Šį sezoną mados dievai nusprendė pažaisti su mados gerbėjų nervais – Paryžiaus pristatymų savaitėje susigrumia du vienos kartos titanai: Rafas Simonsas ir Hedi Slimane. Abu neseniai gavę pasiūlymus kurti garsiems Prancūzijos sostinės mados namams, abu užkietėję minimalistai, abu vadinami XXI-ojo amžiaus mados reformatoriais bei genialiais kūrėjais. Neslėpsiu – niekuomet nejaučiau ypatingos traukos prancūzo H. Slimane asmenybei ar stiliui, tad, jei būtų reikėję “statyti” už geriau pasirodysiantį dizainerį, visas savo santaupas skirčiau R. Simonso debiutinei “pret-a-porter” kolekcijai, nes po pakankamai sėkmingo “haute couture” starto buvo galima tikėtis tik dar geresnio tęsinio šį spalį. Nors rašant šį straipsnį H. Slimane debiutas “Saint Laurent Paris” mados namuose dar net nebuvo įvykęs (beje, ne itin įspūdingas), po “Christian Dior” pristatymo jau jaučiausi pralaimėjusi…
Po tokios pakankamai skausmingos ir veikiausiai kiek netikėtos įžangos teks pabrėžti, jog šią apžvalgą rašyti išties nelengva – ištikimi skaitytojai tikrai žino, jog itin gerbiu bei vertinu R. Simonso talentą bei niekada negailėjau pagyrų jo darbams “Jil Sander” mados namuose, tačiau dabar pasidarė kiek baugu, jog galbūt net tyliajam Antverpeno meistrui didysis Paryžiaus išbandymas vis tik buvo per didelis. Debiutinį “pret-a-porter” pristatymą stengiausi stebėti nieko nesitikėdama, iš atminties ištrynusi Johno Galliano laikų dramą (dabar turbūt teks gyventi būtent tais prisiminimais) ir apmąstydama jau matytą dizainerio aukštosios mados kolekciją. Nepadėjo net tai – palaukusi keletą dienų nuomonės apie kolekciją nepakeičiau ir su baime bandau įsivaizduoti, kas turėjo vykti R. Simonso galvoje sėdint toje pačioje atelje, kur kadaise mados magiją kurpė pats Monsieur Dior.
Kaip kolekcijos anotacijoje rašė pats belgas, jam šis pristatymas simbolizuoja išsilaisvinimą. Tiek iš senųjų prisiminimų apie Milaną, tiek iš “Dior” grandinių, vis dar nesugebančių išpančioti J. Galliano skandalo. Ironiška, tačiau patys pirmieji ant podiumo pristatyti modeliai atrodė tarsi monumentas Yves Saint Laurento klasikai “Le Smoking” – dailūs juodi kelnių kostiumai su “Dior” simboliu skarele ant liauno kaklo. Nors ši pradžia nuteikė teigiamai bei leido lengviau atsikvėpti (tai priminė aukštosios mados kolekciją), akį džiugino tik devyni pirmieji modeliai, tapę klasikinio “Dior” “new look” silueto minimalistinėmis interpretacijomis.
Rašyti apie tai, kas ant podiumo vyko paskui, ranka kyla sunkiai – keturios iš sintetinio blizgaus audinio pasiūtos trumputės mini suknelės su juodais šortais, plastikinę plėvelę ar brezentą primenančios dryžuotos suknelės bei tiulio debesyje įstrigę tiesaus kirpimo siluetai priminė tikrai ne profesionalo, o vidurinės mokyklos dizaino būrelio dalyvio darbą. Sunku buvo suprasti ir dizainerio kurtas asimetriškas dvispalves sukneles, taip pat derintas su trumpais juodais dviratininkų šortais. Nors kritikai tarsi susitarę dizainerį gyrė už drąsą, novatoriškumą bei atsigręžimą į klasikinius “Dior” siluetus, man ši vidurinė pristatymo dalis atrodė tarsi svetimkūnis ne tik mados namų, bet ir paties R. Simonso filosofijoje.
Kiek labiau nudžiugino finaliniai modeliai, kurie nebuvo išmarginti vaikiškomis spalvomis, o siluetai išties priminė klasikinį “Bar” švarkelį bei moderniai moteriai pritaikytas šeštojo dešimtmečio balines sukneles. Nuostabiai atrodė Kingos Rajzak dėvėta tamsiai mėlyna tiulio suknelė, Lindsey Wixson pristatyta liemenės tipo suknelė gilia iškirpte, itin trumpomis tunikomis tapę siuvinėti tamsūs švarkai. Elegantišką tašką padėjo juodų glaustinukių bei didelės apimties sijonų, pasiūtų iš blizgaus audinio, puošto stambiais gėlių raštais, deriniai.
Vis tik tenka pripažinti, jog didelis šaukštas deguto medaus statinėje šįkart išties sujaukė visą debiutinę R. Simonso kolekciją, o kai kurie mados gerbėjai net pareiškė, jog įdomiausiu pristatymo drabužiu tapo paties dizainerio dėvėtas džinsinis “Helmut Lang” švarkas. Dar vienu nemaloniu akcentu tapo ir tai, kad didžioji dalis modelių nesugebėjo normaliai paeiti – futuristiškos formos smailianosiai aukštakulniai buvo be galo nepatogūs, jais socialiniame tinkle skundėsi net pristatyme dalyvavusi lietuvaitė manekenė Agnė Končiūtė.
Vis tik nesinorėtų iškart teisti dizainerio. Taip, ši kolekcija tikrai yra viena prasčiausių jo kūrybos istorijoje, tačiau reikia tikėtis, kad R. Simonsas netrukus grįš prie to, ką jau rodė “Jil Sander” aukštosios mados temos triologijoje. Svarbu tai, jog jis gali kurti aukščiausio lygio madą, tačiau sudėtingas pereinamasis laikotarpis veikiausiai pastūmėjo talentingą belgą link kiek keistokų sprendimų bei ne visai tinkamai suvoktos laisvės sąvokos. Taigi belieka laukti sausio mėnesio ir aukštosios mados savaitės – tikiu, kad Rafas sugebės grįžti prie to, kas jo kūrybą daro išskirtinę ir nepakartojamą, o ne vertą pajuokos.
DETALĖS
Trumpam pamirškime kolekciją bei atsigręžkime į ne ką mažiau įdomų pristatymo elementą – modelių makiažą, kurtą pačios Pat McGrath. “Christian Dior” pristatymuose dirbusi dar tada, kai J. Galliano nagrinėjo japoniškąją temą, jau antrą sezoną iš eilės meistrė nusprendė egzotiškomis spalvomis ryškinti akis. Aukštosios mados modeliams buvo pritaikytos modernios sidabrinės, rožinės bei mėlynos “katės akys”, o šįkart kiekvienai iš 55 merginų teko individualus spalvų bei “Swarovski” kristalų derinys, todėl 14:30 Paryžiaus laiku vykusiam pristatymui modelius pradėta ruošti dar 8:30 ryte. “Kai tik atlieki šį darbą, daugiau nebereikia nieko”,- aiškino P. McGrath, paklausta, kodėl veido oda bei lūpos buvo paliktos beveik nuogos.
VIDEO
Nuotraukos style.com
Bučkis