Paryžiaus mados savaitė F/W ’13 | Balenciaga

2012-ųjų lapkritis mados istorijoje turbūt dar ilgai bus vadinamas svarbiu lūžio tašku, kai kūrybiškumas taip atvirai pralaimėjo kovą komercinei naudai. Visai kaip Tomas Fordas, iš numirusiųjų prikėlęs „Gucci“, Nicolas Ghesquiere 1997-aisiais pradėjo darbą savo šlovės seniai netekusiuose „Balenciaga“ mados namuose. Jaunas, nelabai patyręs, tačiau toks beprotiškai talentingas, kad savo kūriniais gebėjo sujungti tiek Cristobalio Balenciagos architektūriškumą, tiek asmeninį potraukį futuristiškoms formoms. Per penkiolika darbo „Balenciaga“ metų N. Ghesquiere sukūrė tiek unikalių siluetų, kad net atsirado tinklaraštis „Balenciaga Did It First“, parodantis, jog tai, kas šiandien vadinama nauja ir modernu, dar prieš dešimtmetį gimė N. Ghesquiere studijoje. Deja, 2012-ųjų lapkričio penktą tarsi žaibas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad prancūzas palieka savo pareigas, o po kelių savaičių jos perduotos 29-erių metų amžiaus kinų kilmės amerikiečiui Alexanderiui Wangui. Nerašytas motyvas – tikimasi didesnių pardavimų. Niujorko gatvių vaikis „haute couture“ namuose? Tikrai?! Mados gerbėjai (net tie, kurie dievino A. Wango asmeninę liniją) niekaip nesuprato tokio mados namų vadovybės pasirinkimo – liejo pyktį mados naujienų portaluose, tinklaraščiuose, „Twitter“ žinutėse. Kalbų daug, tačiau A. Wango debiutas Paryžiuje tikrai tapo laukiamiausiu mados mėnesio įvykiu. Laukiau ir aš. Bijojau, šiek tiek nervinausi ir buvau slapčia nusiteikusi iš principo pykti, nes be galo mėgau N. Ghesquiere kūrybą. Vis tik išvydus pirmąsias pristatymo nuotraukas – labai neryškias iš „Twitter“ – nuomonę „apsukau“ 180 laipsnių kampu. A. Wangas nusilenkė Paryžiui, o Paryžius nusilenkė A. Wangui.

Pasak apžvalgininkės Nicole Phelps, naujasis mados namų dizaineris kolekcijos kūrybinius darbus pradėjo tik sausį – sunku atsakyti, ar iki tol nebuvo sutvarkytos kontrakto detalės, ar norėjosi pradėti dirbti tik po didžiųjų švenčių, ar gruodis buvo skirtas asmeninės linijos kolekcijos, parodytos Niujorko mados savaitės metu, kūrybai. Bet kuriuo atveju jis, priešingai nei pernai „Christian Dior“ debiutavęs Rafas Simonsas, neturėjo itin daug laiko perprasti visus legendinių mados namų kodus bei ištobulinti kiekvieną detalę. Tačiau „Balenciaga“ žinojo, kad renkasi ne bet ką – A. Wangas imlus naujovėms, gerai supranta savo klientę ir sugeba ją sužavėti net pačiomis paprasčiausiomis, tačiau „wangiškomis“ formomis. Vis tik nereikia tikėtis, kad šioje kolekcijoje išvysite itin ryškų dizainerio asmeninį braižą bei sportinį gatvės stilių, dėl kurio kritikai bei klientai dievina jo paties mados namus. Ne – A. Wangas prisipažino, kad sausį beveik apsigyveno „Balenciaga“ archyvuose, kruopščiai nagrinėjo C. Balenciagos darbus, jų raidą, konstrukciją. Jam rūpėjo kiekviena siūlė, kiekviena audinio skiautė  – juk neištyrus pastato pamatų sunku sugebėti tinkamai jį renovuoti.

Taigi A. Wangas grįžo prie „Balenciaga“ šaknų ir savo debiutinę kolekciją pavadino preliudu – nieko itin ryškaus, nieko, kas rėžtų akį ar šokiruotų. Tiesiog bandymas prisijaukinti klasiką, istoriją, mados namų dvasią. Todėl kolekcijos spalvų paletė buvo juodai balta, siluetai aiškūs, paprasti ir primenantys C. Balenciagos kūrybą šeštajame bei septintajame dešimtmečiuose, o erdvė – legendinis salonas George V aveniu Paryžiuje, į kurį buvo pakviesta tik mados industrijos „creme de la creme“.

