Sekmadienio pasirinkimas | Ryškus R. Kalinkino debiutas, neišvengęs „pirmo blyno“ sindromo

“Jėzau, kokios tavo kelnės”, “Marija brangi, kokia suknelė” rėkte rėkė ryškių Roberto Kalinkino pristatymo religinės tematikos reklamų užrašai. Iki pusės nuogas Jėzų vaizduojantis vaikinas su barzda dėvi įdomaus kirpimo kelnes, o romaus veido mergina maldai sudeda rankas ir rodo dailią šviesią suknelę. Intriga sukurta, tad su kvietimu į “Siemens” areną trečiadienio vakarą ėjau tikėdamasi švelnaus šoko, naujų vėjų, dar nematytų lietuviškos mados pasiūlymų. Domino ir spaudoje plačiai nušviestos modelių atrankos rezultatai, žadėtas grandiozinis šou, tarsi į tris sekcijas padalintas pristatymas, profesionalių makiažo bei šukuosenų meistrų darbas. Žodžiu, renginys, turėjęs pradėti savotišką lietuviškų mados renginių maratoną, nes jau lapkritį laukia tiek Juozo Statkevičiaus aukštosios mados pristatymas, tiek “Mados infekcija”. Nors pats 24-erių metų amžiaus dizaineris kuklinosi ir teigė, kad su grandais lygintis dar negali, vilčių dėta daug. Deja, nei Jėzus, nei Marija šio debiuto neišgelbėjo.

Neslėpsiu – klausimas, kaip derėtų pateikti naujausios (ir tam tikra prasme net debiutinės) R. Kalinkino kolekcijos, skirtos 2013-ųjų pavasariui-vasarai, apžvalgą, kankino nuo pat trečiadienio vakaro, kai išėjusi iš “Siemens” arenos mintyse jau dėliojau galimus sakinių ar pastebėjimų variantus. Kankina ir dabar, nes nesinori rašyti tradicinės “politiškai korektiškos” apžvalgos tik apie tai, kas buvo puiku, tačiau nėra noro ir iškart skubėti peikti to, kas stebint pristatymą burnoje paliko kartoką skonį. Vadinkime tai dvigubu debiutu – tiek Roberto prieš lietuviškąją mados industriją (pasistenkite neprunkštelėti), tiek mano stengiantis sujungti abu polius.

Visų pirma norėtųsi aptarti ne kolekciją, bet patį renginį, jo organizavimo darbus ir rezultatą. Itin malonus organizatorių dėmesys nustebino dar rugpjūčio mėnesį, kai pašto dėžutėje radau elegantišką puikaus balto popieriaus vardinį kvietimą į spalį vyksiantį kolekcijos pristatymą. Popierius buvo apjuostas juodu satino kaspinu, tekstas parašytas kaligrafiškomis raidėmis. Šį malonų gestą stengiuosi priimti ne kaip asmeninį komplimentą, 0 džiaugtis tuo, kad pagaliau atsikratome elito/grietinėlės sindromo ir galimybę prisiliesti prie mados dovanojame jauniems entuziastams: tinklaraštininkams, leidėjams, fotografams, žurnalistams. Tiesa, likus savaitei iki renginio atsirado keletas problemų dėl kvietimų ir jiems skirtų vietų, tačiau smagu, kad organizatoriai sugebėjo greitai reaguoti bei pataisyti savo klaidą, asmeniškai pranešti apie pakeitimus.

Maloniai nustebino ir pati „Siemens“ arenoje sukurta svečių erdvė – joje buvo galima matyti ne tik tradicinę fotografų sieną ar barą, bet ir įdomią kvepalų buteliukų instaliaciją (ar neprimena „Fashion Shower“?), modelį ant motociklo, puikią muziką grojantį didžėjų. Gera idėja – eskizais bei audinių pavyzdžiais nukrautas stalas, šmaikščiai pavadintas „R. Kalinkino asmeniniu kompiuteriu“.

Įdomu tai, kad išties nemažą susirinkusiųjų dalį sudarė stilingas jaunimas – originalūs bei idėjų kupini žmonės ne tik sulaukė kvietimų, bet ir gavo progą iš arti pamatyti, kaip mezgamos pažintys, kaip organizuojamas tokio masto renginys. Man pačiai buvo be galo smagu išvysti nemažai pažįstamų veidų, pabendrauti su kitais mados entuziastais, aptarti R. Kalinkino perspektyvas Lietuvos rinkoje. Kiek nuvylė tik dalies svečių apranga. Taip, šis pastebėjimas jau pamažu tampa kliše, tačiau pats dizaineris žurnalistams pasakojo tikįs, kad lietuviai pagaliau išsiners iš džinsų bei kostiumėlių. Vis tik trečiadienio vakarą pasipuošti drįso, deja, nedaugelis. Galbūt sukliudė vėsūs permainingi Vilniaus orai, gal sutrukdė įtemptas savaitės vidurio darbo grafikas. Išduosiu nedidelę paslaptį – pati dėvėjau nėrinių suknelę ir odinį švarkelį, tačiau šiek tiek sukčiavau ir pasinaudojau Annos Dello Russo idėja po suknele pasivilkti šiltesnius marškinėlius…

