Londono ir Milano vyrų mados savaitės F/W ’14 | Naujieji mados herojai

Priešingai negu kitų meno šakų, mados herojai keičiasi kas pusmetį – kaip yra pasakęs ne vienas įtakingas industrijos atstovas, dizaineris vertinamas ne pagal savo karjeros pasiekimus, o pagal paskutinės kolekcijos sėkmę. Todėl praėjusio pusmečio herojus šiandien gali atrodyti bandantis beviltiškai ieškoti prarasto ryšio su savo klientu, o kūrėjas, kurio darbams keletą metų iš eilės nebuvo skiriama daug dėmesio, tapti mados savaitės pažiba.

Neseniai praėjusios Londono bei Milano vyrų mados savaitės (apie Paryžių rašysiu kitame straipsnyje), skirtos ateinančiam rudens-žiemos sezonui, ir jų pateikti netikėtumai privertė susimąstyti apie šių dienų mados herojus. Ar po netikėtai silpnos vyriškos kolekcijos, kurią nustelbė keli moteriški “pre-fall” modeliai, Miuccia Prada toliau žadins kritikų smalsumą? O galbūt naujuoju “the one to watch” objektu taps britė Lou Dalton, kurios kolekcija, kaip prognozuojama, veikiausiai nulems ne vieną gatvės mados tendenciją? Tiek Londonas, tiek Milanas turi ką pasiūlyti. Ir galbūt ne visai tai, ko galėtumėte tikėtis.

LONDONAS: žvilgsnis į praeitį

Kiekvieną sezoną vis daugiau žiniasklaidos bei mados gerbėjų dėmesio sulaukianti Londono vyrų mados savaitė šiuo metu galėtų būti vadinama palankiausia platforma jauniems kūrėjams, siekiantiems įsitvirtinti šalia Savile Row meistrų. Nors pagrindiniais savaitės renginiais tampa “Alexander McQueen” ir “Burberry Prorsum” šou, mane maloniai nustebino pristatymų (net jeigu tai ir buvo “showroom” tipo renginiai žiniasklaidai su išplatinamais studijos nuotraukų rinkiniais) skaičius ir žiniasklaidos atstovų noras nušviesti kuo platesnį kūrėjų spektrą.

Tiesa, galbūt šiek tiek gaila, kad kai kurie britų kūrėjai, sėkmingai pristatantys moteriškų drabužių kolekcijas, vyrų mados savaitę mieliau išnaudoja ne gero šou parengimui, bet veikiausiai pasiruošimui artėjančiai moterų mados savaitei. Net neabejoju, kad “lookbook” tipo nuotraukose gerai atrodžiusios Christopherio Kane’o ar Tomo Fordo kolekcijos būtų palikusios ne prastesnį įspūdį ant podiumo. Tačiau tai – asmeninis kūrėjo ar mados namų pasirinkimas, kuriam įtaką daro tiek finansinė padėtis, tiek galbūt noras darbą pristatyti tik labai ribotai auditorijai. Apie tai daugiau rašoma britiškojo “Vogue” vasario mėnesio numeryje.

Nors tai turbūt neturėtų nustebinti, geriausia Londono mados savaitės kolekcija norėtųsi pavadinti Christopherio Bailey darbą “Burberry Prorsum” namams. Vis dėlto bent keletą metų dizainerio darbus sekantys mados gerbėjai turėtų su manimi sutikti, kad tai – netikėta. Prekės ženklo plėtra bei aktyvumu virtualioje erdvėje pastaruoju metu labiau nei kolekcijų kokybe (nekalbu apie pasiuvimą ar audinius) besirūpinęs dizaineris pagaliau atrado jam artimą ir palankią bohemišką stilistiką. Ant podiumo pristatyti šiek tiek eklektiški tinklinių marškinėlių, truputį per didelių paltų, margintų krepšių deriniai atrodė puikiai, o tinkamą šiek tiek moterišką prieskonį kolekcijai suteikė pečius apgaubusios šilkinės skarelės. Kaip pastebėjo apžvalgininkas Timas Blanksas iš “style.com”, Ch. Bailey vizija buvo tokia vyriška, kad klasikiniai moteriški akcentai tapo savotišku iššūkiu ir efektą tik sustiprino. Sunku nepritarti.

