Mados infekcija ruduo-žiema 2013 | Nuo lietuviško konservatyvumo iki rusiško performanso

Pavasarinės sniego audros bei gerokai žemiau nulio nukrentanti temperatūra Šiuolaikinio meno centre Vilniuje penktadienį bei šeštadienį susibūrusiai publikai buvo nė motais – žymiai sunkiau pavasarį įsivaizduoti be ilgamete tradicija tapusios „Mados infekcijos“, mados gerbėjus pasveikinusios jubiliejinį penkioliktąjį kartą. Kaukole ir žirklėmis paženklintas festivalis nuo 1999-ųjų leido stebėti lietuviškos mados virsmus, jos tobulėjimą, vakarėjimą, taip pat į ŠMC „atvežė“ ir ne vieną įdomų užsienio kūrėją, pradėjo jaunųjų talentų paieškas „Injekcijoje“. „Infekciją“ daugelis vis dar nužvelgia su ironiška šypsena veide bei nepamiršta vienos kitos kandžios pastabos apie savotiška legenda tapusią fotografų sienelę (kur jau kur, bet čia pasipuošti juk reikia!) bei nesikeičiančią veteranais vadinamų dizainerių grupę – tokia buvo ir mano nuomonė pirmą kartą apsilankius renginyje. Vis tik ši „Infekcija“ man jau ketvirtoji, tad tenka susitaikyti su tam tikromis vidinėmis taisyklėmis (ta pačia sienele), neišvengiamu vėlavimu ir tiesiog visą dėmesį skirti kolekcijoms. O jos šį sezoną pateikė ne vieną siurprizą ir leido į lietuviškos mados perspektyvas pažvelgti nauju kampu.

Sugalvoti vieną bendrą apibūdinimą visai penkioliktajai  „Mados infekcijai“ turbūt neįmanoma, nes, kaip sako mano mama, iš visumos vidurkio neišvesi, o šįkart ant podiumo pristatyta net penkiolika kolekcijų. Bet ar to subendrinimo reikia? Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi pačia renginio idėja į gražią šeimą suburti savo kūrybinėmis idėjomis norinčius pasidalinti dizainerius – kiekvienas unikalus, įdomus, turintis savo klientą ir tą pačią ŠMC erdvę išnaudojantis vis kitaip. Šį sezoną būtent tą bendrystės, pagalbos lietuviškam talentui atmosferą pajausti nebuvo sunku, o ir pati publika pasirodė šiek tiek laisvesnė, trokštanti ne šou, o pažinties su šalies mados kūrėjais.

Vis tik teko ir šiek tiek nusivilti – nors moteriškoji „Infekcijos“ pusė verta pagyrų, pasigedau organizatorių pažadėto vyriškos mados eskalavimo. Festivalio reklaminius stendus puošė akių neturįs vyrukas, „Infekcijos kastinge“ ypatingas dėmesys skirtas vaikinams, o ant podiumo parodytos tik… dvi išskirtinai vyriškų drabužių kolekcijos. Žinoma, pareiškimas dėmesį patraukė, pagrindus modelio karjerai gavo ne vienas jaunas vaikinas, tačiau rezultatas truputį nuvylė. Jeigu Lietuvoje apsimoka (nepabijokime to negražaus žodžio) kurti tik moterišką madą, galbūt net nevertėjo žadėti to, kas dizaineriams nelabai aktualu, o ir lietuvių kūrėjų drabužius išties perkančiai auditorijos daliai ne itin įdomu. Taip, buvo parodytos penkios unisex kolekcijos (vienose vyriškos mados daugiau, kitose mažiau), tačiau išgryninimo norėjosi.

Neslėpsiu, kad šįkart labai nustebino moteriškojo lietuvių šešeto (Žiemytė, Straukaitė, Paukštytė, Gudanavičiūtė, Daugirdaitė, Dailidėnienė) kūryba, kuri atrodė ne tik labai originaliai, bet ir komerciškai. Tiesa, ne blogąja prasme – itin daug dėmesio skirta lauko drabužiams, ypač paltams, kurių dizainas atrodė originaliai, tačiau tikrai greitai ras šeimininkes. Nemažai dėmesio skirta ir kokybiškiems audiniams – vyravo natūrali vilna bei įvairūs jos mišiniai. Šią mano mintį patvirtino dizainerė Ieva Daugirdaitė, antrąją festivalio dieną dėvėjusi penktadienį vakare pristatytą savo kolekcijos suknelę.