Didžioji dalis siluetų buvo įkvėpti „Balenciaga“ archyvus puošiančių vakarinių drabužių – A. Wangas susižavėjo kokono formos bei apvalaus kirpimo siluetais, tačiau juos gerokai sumažino, suteikė minimalistišką pojūtį bei pritaikė siauresniems „pret-a-porter“ rėmams. Apvali, tačiau griežta C. Balenciagos linija buvo matoma tiek paltuose kailėmis apykaklėmis, tiek sijonuose aukštu liemeniu, tiek suknelėse. Tiesa, kai kur forma atrodė šiek tiek laisvesnė, galbūt net improvizuota – pats dizaineris užkulisiuose prisipažino, jog dalis idėjų gimė tiesiog ant manekeno smaigstant audinį bei ieškant gražiausio kritimo, dailiausiai kūną apgaubiančios draperijos.Kiek daugiau grafiškumo matėsi midi bei maxi ilgio juodose suknelėse, kurias dizaineris pagyvino iškarpymais šonuose bei nugaroje. Beje, būtent nugara tapo daugelio iš pažiūros konservatyvių drabužių įdomiausia dalimi – ją A. Wangas neretai palikdavo atvirą arba sukurdavo miniatiūrinį pusapvalį apsiaustą.

Teks prisipažinti, kad nelikau pernelyg susižavėjusi kelnių ar sijonų kostiumėliais, bet finaliniai drabužiai leido suprasti, kad kolekciją tikrai kūrė A. Wangas – didžiulį įspūdį tiek man, tiek profesionaliems kritikams paliko tarsi beržo žievė atrodantis audinys, naudotas švarkams bei megztiniams, taip pat sužavėjo masyvūs skutinėto bei marmuro raštu dažyto kailio švarkeliai. Tai – tikrai naujiena ant „Balenciaga“ podiumo, mados namams atnešusi daugiau niujorkietiškos dvasios. Žinoma, ne mažiau nustebino ir prie švarko derintos išpjaustyto aksomo ar velveto kelnės.

Jeigu A. Wango debiutui ant „Balenciaga“ podiumo reikėtų parašyti pažymį, neabejodama skirčiau stiprų devynetą: puikiai įsisavinta archyvinė medžiaga, aukštoji mada tinkamai pritaikyta „pret-a-porter“ darbui, nepriekaištingi aksesuarai bei išties modernūs, komercinę sėkmę neabejotinai lemsiantys siluetai. Kodėl ne dešimt? Nors dizainerio idėja pagerbti legendinį dizainerį puikiai suprantama bei padėjusi išvengti Rafo Simonso „Dior“ padarytų klaidų, šioje kolekcijoje man trūko paties Alexanderio. Taip, tai modernu, įdomu, minimalistiška, tačiau „Balenciaga“ paryžietė vis dar gali pavydžiai žvilgčioti į A. Wango niujorkietę ir patyliukais pavydėti charizmos.

Nors kolekcijos siluetai pavergė paprastumu ir mados redaktorių buvo pavadinti itin sėkmingais bei neabejotinais hitais, A. Wangas rado būdą, kaip drabužiams suteikti daugiau jaunatviško, modernaus charakterio – jis drąsiai naudojosi ateljė resursais bei eksperimentavo su audiniais. Už tai jauną kūrėją pagyrė net „New York Times“ mados apžvalgininkė Cathy Horyn, kolekciją pavadinusi tokia, kurią būtinai reikia paliesti bei apžiūrėti iš arčiau, nes A. Wangas labai talentingai „apgaudinėjo“ akis. Štai tarsi sutrūkinėjusi oda atrodęs audinys iš tiesų buvo dažyti ir skaldyti mezginiai, o plastiką priminę paviršiai – itin smulkūs siuvinėjimai. Neabejotinai didžiausią įspūdį paliko modelio Malgosios Belos dėvėtas megztinis aukštu kaklu, kurio paviršius priminė beržo žievę ir atrodė, tarsi tuoj nutrupės. Gal tai – metafora, reiškianti atsinaujinančius mados namus?

Būtina paminėti ir kolekcijos aksesuarus. Manau, nesuklysiu teigdama, kad būtent papuošalai, rankinės bei avalynė šiais laikais mados namams neša didžiausią dalį pelno. Juk prabangią naujos kolekcijos suknelę iki jai morališkai pasenstant tenka dėvėti vos keletą kartų, o štai rankinės bei bateliai pasižymi ilgaamžiškumu, nėra tokie pavaldūs sezonams. Be to, neretai netgi pigesni už drabužius. CFDA apdovanojimą už aksesuarų kūrybą pelnęs A. Wangas gali pasigirti itin plačiu asmeninės linijos aksesuarų asortimentu, jo rankinėms sudaromi laukiančiųjų sąrašai, o po pristatymų avalynę bei kitas detales skuba kopijuoti „high-street“ kompanijos. Ką iki šiol turėjo „Balenciaga“? Garsiąją „Motorcycle“ rankinę. Ką turės dabar? Nuostabiai elegantišką avalynės kolekciją (sidabru puošti verstos odos ilgaauliai bei aukštakulnės basutės) ir tikrai ne vieną geidžiamą rankinės siluetą.

VIDEO

Nuotraukos style.com

Bučkis