Jis žavėjo tiek didžiuosius renesanso ar baroko genijus (prisiminkite Botičelio Venerą ar dinamiškus Ticiano kūrinius), tiek romantizmo ar secesijos kūrėjus. Grakštus riešo linkis, apie kūną tarsi aukso gijos vilnijančios garbanos, kukli ir natūrali, tačiau dieviškumu bei nepasiekiamumu alsuojanti poza, paslaptingas šypsnis – šios detalės pastebimos tiek mitologinių ar religinių, tiek paprastesnių buitinių temų paveiksluose. Nesvarbu, ar dailininkas vaizduoja neprilygstamąją Venerą, ar nerūpestingą ir valiūkišką kurtizanę – ji atrodys tarsi neįmenama mįslė, nepasiekiamas idealas, po lengvais potėpiais slepiantis šį tą daugiau nei efemeriškas grožis. XIV-XIX amžių menas moterį pavertė tobulumo ir paslaptingumo simboliu, tačiau kodėl šis romantiškas įvaizdis moderniajame pasaulyje tapo tik praeities šešėliu?
Žinoma, galima pradėti diskutuoti apie XX amžiaus seksualinę revoliuciją, feministinio judėjimo susiformavimą, pasikeitusį moters statusą visuomenėje, lyčių lygybės svarbą. Bet atrodo, jog moters noras tapti lygiateise piliete bei asmenybe negrįžtamai pakeitė ne tik jos teisines galimybes ir laisves, bet įvaizdį meno pasaulyje. Nebeliko paslapties, nebeliko tik moteriškam prisilietimui būdingo švelnumo, dieviškumo. Moteris tapo lygia vyrui visomis prasmėmis. Nors skelbiama, kas patriarchato XXI a. oficialiai nebeliko (jei neminėsime musulmoniškų valstybių ir praeities tradicijų pančių varžomų tautų), daugelis kasdien gatvėse, leidiniuose, internete matomų reklamų tik patvirtina, jog rinka yra orientuota į vyriškąją auditoriją, o populiariausiu komerciniu produktu tapo būtent… moteris.
Turbūt reikšmingiausia tokios padėties priežastimi tapo beveik visad pasiteisinanti bei daug dėmesio sulaukianti „sex sells“ strategija. Labai lengva jos sėkmę susieti ir su mados industrija. Užtenka prisiminti devintojo-dešimtojo dešimtmečių sensaciją, pakeitusią mados pasaulio požiūrį į reklamą ir metusią iššūkį visuomenei – Calvin Klein mados namų reklamas su jaunais, aistros alkio kankinamais modeliais, plėšiančiais nuo savęs drabužius (pats geriausias ir kai kuriose šalyse uždraustas pavyzdys – Escape kvepalų reklama su Milla Jovovich) ar tiesiog frazes su itin aiškia potekste (Brooke Shields ištarti žodžiai „You wanna know what comes between me and my Calvins? Nothing“ iki šiol vadinami vienais geriausių reklamos istorijoje). Žiūrovai liko šokiruoti, kritikai nežinojo, ką pasakyti, o mados namai pasiekė savo – apie įžūlias ir provokuojančias nuotraukas bei reklaminius klipus kalbėjo visas reklamos ir mados pasaulis. Ne už ilgo prasidėjo jaunosios britų sensacijos Kate Moss kultas, kuriuo dar kartą pasinaudojo apdairi Calvin Klein vadovybė. Tyliai žodį „obsession“ šnabždanti šlapia Kate vienus žavėjo netipišku ir naujos modelių kartos erą pradėjusiu grožiu, kiti piktinosi itin jaunu merginos amžiumi. Britei tai nulėmė tolesnę sėkmingą karjerą ir garantavo ikonos statusą, o Calvin Klein galutinai įtvirtino savo, kaip mados provokatorių, įvaizdį.
Ne ką mažiau svarbiu tapo ir pirmasis XXIa. dešimtmetis, mados kūrėjams reiškęs naują erą, naujos krypties paieškas, iš pagrindų pertvarkytą industriją. Daugelis dizainerių staiga atsisakė iki tol puoselėto tradicinio stiliaus ir stengėsi šokiruoti netikėtu modernios moters įvaizdžiu, jos drąsa dėvėti (nors tiksliau būtų rašyti „nedėvėti“) ryškius, prabanga ir noru atskleisti viduje tūnantį žvėrį alsuojančius drabužius. Paradoksalu, tačiau kuo mažiau audinio buvo matyti ant modelių kūnų, tuo sparčiau kilo dizainerių kūrinių kaina. Kritikai švelniai šaipėsi iš naują reikšmę įgijusio posakio „less is more“, mados gerbėjos, nežinodamos, kaip podiumo tendenciją sėkmingai pritaikyti kasdienai, į didmiesčių gatves išvedė Jo Didenybę Vulgarumą ir šį reiškinį pavertė vienu didžiausių pirmojo XXIa. dešimtmečio mados faux pas. Turbūt geriausiai tokioje industrijoje laikėsi Gucci mados namai, prisivilioję talentingą amerikietį Tomą Fordą, iki šiol prisimenamą kaip genijų, gebėjusi eleganciją ir tvirtus oficialios aprangos siluetus supinti su vos jaučiamu erotizmu, nuogo kūno kultu. Tačiau jis tik dar kartą įrodė nemalonią tiesą, kad moteris, nors ir dėvinti griežtą kostiumėlį (su labai aukštu skeltuku ir kiek per daug prasagstytais marškiniais…), vis tik tampa masalu vyrams, o mados revoliucija stiprios moters-negailestingos viliokės įvaizdį vėl pavertė tiesiog patrauklia preke.