Kalbant apie užsienio svečius, savo kolekcijas ant podiumo pristatė svečiai iš Rusijos, Danijos, Vokietijos ir, jei įskaitome lietuvę Kristiną Vikøren, Norvegijos, tačiau jų darbai visą bendrą festivalio vaizdą gerokai sumenkino ir tarsi leido piktai pasididžiuoti lietuvių meistriškumu. Ruso Andrey Bartenevo performansą festivalio jubiliejaus proga palieku vertinti moderniojo meno žinovams, bet chaotišku pristatymu savo vardą pateisinę „Injekcijos“ nugalėtojai vokiečiai „Balagans“ didelio įspūdžio nepaliko, dano Asger Juel Larseno Londono gatvės kultūros miksas irgi atrodė truputį „out of place“, o Norvegijoje su šeima gyvenanti K. Vikøren ją kalbinusiems žiniasklaidos atstovams tiesiai šviesiai pareiškė, kad jokio ypatingo įkvėpimo nėra, o dalyvavimas „Infekcijoje“ yra tiesiog pareigos reikalas, nes dalį jos rinkos sudaro ir Lietuvos gyventojai. Nors nepriklausau judėjimui „rinkis prekę lietuvišką“ ar tautiniam jaunimui, teks pripažinti, kad festivalis be šių dizainerių būtų atrodęs žymiai geriau.

Norėtųsi pagirti organizatorius dėl puikiai išplanuotos ŠMC erdvės – šįkart buvo išlaikytas amfiteatro principas, praėjusį sezoną sulaukęs nemažai pagyrų dėl galimybės visiems svečiams pristatymus stebėti be trikdžių (ne per galvas…), o podiumą įkvėpė garsioji Tokijo Shibuya perėja. Kaip teigė pranešimas spaudai, „variantų – daug, taisyklių – nulis“, tad puikiai išnaudotas tiek podiumas, tiek abu įėjimai į salę – kiekviename šou choreografija buvo išskirtinė, netruko erdvės improvizacijoms. Štai „labàdienà“ pristatyme naudoti dūmai bei tamsoje švytintys medeliai, o S. Straukaitės modeliai vaikščiojo ne tik podiumu, bet ir palei sienas už amfiteatrinių konstrukcijų. Taip pat smagu, kad viena salės pusė buvo skirta tik žiniasklaidos atstovams. Dalis gavo sėdimas vietas su puikiu vaizdu tiek stebėjimui, tiek fotografavimui, nebuvo stumdymosi dėl vietų, o akreditacijos prie šios zonos tvarkingai tikrintos.

Šiek tiek juokingai atrodė tik organizatorių prašymas nevėluoti, nes penktadienio vakarą šou pradės siurprizas. Juo tapo modelių grupės praėjimas podiumu ir daugelis liko nesupratę, kam to reikia, o pats renginys vis tiek vėlavo beveik valandą. Žinoma, beveik iki valandos buvo pratęstos ir dvidešimties minučių pertraukos, o į salę per penkias minutes grįžti raginantis Aisčio Mickevičiaus balsas taip pat šiek tiek melavo. Taigi viskas – kaip visuomet: būrys įžymybių, kartais šiek tiek persistengiantis stilingas jaunimas (kačiukų vainikai ant galvos priminė Tavi Gevinson galvos apdangalo fiasko „Dior“ pristatyme prieš keletą metų), siaubingas vėlavimas bei susitikimas su žmonėmis, kuriuos paprastai pavyksta pamatyti tik per mados renginius. Na, nuodėmė būtų nepaminėti kelių įspūdingos išvaizdos moteriškių, dėvinčių turbūt mažiausias ir aptempčiausias sukneles bei avinčių batelius, mušančius pakulnės aukščio rekordus – joms greitai prilipo bagirų vardas, o išskirtinis vaizdelis pamalonino ne vieną fotografą ir net sulaukė plojimų.