 

Puikų įspūdį paliko ir britės Lou Dalton kolekcija – nors tik trečioji įtrauka į oficialų Londono tvarkaraštį, ji sulaukė itin teigiamų įvertinimų bei paskatino daugiau dėmesio skirti kitiems jaunosios kartos potencialiems talentams. L. Dalton darbas – įdomus testas ir tuo pačiu siurprizas man pačiai. Nors iš pirmo žvilgsnio agrarinės Anglijos gyvenimo įkvėpta kolekcija nėra tai, kas paprastai mane sužavėtų, šių drabužių išskirtinumu įvardinčiau… pajutimą, kas įdomu, aktualu būtent dabar, ką norėtų dėvėti jaunas mada besidomintis vyras.  Žinoma, galima kalbėti apie liberalėjantį vyrišką kostiumą, tampantį universalia garderobo formule, tačiau klasikiniai darbininko drabužiai (tarsi netyčia balikliu aptaškyti džinsai, dideli marškiniai, susagstomi velveto švarkai, raštuoti megztiniai apvaliu kaklu) staiga pradėjo atrodyti net labai patraukliai. Neslėpsiu, kad bus įdomu stebėti L. Dalton karjerą ir ateityje.

 

MILANAS: netikėti herojai…

Stereotipo, kad Milanas – besaikės prabangos sostinė, kur karaliauja ekstravagancija bei noras puikuotis turtu, greitu metu atsikratyti turbūt nepavyks. O galėtų būti priešingai, nes pastaruosius keletą metų Italijos mados sostinė traukia būtent minimalistus, vertinančius “Jil Sander”, “Prada”, “Bottega Veneta”, “Calvin Klein” mados namų darbus, o praėjusiais metais prie Milano kūrėjų prisijungė ir į “Ermenegildo Zegna” dirbti atvykęs buvęs “Yves Saint Laurent” dizaineris Stefano Pilati.

Galiu tik džiaugtis, kad šį tekstą rašau jau praėjus ir Paryžiaus vyrų mados savaitei, nes dar Milano renginių metu kirbėjusi nuojauta, kad vyksta kažkas ypatingo, pasitvirtino. Turbūt pirmą kartą teks pripažinti, kad Prancūzijos sostinė su “Louis Vuitton”, “Hermes” ir “Dior Homme” priešakyje šį sezoną nusileido Milanui. Kodėl? Nuo sportinio stiliaus bei juodų kostiumų interpretacijų pavargęs Paryžius nepaliko tokio įspūdžio, kokį sukūrė spalvingi, įdomių temų italų kūrėjų pristatymai. Pavyzdžiui, “Gucci” pasirinko septintojo dešimtmečio Londoną, kurį nudažė pastelinėmis spalvomis, o “Fendi” modernų karjeristą įtikino iš naujo pamilti kailį.

Nors visuomet žavėjausi tyru, ne mados tendencijoms pavaldžiu “Jil Sander” mados namų minimalizmu, šį sezoną jis turbūt pirmą kartą po ilgo laiko išties privertė širdį plakti kiek stipriau ir leido suprasti, kad mados namus palikus Rafui Simonsui vis dar yra kuo žavėtis. Tiesa, truputį paradoksalu, kad savo vardo kompaniją jau trečią kartą paliko ir pati jos įkūrėja, tad kolekciją parengė namų dizainerių komanda. Būtent ją norėčiau pavadinti bene svarbiausiu Milano mados savaitės herojumi (herojais), nes kolekcija išlaikė mados namų DNR, tačiau drąsūs spalviniai sprendimai, puikiai išdirbta oda bei paskutiniuosius modelius papuošusios švytinčio audinio kelnės buvo geriau nei bet kas, ką pastaruoju metu teko matyti ant “Jil Sander” podiumo. Ar šią savaitę Milane apskritai.

