Prada ruduo-žiema 2014 | Kita konceptualumo pusė

Galite jos nesuprasti, jums gali nepatikti jos darbai ar tai, kad mados žiniasklaida ją idealizuoja. Tačiau kiekvieną sezoną porai sekundžių pasirodžiusi ant podiumo ir kukliai linktelėjusi galva publikai Miuccia Prada pristato gerokai daugiau nei kolekciją – ji paskatina diskusijas apie tai, kas mada yra dabar ir kas jai daro įtaką (“Prada” kolekcija be tvirto idėjinio pamato nebebūtų… “Prada”).

Prieš pusę metų svarsčiau, ar iš pirmo žvilgsnio pernelyg kičinis pavasario darbas neparodo girti skubančių kritikų aklumo. Po kurio laiko teko suprasti, kad ne – tiesiog reikėjo įsisavinti kolekciją, ją pajausti. Ir pripažinti, kad popmeno tematika buvo kaip niekada aktuali tam tikros kultūrinės krizės ištiktai 2014-ųjų moteriai. Kas jos laukia rudenį bei žiemą? Naujas žvilgsnis į konceptualumą madoje ir pastaruoju metu vis labiau ryškėjančias anti-mados nuotaikas industrijoje.

Prieš rašydama šią apžvalgą itin daug galvojau apie žodį „konceptualumas“ ir jo ryšį su „Prada“ mados namų kūryba. Konceptualu – tai susiję su atitinkama konkrečia sąvoka. Tai – kūrinio pagrindimas iš anksto suformuota idėja ir jos iškėlimas neretai netikėta forma. Nuolat stebėdama šiuolaikinę moterį bei socialinius XXI-ojo amžiaus visuomenės pokyčius, M. Prada tarsi perrašo šios sąvokos paaiškinimą kiekvienai kolekcijai sukurdama vis kitokio pobūdžio naratyvą. Ne ji kuria pasirinktos idėjos pagrindu, tačiau pati idėja gimsta kūrybos proceso metu, o pristatymą išvydęs žiūrovas M. Prados darbuose atpažįsta realybę, tačiau perteiktą dar M. Prados genialiai pastebėtu kampu. Ar kalbėtume apie palūžusią 2013-ųjų rudens-žiemos moterį, ar 2014-ųjų pavasario-vasaros merginų grupuotes, tai yra savitas dabarties atspindys ir kūrėjos bandymas jį interpretuoti.

No Prada show proceeds without an art-slash–social commentary seeping through the walls.

Sarah Mower, Vogue.com

Naujausia Milano mados savaitės metu pristatyta rudens-žiemos kolekcija dizainerės požiūrį pateikė kiek kitaip. Subtiliau. Nes animuotais veidais margintus paltus bei netikrais brangakmeniais nusagstytas kojines pakeitė tai, kas visai nepretenduoja tapti naujausiais industrijos must-have, sukelti šoką ar „Prada“ moterį pavaizduoti kaip iš anksto suplanuotos situacijos heroję. Ne – ateinantį rudenį, įkvėpta Rainerio Wernerio Fassbinderio filmų, humaniškumo bei emocijų atskleidimo, ji iš susikurto pasaulio grįš į kasdienybės rutiną. Mada? Ne, mada jai ne itin rūpės. Ji pavargo stebinti.

Ant „Prada“ podiumo pristatomoms kolekcijoms žodis „subtilu“ taikomas ne itin dažnai, tačiau šį sezoną M. Prada ieškojo kažko, kas taptų atsvara nuolat besikeičiančioms mados tendencijoms bei industrijos įgeidžiams. Ji pastebėjo tai, kas daugelio apžvalgininkų bei kritikų mintyse sukosi jau ne vieną sezoną – beprotiško greičio XXI-ojo amžiaus madoje atsiranda anti-mados kryptis (šiam fenomenui ketinu skirti atskirą rašinį), tobulai tarnaujanti nuo eksperimentų pavargusiai moteriai ir skatinanti atrasti gilesnį emocinį mados lygmenį. Būtent tai padarė M. Prada, ant podiumo užkėlusi neįtikėtinai paprastus, aiškios konstrukcijos paltus, tarsi apnuogintų metalinių detalių batus, vos iš kelių perregimo audinio dalių pasiūtas sukneles. Paprastumo, kitokio konceptualumo idėją simbolizavo net modeliams pritaikytas makiažas – vieno tono mėlyni vokų šešėliai, juodu tušu perteptos blakstienos, truputį nublukęs, tarsi nerangiai užteptas raudonas lūpdažis.

Ms. Prada sent out a striking show last season using blown-up prints of artists’ faces. But she has not produced for some time a collection that was arresting, mesmerizing and filled with strong clothes.

Suzy Menkes, International New York Times

Pati dizainerė savo kolekcijos temą apibūdino kaip vulgarumo ir elegancijos mišinį. Todėl žvilgsnį iškart pagauna kuklaus didelio megztinio ir raudono kailinių pamušalo kontrastas, subtilus suknelės modelis, kuriam pritaikytas gan bjaurus (apibūdinant ugly chic virtuozės darbus šio žodžio vengti neverta) aštuntojo dešimtmečio tapetų raštas, po vyrišku paltu slepiasi permatoma asketiško modelio suknelė. Net avikailis kolekcijoje simbolizavo, cituojant M. Pradą, turto bei prabangos priešingybę išlaikant kailio vardą.

Sunku būtų šiai kolekcijai pritaikyti vieną epitetą ar raktinį žodį. Subtilumas? M. Prados kolekcijose jis įgauna kitokią formą. Maištas? Taip, galbūt, tačiau šįkart jis tylus, paremtas paprastumo idėja. Manau, gan taiklus žodis būtų anonimiškumas. Tačiau ne tas, kurį norėtųsi vartoti kalbant apie į minią įsiliejantį „Celine“ minimalizmą ar Alexanderio Wango odę gatvės stiliui. Šis anonimiškumas – „Prada“ krypties pakeitimas iš herojiškumo į kasdieniškumą, nenorą tapti manifesto dalimi. Aišku, galbūt tai ir yra naujausias M. Prados manifestas, tačiau neverta skubėti jo perprasti. Teks palaukti rudens, kol pradėsime juo gyventi.

Nuotraukos iš style.com, vogue.com, T Magazine

X