Autorės apranga

GERIAUSIOS KOLEKCIJOS

Šįkart norėjosi kolekcijas suskirstyti į palikusias geriausią įspūdį, išskirtinai moteriškas bei tas, kuriose mados kūrėjai atidavė duoklę ir vyrų madai. Pirmojoje kategorijoje – keturios lietuvės kūrėjos, nustebinusios darbų kokybe bei išskirtinėmis idėjomis. Norėtųsi pradėti nuo „Mados infekcijos“ idėjinės vadės S. Straukaitės, kurios kolekcijas geriausiai apibūdina angliškas pasakymas „hit or miss“  – vieną sezoną tenka nusivilti, o kitą jau norisi ploti atsistojus. Nors rudeninės „Infekcijos“ metu parodyta sportinio stiliaus drabužių kolekcija įsiminė tik dėl modelių šokio pagal „Gangnam Style“, šįkart po S. Straukaitės šou svečiai nesivaržydami gyrė dizainerę. Visas pristatymas, pavadintas „50/50“, buvo tarsi žaidimas, nes drabužius demonstravę vaikinai modeliai atrodė tarsi stilizuotas lietuviškų stereotipų kratinys – buvo galima išvysti ir vilnones kojines basutėse, ir senamadiškus per didelius paltus, ir sovietinio kirpimo kostiumus, ir keistokai atrodančius audinių bei spalvų derinius. Net maišelius vietoje rankinių! Atmosferą papildė sovietines komedijas primenantis garso takelis, M. Jacobso dėmesio verti vyriški sijonai bei suknelės. Kai jau ruošiausi nufilmuoti finalinę eiseną, vietoje vaikinų staiga pasirodė… merginos, dėvinčios tuos pačius drabužius, tik avinčios aukštakulnius. Nors išlaikyta ta pati stilistika, drabužiai ant merginų atrodė visiškai kitaip ir paaiškino pavadinomo „50/50“ prasmę.

Būtina paminėti ir sėkmingai karjeros laiptais kopiančią lietuvę Eglę Žiemytę, kuriančią prekės ženklui „D.EFECT“ – šį sezoną ją įkvėpė architektūra gamtoje, paukščius primenantys siluetai: išilgintos kojos, šiek tiek „pakumpęs“ viršus. Kūrėja neatsisakė savo minimalistiško, šiuolaikinei mados gerbėjai itin patrauklaus braižo, drabužius tradiciškai pagyvino ryškių spalvų intarpais, daug dėmesio skyrė paltams. Mano dėmesį patraukė flamenko stiliaus sijonų galai, gangsteriškai atrodę paslėpti manekenių veidai, nepriekaištinga ilgaaulė avalynė, kur susipynė oda ir ilgaplaukė alpaka. Džiaugiuosi, kad Eglė daug dėmesio skiria detalėms ir kiekvieną sezoną pasiūlo kažką įdomaus ir tokio, ką dėvėti norėtųsi dabar pat. Žinoma, kai kurie modeliai šiek tiek primena užsienio kūrėjų darbus („Acne“ ar R. Simonso), tačiau tai – tik smulkmenos, o bendras vaizdas puikus.

Labai laukiau ir Ievos Daugirdaitės kolekcijos – dar rudenį atkreipiau dėmesį į jos drabužių struktūriškumą, tačiau ganėtinai jaunatvišką, net truputį mergaitišką stilių. Kitam rudens-žiemos sezonui dizainerė siūlo odinius kailiu dekoruotus drabužius, kurie atskleidžia I. Daugirdaitės moters „femme fatale“ pusę. Ji mūvi tinklines pėdkelnes, avi gundančius aukštakulnius, jos žingsnis tvirtas, o kailinė apykaklė tarsi sako „su manimi geriau nežaisk“. Kolekcijoje netrūko akiai malonių atspalvių, vyravo samanų žalia, tamsi slyvos, smėlio, pasirodė vienas kitas sportinio stiliaus akcentas (kontrastingos spalvos, užapvalinti pečiai, įdomiai apdirbta oda). Maloniai nuteikė ir Dianos Paukštytės kolekcija „Boho Chic“, įkvėpta devintojo dešimtmečio stiliaus bei muzikos. Nors seniau matyti kūrėjos darbai didesnio įspūdžio nepaliko, ši kolekcija man pasirodė labai darni, joje netrūko puikių aksesuarų, drabužių deriniai atrodė tiesiog madingai – kažką tokio dėvi merginos Niujorke ar Londone. Itin sėkmingai taikytas džinsinis audinys, ryškios spalvos. Tai – komerciškai itin patraukli kolekcija, kurios vienintelis minusas buvo panašumas į „Zara“ asortimentą.