Pagirti norėtųsi ir „concept store“ idėjos autorius – atskira spalvinga niša, kurioje tarsi vaiduokliai ore plėvesavo R. Kalinkino kurti paltai bei suknelės, tapo unikalia proga ne tik įsigyti dizainerio kūrinių, bet ir prie jų prisiliesti, apžiūrėti, nagrinėti kokybę, audinius, pamatyti, nepykite už pragmatiškumą, kainas. Ne paslaptis, kad R. Kalinkinas yra didelis husariškų švarkų kirpimo gerbėjas, tad įvairios kariškos detalės buvo nesunkiai pastebimos ir apžiūrinėjant paltus – dvi eilės sagų, karakulio apykaklės, liemenį tarsi įtvirtininanti drabužio struktūra, puikus vilnos audinys. Nežinau, ar tą vakarą buvo parduotas bent vienas R. Kalinkino kūrinys, tačiau tokia parduotuvė/paroda išties patraukė dėmesį bei galbūt net paskatino pradėti nuodugniau domėtis dizainerio kūryba.

Keista, tačiau aštuntą valandą vakaro turėjęs prasidėti pristatymas vėlavo vos penkiolika minučių – jei kalbame apie mados industriją, tai išties šiek tiek šokiruoja, nes net „Mados infekcijoje“, kur kiekviename pristatyme dalyvauja vis kiti modeliai, vėlavimas išsitęsia iki valandos. Savo kėdėje atsidūriau dešimt minučių po aštuntos ir papuoliau į kiek kuriozišką situaciją – ant bilieto buvo parašyta, jog mano vieta yra pirmoji B sektoriuje, B eilėje, tad ieškojau vietos šoninėje sekcijoje, antrojoje arba trečiojoje eilėje. Vis tik paaiškėjo, kad… sėdėsiu pirmojoje eilėje pačiame viduryje prie pat Sandros Straukaitės. Ant kėdės pamačiusi plytelę šokolado bei skardinę kiek sutrikau ir pradėjau klausinėti šalia buvusių svečių, ar tai ne jų palikti daiktai. Žinoma, raudonis išmušė žandus, kai po kelių akimirkų supratau, jog tai – įdomi „gift bag“ interpretacija: druska pagardintas lietuviškas šokoladas bei konservų skardinėje „pasislėpęs“ perlų vėrinys su palinkėjimu nepraleisti progos pasipuošti.

Kelias minutes pasidžiaugusi netikėta sėkme ir, drįstu teigti, viena geriausių vietų (aplinkiniai į mane, nepažįstamą studentę, žiūrėjo it į kokio svarbaus asmens vietą užėmusią įsibrovėlę), pradėjau galvoti, kad po tokios malonios įvykių sekos gali eiti tik itin puikios kolekcijos pristatymas. O šventas naivume…

Šio kadro su patogiai įsitaisiusiais fotografais tiesiog negalėjau neparodyti…

Kolekcijos pristatymą R. Kalinkinas nusprendė pradėti kiek netikėtai – ant podiumo pirmasis žengė vaikinas, dėvintis ryškiai raudonas kelnes bei šviesius marškinėlius. Dėmesį iškart atkreipė odiniai metalo akcentais dekoruoti batai, puiki rankinė. Tai tarsi sufleravo, jog kūrėjas nemažai dėmesio skirs būtent aksesuarams (kaip žinia, pastaruoju metu būtent jų pardavimai gelbėja didžiąją dalį garsių pasaulio mados namų), o drabužiams galbūt net bus lemta likti antrajame plane. Džiugu, kad iš dalies klydau – viso pristatymo metu žvilgsnis išties krypo į originalias trikampes odos delninukes, RK inicialais papuoštus vėrinius, retro stiliaus akinius, aksomu aptrauktus platforminius aukštakulnius bei “Chanel” mados namų “resort” kolekciją priminusius masyvius sidabro batus, tačiau tai netrukdė dėmesio sukoncentruoti būtent į drabužius.

Jau prieš pristatymą teko girdėti, kad dizaineris nesiekia parodyti vieno vientiso darbo ir visą šou tarsi suskaidys į tris dalis (vyriška apranga, kurios pasirodymas ant podiumo buvo nulemtas paskutinės minutės darbų, “smart casual” moteriška bei vakarinė), tačiau jos, sumaišytos į vieną masę bei nuolat besikaitaliojančios tarpusavyje, paliko gan neaiškų įspūdį – buvo sunku suprasti, ką dizaineris bando parodyti, koks jo bruožas, kokios idėjos. Trūko konkretumo, aiškumo, vientisumo, nes po šortų kostiumėlio ar odinio švarko einanti vakarinė suknelė įspūdingu aukso kaulų motyvų siuvinėta nugara atrodė tarsi kiek nevykęs bandymas žaisti su svečių dėmesiu.

