Strazdanos. Kiek susivėlę, veidą dengiantys ilgi plaukai. Šypsena, lyg nematomoje nuotraukose pusėje kažkas būtų pasakęs komplimentą, o galbūt tiesiog nustebinęs žodžiais „puikus kadras“. Paprasti marškinėliai, fonas, dienos šviesa ir visas dėmesys skiriamas vien tik kiek netradiciniam, neįprastam grožiui. Galbūt ne visiems suprantamam, tačiau unikaliam, kitokiam, įdomiam. Jokio netikrumo. Jokių nereikalingų detalių. Juoda balta. Tokius itin grynus kadrus, vaizduojančius neįprastą grožio koncepciją, žvilgsnis pagauna vartant leidinius „Gentlewoman“, „i-D“, „Another Magazine“ ar „Dansk“. Tai kiek kitokia mados fotografija, kurioje nerasite komerciškumo ar tiesiog reklamiško drabužio pavaizdavimo. Tai nuotraukos, fiksuojančios asmenybę ir unikalumą, be ko mada būtų tik besikeičiantys apdarai, dengiantys vienodus veidus.
Iki tol, kol internete pastebėjau 18-mečio fotografo Roko Baltakio darbus, maniau, kad Lietuvoje tokia mados fotografijos kryptis tiesiog neegzistuoja arba bent nėra pasiekusi tokio gilumo, kokybės bei išbaigtumo. Nors pasikvietus Roką pokalbiui pastebėjau jo kuklumą bei paprastumą, mane be galo nustebino brandus jauno fotografo požiūris į darbą su modeliu, savito braižo formavimą, estetiką. Drąsiai vadinu jį vienu iš geriausių jaunosios kartos mados fotografų. Ir ne tik Lietuvoje. Kviečiu susipažinti, nes, tikiu, šią pavardę girdėsite dar ne kartą.
Peržvelgus tavo nuotraukas žvilgsnį pirmiausia patraukia netradicinis modelių pasirinkimas – veidai nekomerciniai, vertinamas neįprastas, įdomus grožis. Kaip atsirenki merginas, kurias norėtum fotografuoti?
Mano nuotraukų merginos nėra tipinės gražuolės. Reakcijų dėl to būna įvairių – daug kas nesupranta, visuomenės standartai ar susidaryti stereotipai apie modelius visiškai kitokie nei mano suvokimas. Merginas fotografuoju be makiažo, man gražu, kai matosi strazdanos, kažkas neįprasto, tačiau ir pačios merginos dar neretai to bijo, joms dar nedrąsu parodyti save. Stengiuosi įtikinti, kad tai, ką turi, yra įdomu, bet dauguma modelių vos 14-15 metų amžiaus, o tai tas laikotarpis, kai joms pačioms dar daug kas neįtinka, nepatinka ir negražu…
Nekeista fotosesijose jaustis vyresniu, kai turbūt esi pripratęs būti jauniausias?
Kaip tik stengiuosi parodyti, kad esu bendraamžis, paskatinu jaustis kuo laisviau. Kartais jaunas amžius būna privalumas, bet pasitaiko visko.
Portretas – labai subtilus ir intymus dalykas. Koks susibendravimo su modeliu, jo esybės atskleidimo procesas?
Būna, kad didžiąją dalį fotosesijos aš ir modelis pratylime, bet dažniau iš pat pradžių tenka labai daug bendrauti, kad žmogus atsipalaiduotų. Stengiuosi kalbinti, klausti, užmegzti kontaktą. Pats parodyti, kaip pozuoti, arba kaip tik džiaugtis natūralumu, kai nieko nepasakai ir viskas tobula. Fotografija – tai ne tik paspausti mygtuką, nes nuotaika nuotraukoje matosi labai gerai. Nežinau, kaip ar kodėl. Būna, techniškai nuotraukos puikios, stilius geras, bet modelio veide matosi buvusi netinkama atmosfera.
Nuotraukoje emociją vertini labiau nei statiškumą?
Tai puiku, bet tik tada, kai pavyksta užfiksuoti momentą. Labai gražu pagauti tikrą šypseną ar juoką.
Tavo nuotraukų esminis akcentas – natūralumas, grynumas. Kodėl pasirinkai būtent tokią estetinę kryptį?
Mane labiausiai domina ne mada, bet žmogus. Esu fotografavęs ir mados fotosesijas, tačiau noriu išlaikyti natūralumą. Galbūt tai fotografuoju mažiau ir vengiu, nes mados fotografijai reikia turėti labai stiprią komandą.
