Kultūrų atspindžiai madoje | Tarp įžeidimo ir interpretacijos

Jeigu panelė Chanel būtų žinojusi, kad 1957-aisiais įvykusi jos kelionė į Dalasą (JAV) po 56 metų mados namus pastūmės į vieną didžiausių 2013-ųjų konfliktų, veikiausiai nebūtų palikusi Paryžiaus. Nes daugiau nei prieš pusę amžiaus prancūzės darbais susižavėję amerikiečiai gruodžio viduryje naujausią dvigubomis C puoštą kolekciją įvertino ne kaip skatinimą prisiminti pirmuosius „Chanel“ žingsnius už Atlanto, bet prancūziškai arogantišką įžeidimą vietinei kultūrai.

Nors kultūrinių motyvų taikymo madoje klausimą pirmas iškėlė tikrai ne Karlas Lagerfeldas, 2014-ųjų „pre-fall“ sezono kolekcija „Paris-Dallas“ pradėjo ne vieną rimtą profesionalų bei mados gerbėjų diskusiją apie kostiumo istoriją, simbolizmą bei tam tikrų detalių naudojimo problemiškumą. Iš pirmo žvilgsnio visa situacija gali pasirodyti paradoksali: XXI-ojo amžiaus mada yra tiesioginis globalizacijos produktas ir svetimų kultūrų įsisavinimas tampa natūralus. Tačiau galbūt egzistuoja riba, kuomet indėniškas „Chanel“ galvos apdangalas bei kaubojiški batai iš nekaltos interpretacijos virsta įžeidimu, galinčiu pakenkti tarptautinei mados namų reputacijai?

Jeigu ne šių dienų galimybė per parą atsidurti bet kuriame planetos taške, mados pristatymų užkulisių tradicija tapęs klausimas apie įkvėpimo šaltinius netektų prasmės. Atostogos Japonijoje įkvėpė vieną geriausių Niujorko dueto „Proenza Schouler“ kolekcijų, Johno Galliano kūrybos istorija galėtų būti pateikta kaip egzotiškų kelionių žemėlapis, o „Louis Vuitton“ vyrų linijos dizaineris Kimas Jonesas į žurnalistų apžvalgas grąžino sąvokas „jet set“ ir „kosmopolitas“. Net dokumentinio filmo apie legendinę „Vogue“ redaktorę Dianą Vreeland pavadinimas „The Eye Has to Travel“ sufleruoja, kad kurti madą be nuolatinės vizualinės stimuliacijos yra neįmanoma. Menas, literatūra, kelionės turtina kūrėjo vaizduotę, skatina troškimą įgytai patirčiai suteikti naują formą, išreikšti ją audiniu.

Taigi pažintis su svetimomis kultūromis bei jų pagerbimas kūryba – natūralus reiškinys bet kurioje meno srityje, nesvarbu, ar tai būtų muzika, dailė, šokis, mada. Todėl kai K. Lagerfeldas pristatė idėją „Métiers d’Art“ (kiekvienai tarpsezoninei kolekcijai parinkti jos įkvėpimo šaltiniu galinčią tapti vietovę), mados kritikai tai sutiko entuziastingai bei kalbėjo apie įspūdingą K. Lagerfeldo iššūkį sau. Juk nėra nieko labiau paryžietiško nei „Chanel“ kostiumėlis, tad dizainerio bandymai jį įvilkti į vis kitos kultūros drabužį kas pusę metų tampa nedidele intriga. Paryžius-Londonas, Paryžius-Niujorkas, Paryžius-Majamis, Paryžius-Bizantija, Paryžius-Maskva, Paryžius-Šanchajus, Paryžius-Bombėjus „Chanel“ istoriją praturtino ne tik didžiuliais vakarėliais gražiausiose pasaulio vietose, bet ir prekės ženklo globalumo, braižo universalumo įrodymu. Ir tuomet pasirodė Paryžius-Dalasas, žaviai K. Lagerfeldo kelionei suteikęs politinį atspalvį.

Mėgstantis kiekvienai pasirinktai vietovei sukurti po romantišką ir su panele Chanel susijusią istoriją, šįkart K. Lagerfeldas dėmesį atkreipė į Teksasą, kuriame 1957-aisiais G. Chanel išties lankėsi, susipažino su tinklo „Neiman Marcus“ vadovais bei, galima teigti, atnaujino karo metais sustojusią savo mados namų veiklą. Kita Atlanto pusė buvo pasirinkta ne veltui – dizainerės norą grįžti į mados olimpą prancūzams įvertinus labai skeptiškai, nauja plati rinka pastebėta Didžiojoje Britanijoje bei JAV, o ten pasiektas populiarumas leido „Chanel“ vardui nenugrimzti užmarštin. Apie sėkmingą dizainerės prisistatymą vakarams K. Lagerfeldas sukūrė trumpametražį filmą „The Return“ bei kelionę į Dalasą įamžino vietos kultūrai skirta kolekcija. Jai pasirinkta pietinėms JAV valstijoms būdinga indėnų bei kaubojų tematika, šou vyko rodeo arenoje, o modeliai dėvėjo pončus, džinsinius derinius, avėjo kaubojiškus batus ir segėjo diržus su ginklų (iš tiesų „Chanel No.5“ buteliukų) dėtuvėmis. Žinoma, kolekcijoje netrūko K. Lagerfeldui būdingo humoro, šypseną keliančių kičo elementų, teatrališkumo, tad merginų veidai buvo padabinti aukso dulkėmis, plaukai suveržti pistoleto formos segėmis, o marškiniai padailinti senoviniu kaspinu.

He described the collection as “not Dallas cheerleader,” but “the West of the Mexican border in the time of the Civil War, a more romantic Texas fantasy.”

