Beveik penkerius metus karaliavęs tendencijų sąrašuose minimalizmas pamažu tampa viena labiausiai vartojamų sąvokų. Pačiame finansinės krizės įkarštyje tiek mados kūrėjai, tiek ir gerbėjai griebėsi jo tarsi skęstantysis gelbėjimosi rato, mat kai aplink vyrauja chaosas, drabužinės pildyti aukštosios mados kūriniais nesinori. Tiesa, ir paprasčiausiai nepadoru. Todėl asketiškas požiūris į madą, kaip ir visose gyvenimo srityse prigijusi less is more (mažiau yra daugiau) filosofija, virto kasdiene mantra. Interjeras tapo baltas it dailininko teptuko dar nepaliesta drobė, vietoje įmantrių aukštakulnių spintose atsirado beveidžių bėgiojimo batelių ir net tradicinę vyno taurę pietų metu pakeitė negazuoto vandens stiklinė.
Bandėme save įtikinti, kad visagalis minimalizmas simbolizuoja individo pirmenybę prieš laikinas tendencijas, naują kokybės standartą, sielos bei proto tyrumą. Dabar atrodo, kad iš gražių idėjų liko tik monotoniškas spintos turinys, skonio netekę pietūs ir… milžiniškas naujų potyrių bei tikrosios mados alkis. Tos, kuri pirma priverčia aikčioti ir tyliai šnabždėti „niekada to nedėvėčiau“, tačiau po kelių mėnesių begėdiškai apie save primena ir tarsi klausia „ko tu lauki?“
Sustingdęs kas pusmetį atsinaujinančią mados ekosistemą, minimalizmas užgniaužė svarbiausią industrijos arteriją – naujovių troškimą ir valią atsiduoti ne funkcionalumui, o kūrybiniam polėkiui. Todėl prie Alexanderio McQueeno ir Johno Galliano teatro pripratusi akis neteko žvitrumo kiekvieną sezoną regėdama šimtus, net tūkstančius vienodų (ir vienodai nuobodžių) paltų, tiesaus kirpimo suknelių, uniformas primenančių baltų marškinių. Taip iš žaidimų aikštelės mados pasaulis pavirto paklausą tenkinančiu fabriku, spalvingi mados savaičių užkulisiai – žodžio „neutralu“ šventove, o mados leidinių puslapiai – pilko studijos fono ir dar pilkesnių stilistinių sprendimų galerija.
Vis dėlto madai visuomet reikia herojaus. Tokio, kuris nebijotų spjauti į daugumos nuomonę, sukeltų diskusijų virtinę ir norėtų pakeisti industriją kaip kadaise tai padarė Yves’o Saint Laurent’o Le Smoking. Tik kažin ar kas galėjo pamanyti, kad pirmąsias bangas ramiame vandenyje sukels auksiniai inicialai TF ant blizgaus juodo popieriaus ir tirštas kvepalų „Noir“ aromatas istorinėje Londono Lancasterių rezidencijoje.
Tarsi prieš beveik dešimtį metų nebūtų ant podiumo taręs „sudie“, Tomas Fordas rudens– žiemos kolekcijos pristatymu vos per penkiolika minučių priminė, ko pastaruoju metu taip trūko visam mados pasauliui. Ryškios spalvos, dažyto kailio batai, eklektiški raštai ir leopardo akcentai nebuvo tik drabužių detalės – gyvuliškai seksuali pristatymo atmosfera paliko kritikus be žado. Ar tai – bandymas sugrąžinti madą į 2004-uosius? Kaip T. Fordas įtikins šiandienę minimalistę? Nors kai kurie apžvalgininkai negailėjo dizainerio darbui kandžių pastabų ir net beveik asmeniškų įžeidimų apie metą darkart pasitraukti, kolekcija iš parduotuvių lentynų dingo akimirksniu. Beje, priešingai, negu buvo galima įsivaizduoti, nešinos auksinėmis raidėmis puoštais maišeliais iš salonų išeidavo ne tik turtingos slavės, bet ir ryškios, charakteringos mados pasiilgusios prancūzės, britės, amerikietės.
Vasario pabaigoje vykęs T. Fordo pristatymas šokiravo besaike prabanga ir taip išprovokavo naują viešojo mados diskurso kryptį: ar visiems vienodai palankus minimalizmas išties geriau už individualumą aukštinantį maksimalizmą? Paprasti siluetai bei asketiškas gyvenimo būdas neturi išskirtinių bruožų, tad šią tendenciją nesunku pritaikyti masėms. Tuo džiaugėsi ir paprasti mados gerbėjai, ir greitosios mados tinklai. Tačiau stilingai suderinti kailinius aukštakulnius ir ryškų odinį paltą – nemenkas iššūkis. Industrija, iš kurios minimalizmas atėmė herojus, pribrendo iš naujo atrasti mados karnavalo grožį ir sukurti naują asmenybių kartą.
Nors netrūksta teigiančių, kad minimaliz- mo universalumas bei funkcionalumas dar il- gai neleis šiai krypčiai numirti, mados gerbėjų žvilgsniai nuo Stellos McCartney bei Jil Sander kūrybos krypsta į Miuccios Prados eklektiką, Marco Jacobso fantazijų pasaulį, intelektualius Christopherio Kane’o pasakojimus audiniu. Kiekvieną mėnesį skambant pranešimams apie pamažu atsigaunančią ekonomiką bei pozityvioms prognozėms, nepastebimai kinta ir mūsų kasdienybė. Ją nuspalvina optimizmas, drąsesnis žvilgsnis į ateitį ir paprasčiausias noras daugiau šypsotis.
Baltą sieną pagaliau papuošia bent trys nauji paveikslai, ant pietų stalo vėl blizga vyno taurė, o tarp baltų marškinių spintoje išryškėja raudonos suknelės, dekoruotos aukso akcentais, kontūrai. Sakote, neskoninga, vulgaru, nepraktiška? Taip! Ir netgi smagu, kad po pusmečio jau nebebus madinga, nes tai tik parodys, kad mada pagaliau pabudo iš pen-erius metus trukusios letargo būsenos ir yra pasiruošusi žodžiui „daugiau“ grąžinti tikrąją jo reikšmę.
Ne veltui naujausios Céline kolekcijos avalynę puošė užrašai love life – įsimylėti mažus gyvenimo malonumus dar niekada nebuvo taip lengva. More is more neklauso įtakingų kūrėjų diktato, nes šios idėjos pamatas yra emocija, troškimas, spontaniškumas. Galbūt apsilankę kine nuspręsite, kad jums reikia ryškiai raudonos odinės sofos, gal dienos metu išdrįsite pasikvėpinti mėgstamiausiais vakariniais kvepalais ar kasdienius marškinėlius papuošti prabangiais auskarais. Galų gale paklauskite savęs: o kodėl gi ne?
—
Šis mano rašytas tekstas buvo publikuotas lapkričio mėnesio „L’Officiel Mada“ numeryje.
Iliustracija Eglės Ažubalytės, nuotraukos style.com
X