Tačiau vienas ryškiausių ir šiomis dienomis dažniausiai pasitaikančių erotikos madoje pavyzdžių yra ne gerokai per drąsios dizainerių idėjos (užklupęs finansinis nuosmukis privertė juos grįžti prie gerokai praktiškesnių ir didesnį odos plotą dengiančių drabužių), bet populiarioji mados fotografija, vis rečiau kažką bendro turinti su pačia mada. Užtenka perversti keletą populiariausių ir įtakingiausių mados leidinių ir, net neabejoju, greitai pastebėsite, kad šiuolaikinės mados fotosesijos tampa vos ne FHM ar Playboy atitikmenimis su įspūdingesniu makiažu, lieknesniais modeliais ir prabangesniais drabužiais. Be valiūkiško klasikinio švarkelio praskleidimo neapsieina nė vienas Vogue Paris numeris, be provokuojančių pozų ir užuominų fetišą nepamatysime ir Numero ar i-D. Gyvais anekdotais tapo net manekenės Eniko Mihalik bei Lara Stone, turbūt retu džiaugsmu laikančios pozavimą prieš objektyvą su pilnu drabužių komplektu. Ir juokinga, ir graudu.
Žinoma, iš pradžių švelnia erotika dvelkiančios nuotraukos atrodo elegantiškos, subtiliai pabrėžiančios modelių moteriškumą, tačiau kai truputį nusmukusią suknelės petnešėlę pakeičia vulgari tik aukštakulnius avinčios manekenės poza, nejučiomis tenka susimąstyti, jog kas per daug – tas nesveika. Mados leidiniuose iš pirmo plano pačią madą išstūmė nuogo kūno kultas, o manekenių darbas vis dažniau paverčiamas ne pavyzdžiu, kaip puikiai apsirengti, bet kaip kuo įdomiau nusirengti. Tai iškart primena neseniai mados naujienų tinklalapiuose nuskambėjusią istoriją, kaip jaunoji sensacija Lindsey Wixson per W Magazine surengtą fotosesiją atsisakė dėvėti permatomą palaidinukę. Kalbant apie penkiolikmetę tai atrodo normalu, tačiau mados industrijoje toks modelio atsisakymas dėvėti stilistų parinktą drabužį tapo keistenybe, sukėlusia daug diskusijų. Ar madai reklamuoti tikrai būtinas nuogas kūnas? Gal „sex sells“ pagaliau taps atgyvena? Artimiausiu metu tikrai ne, bet smagiai šį pasakymą interpretavo Diesel, vitrinose parašę „Sex sells. Unfortunately, we sell jeans„.
Taigi tenka pripažinti, kad erotika ir mada šiandieninėje industrijoje kol kas yra tarsi komercinę sėkmę garantuojantis duetas. Nuogas kūnas mados žurnaluose tapo įprastine priemone sulaukti daugiau mados gerbėjų dėmesio, fotografai jaunas merginas pavertė posakio „look good while wearing nothing“ atitikmenimis su couture prieskoniu. Aišku, naivu būtų viltis, jog greitą bei efektingą būdą šokiruoti kada nors išstums tiesiog meistriško pasiuvimo parodymas iš arti, tačiau kol nuogumas tėra madai savotiško pikantiškumo suteikiantis elementas, yra pateikiamas meniškai ir, žinoma, saikingais kiekiais, tol mados fotografija išlaikys savo magiją ir drabužį parodys kitu, netikėtu kampu. Belieka tikėtis, jog vieną dieną atsivertę mados bibliją Vogue nepagalvosime, jog nusipirkome Maxim versiją su Stella McCartney ar Calvin Klein apatiniais, tačiau straipsnį norėčiau pabaigti su viltimi, kad gal mada pagaliau galės išgyventi ir palikdama vietos fantazijai, ką slepia, o ne aiškiai parodo smunkantys madingiausi sezono drabužiai.
Nuotraukos Vogue Paris/TFS
Bučkis