Man negražu, kai dėl makiažo ar postprodukcijos nuotraukoje nebelieka nieko tikro. Kartą testui fotografavau mergaitę su apgamu ant veido ir agentūroje manęs paklausė, kodėl jo nenuėmiau. O aš tiesiog negalėjau, nes man atrodo, jog užtušuočiau ir neliktų žmogaus. Seniau daug koreguoti atrodė įdomu, bet dabar požiūris pasikeitė, noriu kuo tikresnio rezultato.
Eini prieš srovę – šiuo metu jauni fotografai kaip tik siekia fotografuoti kuo įspūdingesnius drabužius, užfiksuoti sudėtingą makiažą. Tavo požiūris šiame kontekste labai išsiskiria, tačiau atrodo brandus. Kas jį suformavo?
Aš įsivaizduoju, kad mados fotografijai reikia subręsti – kad nuotraukose būtų ne tik drabužis, bet ir žmogus, jo asmenybė. Kartais pasižiūriu ir matau, kad modeliui nekimba parinktas personažas, o nuotrauka bet kuriuo atveju perduoda energiją. Aišku, man gražu tiek skoninga ekstravagancija, tiek minimalizmas, bet tą fotografuojant rezultatas priklausytų jau ne nuo manęs vieno.
Net neabejoju, kad stebi ir kitų Lietuvos mados fotografų darbus. Ką apie juos manai?
Galbūt žiūrint į žurnalų fotosesijas dar nelabai atskirsi tam tikro fotografo braižą, matosi, kad stengiamasi viską daryti saugiai, paisant to, kas populiaru. Užsienyje aiškesnė stilistika, lengva vien pagal apšvietimą pasakyti, kur kieno darbas. Čia viskas dar pernelyg vienoda. Kartais ir man mano darbai, pati estetika pradeda atrodyti supanašėjusi ar nuobodi.
O gal tai kaip tik rodo besiformuojantį braižą?
Na galbūt, bet vis tiek dar esu ieškojimų etape – žaidžiu su postprodukcija, parenku netradicinius kadrus, kurie atrodytų lyg nesufokusuoti ar kitaip keisti. Dažniausiai fotografuoju testus, tad įdomu eksperimentuoti su paprastomis nuotraukomis.
Jau kalbėjome, kad mėgsti fotografuoti netradicinių bruožų modelius, ieškoti neįprasto grožio. Kalbant kiek bendriau, ką įdomiausia fiksuoti?
Žmones – jau nuo vaikystės tapydavau personažus, nemėgdavau piešti daiktų. Taip pat mėgstu fotografuoti lauke, natūralioje šviesoje. Prisimenu, su viena mergaite labai saulėtą dieną užlipome ant stogo, buvo įdomu eksperimentuoti su šešėliais, tikra šviesa. Studijoje reikia ir gero apšvietimo, ir labai profesionalaus modelio – ten žmogus labiau susivaržo, o lauke įtampos nėra.
Bet ir kadrai, kurti studijoje, atrodo puikiai.
Dabar jau taip, nes suprantu, kaip pastatyti lempą, kaip reguliuoti šviesą. Žinių dar trūksta, bet jau geriau.
Tau dar tik aštuoniolika, fotografuoji keletą metų. Koks jausmas apima peržvelgus senesnius, galbūt vienus iš pirmųjų darbų?
Aišku, kartais pasižiūriu ir pagalvoju “o dieve, kodėl”. (juokiasi) Matau klaidas, bet būna, kad atrandu ir seniau nepastebėtų įdomesnių gerų kadrų. Jaučiu, kad pastaruosius metus jau formuojasi pastovumas, išsisaugau vis daugiau nuotraukų.
Nebūna tokių minčių, kad fotografija pabosta, ar kad po poros metų norėsis susirasti naują hobį?
Ne, nėra minčių mesti. Aišku, pavargsti, bet labai malonu, kad kiekvieną kartą kažkas naujo. Fotografija brangi, reikėtų naujos technikos, bet galbūt viskas ateis su laiku.
O kodėl būtent fotografija, o ne tapyba ar grafika? Kuo ji patraukė?
Gal bendravimas su žmonėmis? Pavyzdžiui, tapant užsidarai savyje, nieko aplink nematai, o fotografija yra darbas su kitais, užmezgi kontaktą. Be to, nuotraukas rodyti man patinka, o tapyti darbai labai asmeniški. Piešiu daug, bet tas jausmas išlieka.
Kokie komplimentai tau svarbiausi? Pagiriantys stilių, pasakyti profesionalų, o gal pačių modelių?
Man svarbu, kad modeliui patiktų. Nežinau, kodėl, bet jeigu modeliui nepatinka nuotrauka, jaučiuosi kažką padaręs ne taip.
Labai įdomi idėja, nes įsivaizduoju, jog fotografai dažniau turi savo viziją ir siekia išpildyti būtent ją, o tu pabrėži dvipusį ryšį.
