„Estiškos mados didybė“, – tokia fraze šiemet Talino mados savaitė pasitiko savo svečius bei pradėjo Baltijos šalių mados renginių maratoną. Nors estiška mada šiuo metu dar tik žengia pirmuosius savo žingsnius viešumoje ir išties negali lygintis su lietuviškąja „Mados infekcija“, kurios istorija prasidėjo dar 1999-aisiais, antrą kartą viešėdama Taline bei stebėdama mados savaitės renginius galiu drąsiai teigti, kad po penkerių-šešerių metų girdėsime ne tik kolegų iš šiaurės kalbas apie norą atvykti į Vilnių, bet ir mūsų šalies žurnalistų žodžius apie Talino mados savaitę. Taip, šiemet ji svečius pasitiko stipria pūga, apledėjusiu taku tarp salių, didžiuliu šalčiu pristatymų patalpose bei galbūt ne pačia geriausia organizacija, tačiau dešimtį valandų trukusi kelionė bei rankas surakinanti minusinė temperatūra kaipmat buvo pamiršta ant podiumo pamačius jaunų estų kūrėjų nedrąsias padėkos šypsenas bei tylų didžiavimąsi savimi parodžius išties puikius darbus. Pasiruoškite būti nustebinti.
Ankstyvas penktadienio rytas, laikrodis rodo 6:30, tačiau apsišvarvavusi dideliu puodeliu kavos, naujais žieminiais batais (ačiū vaikinui, kuris tarsi orakulas mane įtikino, kad rudeninės avalynės pirkti nebeapsimoka…) bei telefonu (filmuoju nedidelį filmą apie mados savaites vaizdo žurnalistikos paskaitai) jau laukiu savo autobuso, važiuojančio į Rygą, kur susitinku su ten studijuojančiu draugu, dėl pūgos vietoje juodo palto dėviu skaisčiai baltą, sulaužau ištikimiausią skėtį ir dėl vėjo tiesiogine prasme išskrendu nuo šaligatvio į gatvę – kelionė kaip tyčia prasideda kartu su savo kaprizus pademonstravusia žiema.
Deja, į Taliną atvykstu valanda vėliau, nei nurodyta tvarkaraštyje, malonios estės dėka susipažįstu su sostinės tramvajų sistema bei viešbutyje praleidusi lygiai dešimt minučių skubu į pristatymus. Tiesa, ne visai sėkmingai – paprašyta iškviesti taksi viešbučio registratūros darbuotoja kažką sumurma apie mano aukštakulnius ir atsisako skambinti bent vienai taksi firmai, tad it filme slidžiu senamiesčio grindiniu bėgu tiesiai į gatvę ir mojuodama bandau patraukti (nesupraskite neteisingai) bent vieno taksi vairuotojo dėmesį… Aišku, už vienuolika eurų. Net pagaliau patekus į pristatymų vietą jau kelis mėnesius kankinantis peršalimas bei nuovargis daro savo – ištvėrusi vos pusantro pristatymo nusprendžiu važiuoti atgal į viešbutį bei pailsėti prieš finalinę mados savaitės dieną, o visą rytą skirti antrai pažinčiai su Talino senamiesčiu – apledėjusiu, apsnigtu, ankstyvą šeštadienio rytą beveik tuščiu, tačiau, tenka pripažinti, be galo jaukiu ir fotogenišku…
Mažiau jauki – mados savaitės renginiams parinkta industrinė erdvė centro pakraštyje, kurioje kadaise buvo gaminami puslaidininkiai Sovietų sąjungos kariuomenei. Baisūs koridoriai trupančiu lubų bei sienų tinku, seni betoniniai laiptai, nusilupę dažai, siaubingas šaltis (antrą dieną net nebesivarginau pasipuošti, nes palto, kaip ir daugelis svečių, net neatsisegiau) bei aplinką dar labiau „šaldantis“ melsvai violetinis apšvietimas pasitiko visus mados mylėtojus, kurie neturėjo pakvietimų ir buvo gan chaotiškai užrašomi pagal pavardes. Taigi nebuvo ir jokių nurodytų vietų – tarp pristatymų, kurie vyko dviejose skirtingose salėse (perėjimas lauke), buvo galima stebėti savotiškas Estijos mados elito lenktynes, nes kas pirmesnis – tas gudresnis ir sėdi geresnėje vietoje. Dar daugiau betvarkės lėmė tai, kad didžiosios salės pakraštyje įsikūrė „Maybelline New York“ stendas, kuriame buvo tvarkomas modelių makiažas, bei šiltus bei stipriuosius gėrimus tiekę barai. Džiaugiuosi bent tiek, kad sėdėjimas man nebuvo aktualus – visą laiką stovėjau, nes stengiausi kiek įmanoma daugiau nufilmuoti, tačiau aukštakulniais bei makiažu pasipuošusių moterų bėgimas ledu atrodė it tikrų tikriausia tragikomedija. Lyg ir reikėtų mesti akmenį į organizatorių daržą, tačiau prisipažinsiu, kad seniai neteko tiek kikenti, o lauke pastatytas didžiulis stiklinis burbulas su nuostabaus grožio drabužiais (tai priminė „Comme des Garcons“ projektą „White Drama“) traukė žvilgsnį kiekvienąkart skubant į kitą salę.
