Sekmadienio pasirinkimas | J.Statkevičius apie šiuolaikinę visuomenę ir kelios asmeninės įžvalgos

Vėlų šeštadienio vakarą/sekmadienio rytą perskaičiusi ŠĮ straipsnį pati nepastebėjau, kaip mintimis nugrimzdau į gilius apmąstymus apie tai, ką savo laiške taip įdomiai išdėstė Lietuvos mados grandas Juozas Statkevičius. Šiuo metu gyvenantis po mėnesio pristatysiama savo pavasario/vasaros 2012 kolekcija ir įtemptai dirbantis su Dalia Ibelhauptaute, dizaineris pareiškė ganėtinai atvirą ir, nepabijokime to žodžio, kritišką nuomonę apie šių dienų mados padėtį šalyje, elito „kūrybinį potencialą“ (nepykite, negalėjau šios frazės nepapuošti kabutėmis), jaunimo motyvacijos ir galbūt net talento stoką. Vis tik nusprendžiau Juozo mintis papildyti ir keliomis savo – jauno žmogaus – įžvalgomis.

Nesu iš tų žmonių, kurie savo nuomonę drįstų reikšti tik keletą įžeidžių frazių mokančių komentatorių tarpe, tad tiek Juozo įžvalgomis, tiek savo idėjomis nusprendžiau pasidalinti šiame „Sekmadienio pasirinkime“. Kadangi iš tiesų gerbiu turbūt vienintelį tokio aukšto lygio Lietuvos mados kūrėją, kuris ne tik nesėdi užsidaręs savo studijoje, bet ir sugeba kurti kostiumus spektakliams bei jau antrą dešimtį metų lankytis Paryžiaus couture savaitėse, į jo nuomonę neatkreipti dėmesio paprasčiausiai negaliu. Ypač tada, kai ta nuomonė netiesiogiai liečia ir mane pačią.

Liūdna, bet teisinga kūrėjo nuomonė apie naująją kartą išties kerta skaudų smūgį: „Trūksta jaunimui vidinės laisvės, visi atsargūs, o juk naujoji karta net rusiškai nemoka, asmenybių nėra, niekas nenori išsiskirti, kodėl? O jei bando išlįsti, tai ne darbais, ne pasiekimais, o labai įtartinom priemonėm.“ Sunku nepritarti. Pati matau, kiek mano bendraamžių (na, kalbu apie 18-20 metų amžiaus intervalą) mieliau eina jau seniai pramintais takais ir vengia išlįsti iš savo „komforto zonos“. O štai kiti elgiasi kiek agresyviau ir jų vidinis veržlumas pamažu tampa tarsi vėžys visą mąstyseną apraizgančia arogancija. Įdomu, kur tada slypi tas aukso viduriukas, kur slepiasi tikrosios asmenybės su Juozo paminėtąja vidine laisve?

Galiu pateikti paprastą pavyzdį, susijusį su mados industrija Lietuvoje (šypseną kelianti frazė, ar ne?). Sakyti „Žmonių“ žurnalui, kad domiesi mada, yra madinga. Tą drąsiai teigia turbūt kas antra geltonosios spaudos veikėja. Taip pat populiaru ir tapti modeliu, skambiai vadintis mados fotografu („Niekas nenori išsiskirti„, kaip rašė Juozas). Tokių asmenų pavardės su malonumu linksniuojamos pažįstamų tarpe, šaunu juos jų pačių pageidavimu vadinti jaunaisiais talentais ir vakarėlių liūtais. Mielas mažas ir labai suvaržytas apkalbų ratelis, tiesa? Tačiau užtektų panašiame pokalbyje paminėti vieną kitą žmogų, kuris iš tiesų stengiasi įgyvendinti savo idėjas ir kažko siekia aukštesniame nei geltonieji puslapiai lygyje (kad ir Milda Čergelytė ir Eglė Žiemytė, dvi puikios jaunosios kartos dizainerės) – niekas nieko apie juos nebus girdėjęs. Štai ir riba tarp tuščios arogancijos („aš noriu, kad apie mane kalbėtų“) ir vidinės laisvės, susietos su talentu („aš noriu, kad įvertintų mano darbą, o ne kalbėtų“).

