„Niekada netikėkite tuo, ką matote ant „Prada“ podiumo“ turėtų būti viena pirmųjų taisyklių, jei kada nors būtų išleista kažkas panašaus į mados dekalogą. Turbūt todėl Miuccia Prada ir yra vadinama viena iš svarbiausiųjų intelektualių XXI-ojo amžiaus mados industrijoje – jai nesvarbus paviršutiniškas įspūdis ar auditorijos lengvai atpažįstamas bei suprantamas komunikacinis perteklius. Išskirtinumas, nesutampančių idėjų sintezė, naujas, tačiau be galo tvirtas žvilgsnis į moderniojo moteriškumo vaidmenį šiandienos pasaulyje jau tapo italės vizitine kortele, tad be tam tikro kultūrinio ar intelektualinio konteksto „Prada“ kolekcijų suvokti būtų paprasčiausiai neįmanoma. Toks yra ir naujausias 2013-ųjų pavasario-vasaros sezono darbas, kuriame persipina japonų kultūros, Andy Warholo kūrybos bei aristokratijos prabangos idėjos.
Neslėpsiu to, ką jau ne kartą minėjau – pirmas mano įspūdis apie „Prada“ kolekcijas dažniausiai būna labai prastas – kol nepavyksta iki galo suprasti to, ką dizainerė bandė pasakyti, mintyse kyla tik žodžiai „keista“, „beprotiška“, „nepraktiška“. Būtent dėl šios priežasties laikausi auksinės „Prada“ taisyklės ir palaukiu bent keletą dienų, kad mintyse pavyktų sudėlioti visus kolekcijos akcentus, reikšmes, simbolius, jos nuorodas. Vienintelės išimtys buvo 2012-ųjų rudens bei 2010-ųjų pavasario kolekcijos, kurių siluetai nepriminė įprasto „Prada“ sąmyšio bei tapo tikrais hitais mados namų salonuose. Vis tik šįkart istorija kiek kitokia – net internetiniuose mados gerbėjų forumuose daugelis tvirtino, jog turės nutekėti nemažai vandens, kol ši akiniai itin nepatraukli kolekcija taps tokia bjauri, jog joje bus galima atrasti savotišką grožį. Tačiau tai – nerašytas „Prada“ devizas apie „ugly chic“ sąvokos filosofiją, jog tikras grožis bei estetinis pasigėrėjimas atrandamas tik ten, kur niekada nesinorėtų to ieškoti. Jei kalbėsime komunikacijos terminais (ačiū žurnalistikos studijoms!), iškart prisiminiau entropiškumo sąvoką (antonimas – perteklius), reiškiančią sunkiai nuspėjamą, naują, neretai net mokslinę informaciją.
Viena pagrindinių šios kolekcijos temų – egzistencializmas. M. Prada gilinosi į šiuolaikinio žmogaus psichologiją, jo baimę atitikti tam tikrus standartus ir slėpti emocijas, kurias XXI-ajame amžiuje atskleisti padeda tik tam tikri išvaizdos akcentai. Pasak dizainerės, modernusis žmogus šiandienos visuomenėje slepia tiek šypseną, tiek ašaras, tad vienintelis būdas parodyti žmogiškas emocijas yra tam tikrus signalus siunčiantys drabužiai bei aksesuarai. Būtent todėl didžioji dalis kolekcijos siluetų sekė ne įprastą kūno liniją, bet ją šiek tiek iškreipė, audiniai buvo tamsūs, o charakterį apdarams suteikė tik subtilūs ir kiek abstraktūs gėlių piešiniai, kuriuos įkvėpė septintojo dešimtmečio A. Warholo kūryba.
Svarbi buvo ir nuolat M. Prados angažuojama moteriškumo samprata, kuri nuolat kinta ne tik visuomenėje, bet ir kūrėjos kolekcijose – štai vieną sezoną mados namų mūza propaguoja feminizmą ir kostiumais įrodo, kad moteris yra ne ką silpnesnė už vyrą, o šįkart ji jau gerokai nuosaikesnė ir, kaip teigė apžvalgininkas Timas Blanksas, atrodo kaip XXII-ojo amžiaus geiša. Būtent dėl to kolekcijoje itin svarbus ir japoniškasis motyvas, kuris atrodė itin stiprus ir ryškus, tačiau dizainerė tvirtino, kad kūrybiniame procese jis pasirodė jau beveik pačioje pabaigoje ir atliko sutvirtinimo, sukonkretinimo funkciją. Visišku sutapimu kūrėja pavadino ir origami stiliumi lankstytus audinius, finalinėje kolekcijos dalyje pasirodžiusį švelniai rožinį bei žalią satiną, japonų kultūroje neretai naudojamą kimono siuvimui.
Daugelis apžvalgininkų, sugebėjusių greitai perprasti kolekcijos kodą, ją įvardino kaip itin dvasingą bei iš Japonijos kultūros perėmusią viską, ką ji gali pasiūlyti: tiek istorinius elementus, tiek dabartinį Harajuku judėjimą bei manga stilių, tiek polinkį į futurizmą. Nors patraukliausiai atrodė poetiški minimalistiški siluetai bei aksomine nakties tamsa spindintis satinas, gerokai daugiau kalbų sukėlė ant podiumo pristatyta avalynė, atkartojusi Harajuku rajono merginų stilių – lygus padas, milžiniškos kruopščiai dekoruotos platformos (viena apžvalgininkė jas net pavadino „Hello Kitty“ variantu suaugusiesiems), spindinčios dziudo kojinės, pėdą laikantys odiniai raiščiai.
Sudėtinga šią kolekciją vertinti objektyviai ir taikyti tradicinius epitetus „prasta“ ar „puiki“ – M. Prada savo kūryba skatina ne paprasčiausiai įvertinti, o apmąstyti, filosofuoti, ieškoti reikšmių. Nemeluosiu, jog leidausi į gilų filosofinį lygmenį ir kolekcijai bandžiau taikyti tam tikras psichologines teorijas – stebėjausi tiek išvydusi kailinius paltus (kolekcija juk skirta šiltajam sezonui!), tiek masyvią avalynę, tačiau žvelgiau į visumą ir, taikydama įvairius kontekstus, bandžiau sekti sudėtingu M. Prados labirintu bei saugotis idėjinio Minotauro, kuris, vos nukrypus nuo teisingo kurso, gali visiškai supainioti mintis ir priversti darbą suprasti priešingai, nei derėtų. Net jei kai kuriuos modelius gatvėje išvysime dar Paryžiaus mados savaitės metu, šią kolekciją greitu hitu vadinti būtų mažų mažiausiai neapdairu – manau, jog tai yra vienas sudėtingiausių bei intelektualiausių M. Prados darbų, kuriam subręsti mados gerbėjų mintyse reikės laiko.
DETALĖS
VIDEO
Nuotraukos style.com
Bučkis