Reikėtų pabrėžti ir tai, kad organizatoriai veikiausiai ganėtinai prastai sudėliojo tvarkaraštį, nes penktadienį salės buvo pustuštės (pažiūrėkite į nuotrauką), o šeštadienį buvo sunku rasti net vietą atsistoti. Vis tik norisi pagirti estų publiką – taip, buvo išties labai labai šalta, tačiau susirinkę žmonės (pagrinde – jaunimas) atrodė elegantiškai, buvo nesunku pastebėti nuosaikaus skandinaviško minimalizmo įtaką estų stiliui. Taip pat pavyko pastebėti, kad estės geba puikiai atrodyti avėdamos žieminę avalynę, išmano makiažo subtilybes, gerai kalba angliškai ir visuomet pasiruošusios padėti. Ypač malonu buvo susipažinti su estų mados žurnalo „Mood“ redaktore, vėl susitikti su „Maybelline New York“ atstove Estijoje Veronica. Turbūt nuskambės juokingai, tačiau maloniai nustebau net tada, kai niekas neskubėjo „pavogti“ mano taksi, nors šeštadienio vakarą jų labai trūko. Galbūt tai garsusis estiškas santūrumas (nesinori sakyti flegmatiškumas, nors ten net sniegas lėčiau tirpsta… juokauju), tačiau mandagus, pakantus elgesys viešnagę pavertė itin malonia.
Autorės apranga: pirmą vakarą dar buvo noro pasipuošti suknele (vėriniu spontaniškai tapo rankinės rankena) ir nuotraukoje nesimatančiais aukškulniais, o antrąjį jau nusprendžiau apsirengti gerokai kukliau (vis tiek paltas pečių visą vakarą taip ir nepaliko), dailius batus iškeisti į šiltesnius lygiapadžius ir pasirinkti vieną akcentą, kuris bent matėsi – auskarus. Rytoj išvykstu į Rygos mados savaitę, tad tikiuosi, kad ten pavyks gauti progą pasipuošti kiek rimčiau.
Kolekcijos. Kaip jau minėta, pirmą kelionės vakarą penktadienį sugebėjau ištverti vos pusantro pristatymo (jie didelio įspūdžio nepaliko), tačiau, kaip teigė tiek „Mood“ redaktorė, tiek „Maybelline NY“ atstovė, stipriausia programa laukė šeštadienį. Tenka pripažinti, kad abi moterys neklydo – stebėti aštuoni pristatymai iš tiesų nustebino savo kokybe, modelių gausa, originaliomis dizainerių idėjomis. Žinoma, siurprizų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, tai, kad Talino mados savaitės internetinis puslapis nepateikia beveik jokios informacijos, mados savaitė nebuvo skirta nei šiltajam, nei šaltajam sezonui, o nuotraukas iš šeštadienio šou pavyko rasti vos vakar (pabandysiu sulaikyti komentarą apie estų nacionalinę ypatybę…).