Kartais tenka susimąstyti ir apie tai, kurioje šio chaoso vietoje stoviu ir aš bei kiti jauni žmonės, užsiimantys mėgėjiška kūryba ir išdrįstantys viešai ją parodyti. Nors Juozo žodžiai „O kur tas jaunimas, kuris dega, siekia, nori pakeisti kažką į geresnę pusę. Kur? Alio!“ ir kvepia švelniu utopizmu ar švelnia propaganda naudojant sąmoningą sumenkinimą, vis tik tenka pripažinti, kad tokio jaunimo mažoka. Atrodo, kas galėtų būti blogai – juk šiame technologijų amžiuje suteikiamos visos sąlygos saviraiškai bei savo nuomonės, kūrybos skelbimui viešai. Jaunų ir šį bei tą sukurti sugebančių asmenybių gal ir netrūksta, bet manau, kad J.Statkevičius problemos šaltinio ieško ne ten, kur jis slypi. Pati galiu pasiremti asmenine patirtimi bei drąsiai teigti, kad bet kokį norą, siekį ar užsidegimą dažniausiai užgesina jauną žmogų supanti aplinka ir tik patys stipriausi sugeba išlikti.

Ką turiu omenyje? Tai, kas dažnai liečia ir mane pačią. Ne, ne tik piktus komentatorius interneto portaluose ar patyčias. Turiu omenyje visą mūsų visuomenę, kurioje vis dar galioja tiek tėvų, tiek kitų aplinkinių mąstymas „geriau baik savo nesąmones, o tai gatvėje kas antras nemaloniu žvilgsniu tave nulydi“. Tokiai frazei išgirsti užtenka ryškesnio lūpdažio, tad ką jau kalbėti apie siekį kažką reformuoti, keisti savo idėjomis, kai pradėti dažniausiai tenka nuo savęs. Ir man tenka kartas nuo karto vėl išgyventi panašias „fazes“, kai reikia kovoti ne tik už savo nuomonę, bet net ir teisę ją viešai reikšti. Štai jums ir vienadienė vidinė laisvė bei pasiryžimas, kurie dar negimę jau bandomi žudyti…

Jau metas iš tiesų pradėti vakarėti bei suprasti, kad dideli darbai (tiek mados pasaulyje, tiek už jo ribų) prasideda nuo menkos minties, kuriai nereikia skubėti atlikti aborto vien dėl baimės, kad kažkas parašys negražų komentarą. Kaip jau sakiau, gal Juozas ir stebisi savotišku jaunimo tingumu ir užsidegimo trūkumu, tačiau, net visoms sąlygoms esant, išlieka tik stipriausieji, kurie ne tik gali sukurti kažką ypatingo ir įdomaus, bet ir sugeba nuo savęs tarsi nuo apsauginio skydo atmušti visas iš aplinkos atsriejančias neigiamybes. Ar tokių žmonių daug? Į tai atsako pats Juozas – jų beveik nėra.

Gal ir kiek per daug asmeniškai pažiūrėjau į visą šią skaudžią situaciją, kurią tiek gerb. Juozas Statkevičius savo trumpais bei taikliais pastebėjimais dar smarkiau „suproblemino“, tiek moksleiviai galėtų šimtus kartų nagrinėti savo samprotavimuose. Tačiau sunku į tai neatkreipti dėmesio, kai aplink tiek daug tikrai talentingų žmonių, o jų potencialas gesinamas replikomis „neracionalu“, „nelogiška“, „neapsimoka“ (ką jau nekalbėti apie patį J.Statkevičių amžinai lydinčias etiketes su užuominomis į netradicinę seksualinę orientacija..). Gal tada ir palikime madą bei kitas kūrybines sritis tiems, kurie jomis gali užsiimti ne dėl tikros aistros, o tik dėl to, kad nėra ko daugiau veikti su savo turtu ir į aplinką kreipti dėmesio nėra prasmės? Man pačiai kartais į galvą ateina mintis „Kam kažką daryti ir kurti, jei vis tiek atsako sulauksiu tik neigiamo ir paskui kelias valandas bandysiu save įtikinėti, kad gal dar neverta pulti į ašaras ir baigti viską, dėl ko dirbu“ ar paprasčiausios abejonės dėl ateities kūryba paremtoje industrijoje. Gal viena kažko ir nepakeisiu, tačiau šiandien tiesiog padėkosiu Juozui už gal ir kiek šaržuotą, bet, mano nuomone, teisingą požiūrį ir palinkėsiu jam kuo didžiausios sėkmės. Bei visiems jauniesiems kūrėjams užsiauginti kuo storesnę odą ir pasiryžti nepasiduoti be kovos…

Bučkis

(Atsiprašau dėl tokio ilgo ir tikriausiai kiek nerišlaus teksto, tačiau kartais tiesiog norisi viską sudėlioti į lentynėles, net jei galutinis rezultatas ir neblizga. Dėkoju už supratimą!)