Būtent, stengiuosi reaguoti į modelių nuomonę. Man net svarbiau, kad testas labiau patiktų modeliui, o ne agentūrai. Dėl to man geriausia dirbti dviese su mergina, o ne agentūroje, nes tada modelis jaučiasi laisviau, lengviau bendrauja. Už sienos sėdintys žmonės neretai priverčia manekenę susikaustyti.
Kokius fotografus laikytum autoritetais?
Iš lietuvių man labiausiai patinka Rokas Darulis, jo nuotraukose daug asmeniškumo, jos ne tokios komercinės. O iš užsienio fotografų… Dažnai tumblr atrandu paprastų, gražių testų, su nestandartiniais modeliais, natūraliu įvaizdžiu. Patinka, kai nuotraukose pagaunamas jausmas, viskas atrodo nekomerciškai. Vienas mėgstamiausių – Juergenas Telleris.
Nemažai kalbi apie tai, kad labiau traukia nekomercinis stilius. Ar dėl to nebijai likti nesuprastas ar neįvertintas?
Ne, man dėl to gal kaip tik smagu. Komercija man nėra priimtina, nes tai tik rūbo pardavimas, o nuotrauka lieka bejausmė. Norėčiau išmokti surasti vidurį – kad gerai atrodytų ir drabužis, ir jį dėvintis modelis savęs tame drabužyje nepamestų. Bet tai lemia ir stilisto darbas, ir pati manekenė.
Man patinka, kad užsienyje nekomercinė fotografija vertinama ir įvertinama – viena mano fotografuota mergina atrankos IMG agentūroje metu parodė testo nuotraukas. Agentams jos labai patiko, net paklausė, kas fotografas. Lietuvoje tokių komentarų dažnai nesulaukiu.
Kokios patirtys kol kas pasirodė įdomiausios?
Įdomu buvo fotografuoti reklamos filmavimo užkulisius, tačiau supratau, kad dirbti toje sferoje negalėčiau. Sunku ištverti tris valandas, per kurias nufilmuojamos dešimt sekundžių, kam reikia tiek bereikšmių dekoracijų. Man labiau patinka asistavimas fotosesijose ir jų užkulisiai.
O ką įvardintum kaip savo svajonių fotosesiją? Galbūt įsivaizduoji tam tikrą vietą, temą, modelį?
Norėčiau fotografuoti istoriją, kurį tęstųsi per žurnalo puslapius, turėtų siužetą, o visa komanda profesionaliai dirbtų – stilius tiktų tiek man, tiek pačiam modeliui. Tai turėtų būti natūralu, neperkrauta. Fotografuoti norėčiau mieste, gamta man ne itin priimtina, nes nemėgstu žalios spalvos – net nuotraukose visuomet stengiuosi ją nurudinti ar nupilkinti… Miesto erdvė artimesnė.
O ar norėtum fotografuoti lietuviškiems mados leidiniams?
Manau, dar neturime tų tikrų mados žurnalų ir kokybiškų mados fotosesijų – viršeliuose daugiau ne modelių, o įžymybių, visur tos pačios istorijos, trūksta alternatyvaus požiūrio. Užtat facebook seku labai daug užsienietiškų žurnalų profilių – pas mus jie brangūs, ne visada gausi, bet įdomu pažiūrėti nuotraukas, ypač “Oyster”, “Another Magazine”. Patinka ir jų formatas, ypač didelis kaip albumų, kai net puslapių popierius kitoks, storesnis ir matinis.
Labai džiugu matyti, kad tave pastebi vis daugiau žmonių, įvertina tavo talentą. Tačiau šiemet baigi mokyklą ir pradėsi naują etapą. Nebaisu? Kokie tavo planai ateičiai?
Iš tiesų dar nežinau, ką reikės veikti, kokias studijas pasirinkti. Fotografijos studijuoti lyg ir nesinori, domina animacija. Jau bandžiau sukurti keletą filmukų, tačiau tam reikia skirti labai daug dėmesio, turbūt neliktų pakankamai laiko fotografijai. Tikiuosi daugiau dėmesio skirti madai, noriu išmokti geriau dirbti su drabužiu, galbūt daugiau investuoti į techniką. Fotografija man nėra tik užgaida, iš paprastos įrangos bandau išspausti kiek įmanoma daugiau, nuolat mokytis.
Džiaugiuosi, kad mama padeda kuo gali, net jeigu negalvojo, kad viskas taip staigiai iš paprasto hobio išsirutulios į kažką daugiau. Palaikymas svarbu. Dabar juokinga, bet kartą susipykus ji pasakė “Aš niekada nepamiršiu, koks tu laimingas buvai, kai mes nusipirkom fotoaparatą. Nesu mačiusi tavęs laimingesnio”.
Visos nuotraukos R. Baltakio, iš jo asmeninės tumblr svetainės.
X