Taigi pirmąjį vakarą stebėjau vieno pagrindinių mados savaitės rėmėjų parduotuvių tinklo „Kaubamaja“ pristatymą. Nors tai buvo tiesiog paradas prabangių ženklų („Michael Kors“, „Red Valentino“, „See by Chloe“) drabužių, kuriais prekiauja „Kaubamaja“, mintyse šį pristatymą palyginau su „Stiliaus nakties“ renginyje matytais PC „Europa“ parduotuvių šou – estai savo tinklo pasiūlą demonstravo gerokai subtiliau, prabangiau, tai nebuvo tokia be galo akivaizdi reklama, kokią teko matyti Vilniuje. Modeliai atrodė puikiai, kiekvienas ženklas buvo pristatomas atskirai, tačiau viskas dailiai „susilipdė“ į vieną pristatymą. Antrasis pristatymas buvo Thea’os Pilvet – pakankamai silpna kasdienių rudeninių drabužių kolekcija, kurioje netrūko kičo ir matėsi, kad dizainerė bandė formalų stilių maišyti su jaunatvišku gatvės, juodus audinius su ryškiais neoniniais. Deja, jai ne itin pasisekė, tad salę palikau su viltimis kitą dieną išvysti kažką įdomesnio.
Antrąją dieną (šeštadienį) į „F-Building“ (ten vyko mados savaitė) atvykau pusvalandį vėliau, nei nurodė tvarkaraštis, tačiau dėl tradicinio vėlavimo nesunkiai spėjau į patį pirmą trigubą pristatymą – savo kolekcijas iš eilės rodė „Marimo fashion“, Eva Anders bei Marija Posa. Pirmasis pristatymas man priminė Vilniuje neseniai beveik ekspromtu aplankytą „Ultimo Casa“ renginį – tiesiog geros kokybės drabužiai, pritaikyti dirbančios 35-55 metų amžiaus moters poreikiams. Žinoma, siluetai buvo klasikiniai (suknelės iki kelių, kostiumėliai, paltai), tačiau mano dėmesį atkreipė jau antrus metus iš eilės estų daroma milžiniška klaida – vis nesugebama rasti vienodos avalynės visoms manekenėms, nes vaizdas buvo toks, lyg modeliai it Grace Coddington laikais patys turėjo atsinešti neutralių spalvų aukštakulnius. Tas pats ir su pėdkelnėmis, kurios nebuvo vienodos. Turbūt negražu prisipažinti, tačiau įdomiausiu pristatymo reginiu tapo prieš pat mano akis ilgoje suknelėje susipainiojusi manekenė…
Antrasis pristatymas – E. Anders, kuri pasirinko ekologiškos mados temą bei pristatė itin jaukią bei romantišką mezginių, natūralių audinių kolekciją, kurioje vyravo megztos skraistės, lengvos suknelės, šviesios žemiškos spalvos. Ilgaplaukės pagonių vaidilutes (?) vaizdavusios manekenės ant podiumo vaikščiojo basos, o jų besiplaikstančios suknelės priminė „Chloe“ mados namų romantiką. Kiek rimtesnis atrodė M. Posos pristatymas, kuriame vyravo japoniškos kultūros atspindžiai – kimono kirpimai, į kuodus susukti manekenių plaukai, tarsi dažais aptaškyta drobė. Nors buvo labai įdomu stebėti origami stiliaus lankstymus bei tik judant kūną išryškinančius siluetus, nemaloniai nuteikė kybantys ilgi siūlai, visiškai beprasmiškai naudoti kristalai.
Dideliu siurprizu tapo jauno dizainerio Kirillo Safonovo kolekcija, pavadinta „Microtrends“, kurios šou stebėti susirinko bene didžiausia žiūrovių minia. Manau, pavadinimą galima interpretuoti įvairiai – galbūt jis simbolizavo svarbiu kolekcijos akcentu tapusias šiek tiek fetišistines odines metalu dekoruotas kaukes, galbūt kai kuriuos itin smulkiais raštais ar nėriniais puoštus audinius. Vis tik kolekcijos ašimi tapo A silueto paltai bei suknelės, puoštos tamsia oda, užtrauktukais, platėjančiais sijonais. Puikus dizainerio sprendimas – visoms manekenėms pritaikyti tamsius grubius aukštakulnius aulinukus, suteikusius drabužiams griežtumo. Įdomiai atrodė ir finalinė kolekcijos dalis – kontrastingų spalvų ilgos šilkinės suknelės, puoštos nėriniais bei smulkiais sidabro spalvos siuviniais. Nors mano skoniui ši kolekcija kiek perspausta, joje daug nereikalingų detalių (pavyzdžiui, pridedamos siuvinėtos apykaklės), dizaineris tikrai turi potencialo ir įkvėpimo semiasi iš, spėju, Valentino Garavani kūrybos.