Bandžiau išskirti pagrindinius kolekcijos siluetus – iš Kinijos atgabentais perlais siuvinėtas minimalistinio dizaino baltas sukneles, vyriškus husariškus švarkus, šeštojo dešimtmečio ilgas vakarines sukneles pabrėžtu liemeniu, “Lanvin” mados namų stiliaus sukto audinio kokteilio sukneles, aštuntojo dešimtmečio “smart casual” komplektus su kombinezonais, platėjančiomis kelnėmis. Labai gaila, kad R. Kalinkinas nusprendė viską sumaišyti – jei visą šimtą modelių jis būtų suskaidęs į sekcijas pagal drabužius bei makiažą, pristatymas galėjo būti gerokai teatrališkesnis, tarsi organiškai peraugti iš vienos dalies į kitą.

Kiek juokinga pasirodė tai, kad tiek svečius, tiek fotografus labiau domino ne moteriškajai auditorijai skirta kolekcijos dalis, o vyriški drabužiai, kurie atrodė tarsi pasiskolinti iš Alfo Ivanausko spintos – vyravo stilingi švarkai, ryškios spalvos, įvairūs netikėti žaismingi aksesuarai. Galima pagirti ir atrinktus modelius vaikinus – jie išties sugebėjo tinkamai parodyti drabužį ir jo charakterį, ko nebūtų galima parašyti apie kolekciją pristačiusias merginas. Daugelis manekenių nesugebėjo normaliai vaikščioti aukštakulniais, o jų pasisukimai priminė ne elegantišką gestą, tačiau Virgilijaus Aleknos bandymą įsukti diską stengiantis pasinaudoti dideliu jo svoriu bei inertiškumu…

Akis badė kai kurių modelių neišbaigtumas, tarsi bylojęs apie paskutinę minutę pabaigtą kolekciją ar neatsakingai kurtus eskizus bei neprižiūrėtą siuvėjų darbą. Rodos, norėjosi nukirpti gabalą suknelės, atimti vieną ar kitą aksesuarą, užbaigti siūlę, pataisyti siluetą – to išbaigtoje kolekcijoje neturėtų būti. Norisi pabrėžti, kad tai nėra tik mano vienos pastebėjimai – po pristatymo teko bendrauti su kelių lietuviškų mados leidinių žurnalistais/redaktoriais, kurie labiau ne džiaugėsi pristatymu, o nerimavo dėl to, ką reikės parašyti neįžeidžiant mados kūrėjo.

Vis tik norisi pagirti R. Kalinkiną už pastangas bei norą įnešti naujų vėjų į kiek sustabarėjusią lietuvišką madą. Taip, pirmas blynas gerokai prisvilęs (renginį gelbėjo tikrai ne kolekcija, o puiki organizacija), tačiau jau dabar nekantrauju paragauti antrojo.

Ar kiek neprimena „Lanvin“ mados namų? Jei tiksliau, „Lanvin X H&M“…

Teko girdėti, kad ši mergina ant podiumo atsidūrė beveik paskutinę minutę – tai buvo nesunku pastebėti, nes bateliai atrodė visiškai nepriderinti prie prabangios suknelės, mergina buvo sutrikusi, o eisenos net prisiminti nesinori.

Modelių makiažas (kūrė Inga Raslanaitė) bei šukuosenos (kūrė Valerijus Gigievič su „Uff“ salono komanda) modelius tarsi suskirstė į tris tipažus: aštuntojo dešimtmečio disko stiliaus gerbėjas, blyškiaodes ateives bei šeštojo dešimtmečio Holivudo deives.

Visą renginį vainikavo mano mėgstamų atlikėjų Leono Somovo (jis kūrė ir pristatymo garso takelį) bei Justės Arlauskaitės-Jazzu pasirodymas, prasidėjęs modeliams dar žingsniuojant podiumu. Džiugu, kad R. Kalinkino drabužiais koncertų metu neretai pasipuošianti Jazzu tradicijos paisė ir šįkart bei dėvėjo naujausios kolekcijos komplektą (odinį švarką bei pieštuko formos sijoną), kuris merginai itin tiko. Nors pasirodymo norėjosi kiek ilgesnio bei galbūt labiau įtraukto į pristatymo eigą, už šį puikų baigiamąjį akcentą renginio organizatoriams norisi rašyti dešimt su pliusu – skubant į vakarinį autobusą mintyse ne tik vėl regėjau kolekcijos vaizdus, bet niūniavau „Journey“.

Finalinė eisena ir Leono Somovo bei Jazzu pasirodymo pradžia

Nuotraukos mano ir pasiskolintos iš lrytas.lt (T. Bauras)

Bučkis