DĖMESYS MOTERIMS

Laurą Dailidėnienę bei jos ženklą „Daili“ geriausiai žinau dėl puikių aksesuarų, apie kuriuos praėjusiais metais teko rašyti leidiniui „Infashion“ – minimalistiško modelio rankinės bei kuprinės dėmesį traukė ir šįkart, tačiau didžioji dalis drabužių atrodė šiek tiek chaotiškai, lyg į vieną košę būtų suplakti vasaros bei žiemos sezono modeliai. Nepavyko pastebėti ir kūrėjos žadėjo išskirtinio beržo rašto, truputį nuvylė audinių pasirinkimas, avalynė. Minimalistiška bei kontrastinga Linos Gudanavičiūtės kolekcija tarsi patvirtino mintį, kad lietuviai kūrėjai kurdami žieminius paltus aptiko aukso gyslą – dizainerės kurti šiek tiek per dideli neutralių spalvų paltai atrodė patraukliai, tačiau pamatyti salone kažin ar pasirodytų išskirtiniai. Puikus dizainerės sprendimas – rožine spalva nupurkšti manekenių plaukai, ryški platforminė avalynė ir spalvingos kojinės. Neslėpsiu, kad daug nesitikėjau iš „Injekcijos“ nugalėtojos Evos Baliul, tad nenustebau išvydusi tęsinį to, ką buvo galima pamatyti dar gruodį Nacionalinėje dailės galerijoje – ir vėl modernizuoti lietuviško tautinio kostiumo elementai, milžiniški galvos apdangalai, kampuotos rankovės ir siluetų bei audinių maišatis. Lyg to būtų maža, paskutinę suknelę demonstravo aukštakulnius avinti besilaukianti mergina, kurios podiumu bėganti dizainerė vos nepartrenkė. Išvada – ne itin malonus vaizdas.

Visišku fiasko ir net „Infekcijos“ gėda pavadinčiau Norvegijoje gyvenančios lietuvės Kristinos Vikøren kolekciją „Bekk“. Kaip jau minėjau, pati dizainerė ją kalbinusiems žurnalistams tvirtino, kad jokios ypatingos idėjos nėra, o kolekcijos demonstravimas festivalyje tėra eilinis strateginės plėtros žingsnis be didesnių sentimentų. Apie pačią kolekciją daug rašyti net nesinori – vyravo sportinio stiliaus modeliai, priminę teniso aprangą, o visų manekenių bruožai buvo niveliuoti – pritaikyti vienodi perukai, veidai uždengti audiniu. Tai ganėtinai keista, nes dizainerė teigė, kad modelius rinkosi ne pagal išvaizdą, o pagal charakterį, asmenybės išskirtinumą. Beje, sunku suprasti ir tai, kokias merginas mados kūrėja rinkosi maudymosi kostiumėlių demonstravimui. Nors kalbėti apie modelius bei jų lieknumą visuomet sudėtinga, dalis merginų atrodė ne itin estetiškai, o kai kurios – net liguistai.

