Galima daug kalbėti apie tai, kokia stipri Niujoko mados rinka, kiek talentų kasmet užaugina Londonas ar kokią prabangos tradiciją puoselėja Milano kūrėjai, tačiau Paryžiaus mados savaitė visuomet išliks ta, kurios pristatymai įspūdingiausi, kolekcijos ryškiausios, o tvarkaraštis prikausto dėmesį net dešimčiai dienų. Priešingai negu kitose mados sostinėse, Paryžiuje galima stebėti, kaip persipina šimtą metų skaičiuojančios haute couture tradicijos ir XXI-ojo amžiaus aktualijos, kaip jauni kūrėjai pristato savitą legendinių mados namų viziją. Ar kalbėtume apie Hedi Slimane šoko terapiją „Saint Laurent“ (taip, vis dar be „Yves“), ar Oliviero Rousteingo „Balmain“ merginą, vienodai gerai pažįstančią tiek mados namų archyvus, tiek Paryžiaus naktinius klubus, visuomet įdomu išvysti, kaip klasika įvelkama į dabarties drabužį.
Atrinkdama geriausių Paryžiaus kolekcijų penketą pastebėjau, kad mano dėmesį patraukė būtent tie darbai, kurie atskleidžia kūrėjo talentą, tačiau išlaiko pagarbą mados namų filosofijai. Ir kalbu ne tik apie garsius praeities kūrėjus bei jų įpėdinių darbus – ne mažiau intriguoja dar tik prasidedanti Anthony Vaccarello istorija ir besiformuojantis ryškus braižas, negalima nepaminėti Miuccios Prados sprendimo grįžti prie savo mados namų „Miu Miu“ ištakų. Vis dėlto pagarbus žvilgsnis atgal nereiškia nostalgiškų nuotaikų – 2014-ųjų pavasarį Paryžius pasitiks kaip niekada jaunas.
Anthony Vaccarello
Vieną perspektyviausių Paryžiaus talentų A. Vaccarello stebiu jau ketvirtą sezoną (šis jam – vos šeštasis). Kiekvieną naują kolekciją peržvelgiu atidžiai, neskubėdama nei girti, nei peikti, nes susižavėti beveik nežinomu jaunu dizaineriu yra tas pats, kas įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. O jis, deja, dažnai apgauna. Vis dėlto šįkart jau drįstu prognozuoti, kad per artimiausius keletą metų A. Vaccarello Paryžiuje taps tuo, kuo Niujorke dabar laikomas ne mažiau talentingas Josephas Altuzarra – „šviežiu“, energingu ir, svarbiausia, įtakingu dizaineriu, kurio drabužius nori dėvėti dvidešimtmetės, tačiau pristatymo praleisti nedrįsta ir į šeštą dešimtį įkopusios mados redaktorės.
Naujausias A. Vaccarello darbas – didžiulis kūrėjo žingsnis į priekį, nes jis nebejaučia poreikio provokuoti ir ant podiumo užkelia tiesiog puikią bei komercinį potencialą turinčią kolekciją. Na ir kas, kad jos idėjiniu pamatu tapo maudymosi kostiumėlio siluetas, suknelės vis dar begėdiškai trumpos, o iškirptės net modelius verčia judėti gan atsargiai – tai tapo mados namų braižo dalimi, su kuo ir reikėtų pasveikinti A. Vaccarello. Jis puikiai pažįsta savo klientę, tvirtai žino, ko nori, ir sugeba tai pateikti taip, kad kiekvieną ant podiumo pristatytą detalę tenka nužiūrėti godžiu žvilgsniu. Ir tai – tik pradžia.
Balmain
Nors keletą pastarųjų sezonų į „Balmain“ mados namų kolekcijas žvelgiau su šiek tiek ironiška šypsena, kitam pavasariui-vasarai dedikuotas dizainerio O. Rousteingo darbas atmintin įsirėžė peržiūrėjus vos keletą pirmų pristatymo nuotraukų. Pirmas įspūdis – devintojo dešimtmečio „Chanel“ perdirbinys. Po poros dienų norėjosi į drabužius pažvelgti dar kartą. Paskui dar vieną. Ir dar vieną. Kol supratau, kad tai – O. Rousteingo odė jaunai paryžietei, kurios gyvenimas verda ne tik audringuose vakarėliuose, bet ir ryto saulės nutviekstose Paryžiaus gatvėse. O jomis mergina žengia dėvėdama stilingą odinį sijoną bei per liemenį masyviu diržu sujuosusi iš mamos pasiskolintą vintage švarkelį.
Viena geriausių šios kolekcijos idėjų – savotiškas spjūvis į veidą jau pabodusiai minimalizmo tendencijai, kuri suvaržė vos į trečią dešimtį įžengusių mados gerbėjų spintas ir tarsi maldą kartojo, kad mažiau yra daugiau. Praktiška? Taip. Įdomu? Ne. Todėl pilkų atspalvių ir monotonijos nekenčianti „Balmain“ mergina dienai renkasi ne ką mažiau įdomius drabužius nei vakarui – trumpas žąsies kojelių raštu margintas sukneles, sportinio stiliaus švarkelius, asimetriško kirpimo susiaučiamus sijonus ir, žinoma, bent keletą masyvių devintojo dešimtmečio stiliaus aksesuarų. Sakote, atrodo karikatūriškai ir net juokingai? Beveik neabejoju – gatvėje išvydę tokią merginą ją nulydėtumėte pavydžiu žvilgsniu.