Cathy Horyn, „The New York Times“

Vis dėlto daugiausiai reakcijų sukėlė ne smulkios detalės ar „Chanel“ klasikos interpretacijos, o keletas paskutinių kolekcijos modelių, tradiciškai vadinamų nuotakos apdarais. Šįkart K. Lagerfeldas ant podiumo išleido baltus kostiumus dėvinčias manekenes, kurių galvas papuošė tradiciniai indėniški plunksnų apdangalai. Nors analogiškus aksesuarus galima išvysti beveik kiekvieno muzikos festivalio metu ir netgi įsigyti Dalaso suvenyrų parduotuvėse, mados naujienų portaluose kilo diskusija, ar tai nėra nepagarbu senųjų Dalaso gyventojų atžvilgiu. Pagal tose vietovėse gyvenusių indėnų genčių papročius, plunksnų papuošalą mūvėti galėdavo tik jo nusipelnęs asmuo, tad „Chanel“ pademonstravo išskirtinį nejautrumą vietos istorijai bei galimai įžeidė socialiai jautrias grupes. Žinoma, galima kalbėti apie stereotipus bei mados paviršutiniškumą, tačiau diskusijų ir net ginčų mastas privertė susimąstyti, ar tikrai reikėtų madą svarstyti tokiame rimtame kontekste, ieškoti kultūrinių nuodėmių bei manyti, kad kaip visuomet teatrališka tarpsezoninė kolekcija gali būti palaikyta įžeidimu.

Žiniasklaidoje pasirodžius kritiškiems kolekcijos vertinimams „Chanel“ mados namai situaciją padarė dar sudėtingesnę, nes vietoje įprasto atsiprašymo (tą prieš keletą metų suskubo padaryti panašų galvos apdangalą sukūrę „Victoria’s Secret“) išplatino paaiškinimą, kuriame rašoma apie mados namų norą pagerbti vietos tradicijas, o papuošalą naudoti kaip istorinį grožio bei stiprybės simbolį. Tiesa, „Chanel“ pranešimą vis tik užbaigė savotišku atsiprašymu: „Nuoširdžiai prašome atleidimo, jeigu mūsų idėja buvo neteisingai interpretuota.“ Mintis paprasta – mums gaila, jeigu nesugebėjote teisingai suprasti mūsų sumanym0. Šiek tiek įžūlu? Taip. Neteisinga? Ne.

Šįkart mados namų pozicijai nepritarti sunku, nes antraip turėtų kilti nemažai klausimų apie bet kokių kultūrinių motyvų taikymą madoje. Ar Bombėjaus kolekcija taip pat buvo įžeidžianti, jeigu joje naudoti kolonizatorių periodą primenantys papuošalai? O galbūt dėl Maskvos kolekcijoje naudoto raudonos žvaigždės motyvo turėjo įsižeisti buvusios sovietinio bloko šalys (įskaitant ir Lietuvą)? Lygiai tokius pačius kritiško vertinimo kriterijus tuomet derėtų taikyti kiekvienai kolekcijai, kuri įkvėpta ne dizainerio gimtosios šalies kultūros ar kur naudojami net ne vietinių gamintojų audiniai. Žinoma, kartas nuo karto mados kūrėjai iš tiesų truputį persistengia, kai tam tikrus motyvus naudoja nesuprasdami platesnio istorinio konteksto („Dolce & Gabbana“ auskarų, vaizduojančių juodaodes verges, istorija), tačiau tai negali būti lyginama su bandymu gilintis į konkrečią tematiką ir kuo tiksliau atkurti pasirinktus elementus.

Chanel Pre-Fall 2012

Chanel Pre-Fall 2009

Nors kai kurie konfliktai iš tiesų verčia susimąstyti apie šiandien įprastą kultūrinį nejautrumą, man sudėtinga suprasti, kodėl tai aktualu nagrinėjant menines interpretacijas, o ypač – įvairių kultūrų mišiniu tapusią madą, kai švarkas gali priminti japonišką kimono, kelnės – arabišką kostiumą, o rankose laikomas žurnalas atskleisti, pavyzdžiui, afrikietišką temą. Mano nuomone, bandymų įžeisti madoje tikrai neverta ieškoti, nes nuolatiniai eksperimentai bei pažinimas per savitą prizmę kūrėjui yra tarsi deguonis plaučiams. Taigi normalu, kad žodis „Dalasas“ K. Lagerfeldui formuoja kiek kitokius vaizdinius nei vietiniam gyventojui, o japonas „Proenza Schouler“ kolekcijoje sunkiai atpažintų dizainerių perkurtas samurajaus šarvų detales.

Panašios mintys kyla ir kalbant apie taisykles nuolat laužančią bei provokuoti gebančią mados fotografiją, ypač kai bandoma tą pačią manekenę paversti kelių skirtingų rasių atstove, keisti jos odos ir plaukų spalvą ar tradicinį tautos kostiumą netikėtai užfiksuoti jam visiškai svetimoje aplinkoje. Tai – mados netikėtumas bei grožis, galimybė pasaulį matyti kiek kitokį ir, susipažinus su tikrąja istorija, pasidomėti, kaip ją interpretuoja kūrėjas. Žinoma, ateityje panašių konfliktų tik daugės, tačiau tikiuosi, kad mados industrijoje bus mažiau kalbama apie įžeidimus, o daugiau – apie meninę interpretaciją. Nes globalesnio bei įvairiausias grožio formas labiau garbinančio reiškinio už madą paprasčiausiai nėra ir nesinori, kad apie jį būtų kalbama kaip apie socialiai bei kultūriškai pernelyg jautrią sferą.

Vogue Paris spalis 2009

Christian Dior Haute Couture pavasaris-vasara 2007

Nuotraukos Vogue Paris, Style.com

X