DĖMESYS VYRAMS

Vienintelės dvi kolekcijos, skirtos išskirtinai vyrams – Lilijos Larionovos bei „Balagans“. Po L. Larionovos pristatymo kai kurie mados gerbėjai net tvirtino, kad dizainerei vertėtų gerai pagalvoti ir kurti tik vyrišką madą – jos kolekcija „State Trooper“ paliko puikų įspūdį, sužavėjo drabužių sluoksniškumas, neutrali spalvų paletė, žaismingi apvirtusių žirgų piešiniai. Dizainerė eksperimentavo su vilnoniais audiniais, klasikinio bei sportinio stiliaus darna, pristatymą pagyvino baltais perukais bei balta sportine avalyne. Kai kurie pristatymo elementai net priminė mano mėgstamą vyrišką „Louis Vuitton“ liniją. Norėtųsi tą patį pasakyti ir apie vokiečius „Balagans“, tapusius „Mados injekcijos“ laureatais – taip, jų idėja eksperimentuoti su džinsiniu audiniu puiki, tačiau jau šiek tiek nuvalkiota, o neaiškiu mini spektakliu tapęs pristatymas drabužių negelbėjo.

Lietuvišką gatvės aprangos kultūrą nagrinėjo „labàdienà“ vaikinai, parodę 22 vyriškus bei 5 moteriškus modelius. Nors pastarieji bendrame kontekste nesublizgėjo, duetas surengė išties įdomų šou – naudoti dūmai bei tamsoje švytintys medeliai, bet pats pristatymas truko gerokai per ilgai, o riedlentininkams tinkantys drabužiai neatrodė verti „Infekcijos“ podiumo. Palaikau jų pozityvią iniciatyvą, tačiau nemanau, kad siaurėjančias kelnes ar džemperius verta rodyti „Infekcijoje“ – tiesiog tikslinė auditorija ne ta. Keistokai atrodė ir Egidijaus Sidaro bei mados namų „Cantas“ pristatymas – puikiais vyriškais kostiumais bei įspūdingu klientų sąrašu garsėjantis tandemas tiesiog parodė tai, ką jų klientai ir taip išvys salone – elegantiškus ryškius languotus kostiumus. Moteriškosios kolekcijos dalies galėjo ir nebūti, nes ji nė iš tolo neprilygo vyriškajai bei atrodė tarsi juokais pradėtas eksperimentas.

Londono subkultūromis besidomintis bei „London College of Fashion“ baigęs danas A. J. Larsen ant podiumo surengė tikrą šventę devintojo dešimtmečio stiliaus gerbėjams – pūsti „bomber“ švarkeliai, neoninės spalvos, sprogimų bei liepsnų raštai, kepurės, timpės ir sportinio stiliaus avalynė. Kažką tokio nesunku įsivaizduoti pogrindiniame reiverių vakarėlyje Londone ar Berlyne, bet Vilniuje tai atrodė ganėtinai keistai. Šeštadienį savo kolekciją rodęs lininio audinio virtuozas Giedrius Šarkauskas žadėjo absurdiškos, neįtikėtinos mados šou, tačiau pristatymas man labiau priminė animacinį filmuką apie zombius ar roko grupės „My Chemical Romance“ vaizdo klipus – militaristinio ir boho stilių mišinys, niūri spalvų paletė, linui ne itin tikę iškarpymai. Taip pat pristatymas pasirodė gerokai per ilgas – dalies modelių tikrai buvo galima atsisakyti, nes paprastų kelnių bei marškinėlių derinys ant podiumo įspūdžio nepalieka. Smagiausiu pristatymo reginiu tapo vienas vaikinas modelis, kurio eisena bei žvilgsnis atrodė it tikro zombio.

UŽDARYMAS ARBA MADOS PASIUTLIGĖ

Penkioliktajam festivalio gimtadieniui kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais įspūdingą performansą paregė rusas Andrey Bartenev. Pagal pasakos motyvą sukurtas šou dalį svečių prajuokino, dalį nuteikė nemaloniai, dar kitai daliai (jai priklausau ir aš) tiesiog sumaišė visas mintis. Taigi savo jubiliejaus proga „Mados infekcija“ užsikrėtė pasiutlige! Kažkaip įvertinti šį performansą sunku, tad palieku tą darbą ŠMC dažnai lankantiems žinovams ir dėkoju organizatoriams už tokį unikalų reginį.

Jeigu įdomu – nemažą dalį performanso man pavyko nufilmuoti.

Nuotraukos T. Bauro (lrytas.lt), I. Jurkyno (Mados infekcijos facebook), mano

Bučkis