 

Norėtųsi pasidžiaugti ir antrąja S. Pilati kolekcija, sukurta “Ermenegildo Zegna” vardu. Jeigu tiksliau, galbūt ne tik pačiais vyriškais drabužiais, bet S. Pilati sugebėjimu žiūrovui perteikti savo idėjas, požiūrį į sezono temą – svečius pasitiko kosmoso ir didmiesčių vaizdais nušviesta siena podiumo pradžioje, ant kurios rodyti vaizdiniai diktavo pristatymo ritmą ir idėją. Milanas, Niujorkas, Šanchajus – vietos, kur “Zegna” randa savo klientą ir iš kur semiasi įkvėpimo. Didmiesčio kosmopolitui skirta kolekcija puikiai parodė, ką S. Pilati gali padaryti neišlipdamas iš klasikinių “Zegna” rėmų – dizaineris pristatė nuostabius klasikinius kostiumus, kuriuos papildė dar įstabesnė lauko apranga. Aptakaus silueto “parka” tipo striukės, dygsniuoti švarkai, šiek tiek asimetriški kašmyro vilnos paltai – kūrėjas puikiai žino, kas tinka jo klientui, mėgstančiam šiuolaikišką klasiką ir nevengiančiam prabangos.

 

Trečiasis Milano herojus – britų dizaineris Neilas Barrettas, kuris akylesniems vyriškos mados gerbėjams jau turėtų būti neblogai pažįstamas, tačiau man šį sezoną tapo atradimu. Nors vos peržiūrėjus kolekcijos nuotraukas buvo nesunku suprasti, kad kūrėjas keletą metų praleido “Prada” mados namų dizaino komandoje, sunku neatkreipti dėmesio į sportinį minimalizmą, kuris, priešingai nei “Jil Sander” ar “Calvin Klein”, neturi retkarčiais erzinančio sterilumo, nepasiekiamo tobulumo įvaizdžio. N. Barretto kolekcijose gausu jaunatviškų sportinių detalių (džemperiai, užsagstomi paltai su gobtuvais, odiniai beisbolo stiliaus švarkeliai ir žaismingas žaibo motyvas), tačiau bent jau ši kolekcija – be galo vientisa, solidi, pademonstruojanti dizainerio žinias apie odos išdirbimo technikas, puikų spalvų pajautimą. Galbūt tai – nieko naujo, tačiau retkarčiais pastovumas bei paprastumas atrodo geriau nei nepavykę eksperimentai.

 

…ir puolusieji

Ironiška, kad įprasti Milano herojai šį sezoną nuvylė ir titulus perdavė mažiau dėmesio sulaukiantiems kūrėjams. Kaip jau minėjau straipsnio įžangoje, slystelėjo net viena intelektualiausių Italijos mados numylėtinių Miuccia Prada, kurios teatro, muzikos bei šokėjų įkvėpta kolekcija buvo pavadinta kiek per eklektiška, chaotiška ir sunkiai suvokiama. O galbūt tik mados gerbėjai šįkart nesuprato visų dizainerės užuominų? Bet kuriuo atveju, vyriškus modelius ant podiumonustelbė pristatyta moteriškoji “pre-fall” kolekcija, kuriai naudota spalvota oda bei kailiai sukūrė puikią aštuntojo dešimtmečio nuotaiką.

Šiek tiek nuvylė ir “Bottega Veneta” kolekcija, kuriai, mano nuomone pritrūko aiškios krypties, dėmesį patraukiančių ir kolekciją suvienijančių detalių. Panašus įspūdis kilo ir peržvelgus “Salvatore Ferragamo” pristatymo modelius, nors šių mados namų kolekcijos kiekvieną sezoną laukiu bene labiausiai. Nusprendęs nutolti nuo vizitine kortele laikytos sportinės stilistikos, dizaineris Massimiliano Giornetti pagrindine darbo tema pavertė savo hobį kolekcionuoti retus kilimus. Nors apžvalgininkas Matthew Schneier ir rašė, kad kilimus bei drabužius sieja audimo technika bei kruopštus darbas, temą buvo galima perteikti originaliau, jaunatviškiau. Būtent energijos, pozityvumo stoka privertė bent truputį nusivilti dėl neišpildytų lūkesčių. Galbūt M. Giornetti pabodo būti herojumi? Tikiuosi, kad neilgam.

 

 

 

Nuotraukos – New York Times T Magazine

X