Kiti du pristatymai – „Baltman“ linijos „Antonio“ bei dizainerės Tiinos Talumees bendras šou, kurio metu buvo galima gėrėtis tiek moderniais ryškiaspalviais kostiumais, tiek klasikinėmis iš trikotažo pasiūtomis moteriškomis suknelėmis. Nors nieko ypatingo apie šį pristatymą pasakyti negaliu, buvo puiku ant podiumo išvysti stilingai aprengtus vyrus, ryškias spalvas (tai priminė mados namus „Salvatore Ferragamo“), puikius aksesuarus bei avalynę. Tikiuosi, kad ši linija atkeliaus ir į Lietuvą. Prie puošnaus „Baltman“ vyro puikiai atrodė elegantiškos Tiinos moterys, papuoštos suknelėmis, kurių pagrindinis akcentas buvo įvairūs audinio suraukimai. Vis tik abejoju, ar klientės susidomės šiomis suknelėmis – plona medžiaga bei rizikingi siluetai išryškino kiekvieną kūno trūkumą.
Visai kitokią viziją pristatė dizaineris Aldo Jarvsoo – jo kolekcija „Manuscript“ atrodė tarsi tobula paraiška į senstančio Giorgio Armani postą. Aiškūs, švarūs siluetai, itališka elegancija, viena kita ryškesnė idėja (šiuo atveju – „atspausdintas“ tekstas) bei subtilus perregimo audinio naudojimas parodė, kad jaunas dizaineris iš tiesų sugeba pademonstruoti kūrybinę brandą, meistriškai žongliruoti estišku nuosaikumu bei modernia prabanga.
Neabjotinai ryškiausia vakaro kolekcija – Liisi Eesmaa darbas „Black Moon“, kuriame nieko juodo iš tiesų nebuvo. Vasariška kolekcija buvo kupina griežtos struktūros siluetų, ryškių akį rėžiančių geometrinių raštų. Vis tik žvilgsnį labiausiai traukė įspūdingi galvos apdangalai – karūnos, „vėduoklės“, nedidelės skrybėlaitės. Tiesa, modeliai jas turėjo nuolat prilaikyti arba taisytis, tačiau kolekcijai tai buvo didelis pliusas, nes nukreipė dėmesį nuo kartais ne itin proporcingų drabužių formų ar balta lipnia juosta grubiai apklijuotų batelių padų bei kulnų. Tikiuosi, kad Estijoje ši dizainerė sulauks nemažai dėmesio, nes puikų įspūdį paliko tikrai ne viena tiek ilga vakarinė, tiek trumpa kokteilio suknelė.
Paskutinė vakaro kolekcija – Britt Samoson darbas „Final Cut“. Nors kolekcijoje mačiau ne vieną iš „Givenchy“ mados namų ar Alexanderio Wango „pasiskolintą“ detalę, likau nustebusi ir nevalingai norinti įsigyti bene pusę kolekcijos. Neutralūs rudi atspalviai, įdomūs odos, vilnos, šilko, medvilnės deriniai bei įspūdingi iškarpymai puošė tiek originalius asimetrinius švarkus, tiek „Givenchy“ priminusias finalines sukneles su papildoma sijono linija, žuvies žvynų motyvais. Tai drabužiai, kurie galėtų sudominti tiek pačius estus, tiek bet kurios mados sostinės gyventojus, nes nepavyko pastebėti nė vieno priekaišto kokybės klausimu, o modeliai išties puikūs.
Nuotraukos mano ir Evelin Jarve/Mood
Už kelionę bei svetingumą dėkoju Maybelline NY, ypač jų atstovei Estijoje Veronicai :)
Bučkis