Givenchy
Riccardo Tisci pagaliau pristatė savo talento vertą „Givenchy“ kolekciją. Net neketinu slėpti, kad kelios pastarosios kūrėjo kolekcijos atrodė itin prastos – R. Tisci iš aukštosios mados meistro tapo raštuotų marškinėlių dizaineriu, bandančiu įtikti JAV muzikos pasaulio įžymybėms. Ir jam, žinoma, pavyko, tačiau mados kritikai tikrai nebuvo linkę laikyti to dideliu pasiekimu, o greičiau savanoriška degradacija vardan trumpalaikio populiarumo. Todėl labai smagu, kad naujausioje „Givenchy“ kolekcijoje marškinėlius pakeitė įstabaus grožio Afrikos genčių tradicijų bei Japonijos kultūros atspindžių sintezė.
Tamsios ir šiltos žemės spalvos, Tolimųjų Rytų preciziškumas bei moderniojo meno vardo vertos detalės šį pristatymą pavertė vienu įsmintiniausių Paryžiaus mados savaitės momentų. Kolekcijoje iškeltą suvaržyto moteriškumo idėją atskleidė ilgų suknelių draperijos ir šarvus primenantys odiniai akcentai, lygiapadžiai sandalai, laisvi siluetai, o netikėta afrikietiško apeiginio kostiumo interpretacija tapo beveik dešimt valandų ant manekenių veidų kurtos kristalų kaukės. Kai Riccardo užplūsta įkvėpimas, tikėtis kažko paprasto būtų nuodėmė. Tuomet jo kūriniai peržengia aukštosios mados ir moderniojo meno ribas, tad labai džiaugiuosi, kad ši kolekcija sugrąžino tą magišką jausmą.
Miu Miu
Beveik keista rašyti, kad paskutinė man išties patikusi „Miu Miu“ kolekcija buvo pristatyta dar 2010-ųjų pradžioje, kai M. Prada Paryžių sužavėjo lengva bei jaunatviška septintojo dešimtmečio stilistika, juodos, baltos, oranžinės bei violetinės spalvų deriniais ir gėlių vaikų kartos nuotaikomis. Deja, nuo tada beveik visos „Miu Miu“ kolekcijos priminė ne jaunai bei stilingai merginai skirtą mados žaidimą, bet tingų bandymą minimaliai transformuoti Milane rodytus „Prada“ drabužius ir įtikinti, kad solidus penktojo ar šeštojo dešimtmečio įvaizdis gali tikti ir „Miu Miu“ vėjavaikei.
Todėl kitų metų pavasario-vasaros šou privertė pašokti iš kėdės vos ant podiumo pasirodžius pirmajai manekenei. Gaivios pastelinės spalvos, A linijos siluetas, aštuntojo dešimtmečio stiliaus raštai ir viena kita tarsi netinkanti detalė (pavyzdžiui, pėdkelnės) priminė, kad „Miu Miu“ mūza nesivaiko naujausių mados tendencijų – ji tikra menininkė, kuri užsisklendžia savo kūrybos pasaulyje bei teptuko prisilietimu kiekvieną dieną bando nuspalvinti pilką realybę. Tiesa, kartais ji netyčia suklysta, tad šiltesnę dieną dėvi paltą bei mūvi pėdkelnes, prie trumpos suknelės derina ilgaaulius, o rytą supainiojusi su vakaru akių vokus pasidažo ryškiai mėlyna spalva. Ir todėl sunku jos neįsimylėti.
Saint Laurent
Po „Saint Laurent“ kolekcijos pristatymo daugeliui mados kritikų buvo galima ištarti vienintelę frazę: nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti. Lygiai prieš pusmetį negailestingai ir net su pasimėgavimu peikę H. Slimane norą reformuoti vienus garsiausių Paryžiaus mados namų, šįkart apžvalgininkai žodžius tekstams rinko kiek atsargiau – mat į miltus sumaltoji kolekcija tapo bestseleriu, o naujausiam „Saint Laurent“ darbui priekaištų rasti sunku.
Nors kurdamas pavasario-vasaros kolekciją H. Slimane ir toliau sekė savo mėgstamos devintojo dešimtmečio muzikos ritmu, šįkart drabužiai atrodė gerokai artimesni tam, kuo tikėjo pats Yvesas Saint Laurentas. Jokių Courtney Love klonų – modeliai pristatė puikiai sukirptus kelnių kostiumus, stilingus odinio sijono ir smokingo švarko derinius, roko grupės koncertui tinkamas blizgias sukneles. Žinoma, galima kritikuoti H. Slimane už tai, kad nieko naujo iš tiesų neišvydome, tačiau beveik neabejoju, kad ši kolekcija kito sezono tendencijoms turės ne mažesnę įtaką nei dešimtojo dešimtmečio idėjos šį rudenį.
Nuotraukos style.com
Bučkis