Šiandien, visur, kitoks | Kostiumas – modernaus vyro uniforma

Tipinis XXI-ojo amžiaus herojus prabangų automobilį keičia dviračiu, vietoje odinio portfelio renkasi kuprinę, elegantišką avalynę išmaino į patogius bėgimo batelius ir… dėvi klasikinį kostiumą, pamažu tampantį kasdiene madingo vyro uniforma. Dar prieš kurį laiką laikytas tik išskirtinių progų atributu, šiandien kostiumas keičia savo veidą ir tiek ant podiumų, tiek gatvėje tampa modernaus požiūrio į madą simboliu.

Prabangus standžios vilnos, kasdienis džersio, trijų dalių britiškas ar modernus sportinis – klasikinę eilutę universalumu bei galimų interpretacijų gausa lenkia nebent maža juoda suknelė, kuriai moteriškos mados kūrėjai sezoninio konteksto scenoje kaskart suteikia naują vaidmenį ir išlaiko tik spalvą bei trijų raidžių junginį LBD (angl. Little black dress). Transformuoti griežtos konstrukcijos kelnių kostiumą nepalyginti sudėtingiau. Šiandien žinomą formą įgavęs dar XIX-ojo amžiaus pradžioje, įnoringasis kostiumas leidžia eksperimentuoti tik su keliomis madai pavaldžiomis detalėmis – pagal vyraujančias tendencijas parenkamas švarko modelis, derinama liemenė (arba jos atsisakoma), aksesuarai, kelnių plotis.

Vis dėlto sparčiausiai kinta ne tai, ką galėtų įvertinti mažose Londono ar Milano ateljė dirbantys profesionalai, bet pats požiūris į kostiumo vietą vyriškame garderobe. Dar prieš keletą metų vyravusi nuomonė, kad kasdien kostiumą dėvi tik atsakingas pareigas einantys politikos ar verslo atstovai, o didžioji dalis vyrų jį renkasi nebent išskirtinėms progoms, šiandien jau vadinama morališkai pasenusia.

Visiems ir visada

Kasdienio kostiumo idėjos pradžia galima vadinti vyrų aprangai dedikuotas mados savaites, o jeigu tiksliau – tai, ką jų metu dėvi vyriškos mados kryptis formuojantys stilistai, spaudos ir prekybos sferų atstovai, mados kūrėjai, modeliai. Amžius ir figūra tampa nesvarbu, nes gatvės stiliaus kadruose kiekvienas kostiumą dėvintis vyras (o jų – didžioji dauguma) klasikinį drabužių komplektą suvokia kaip drobę savitam paveikslui nutapyti. Todėl nuotraukose žvilgsnį traukia ir sportbačius prie “Salvatore Ferragamo” eilutės avintys jaunuoliai, tiek ponui Armani ištikimi senjorai, namų nepaliekantys be kaklaskarės bei skrybėlės.

Tarsi įkvėpti gatvės mados bei joje vyraujančių idėjų, įtakingiausi vyriškos mados kūrėjai pastaruosius pavasario-vasaros bei rudens-žiemos sezonus taip pat siūlė į kostiumą pažvelgti naujai. Tai – ne tik finaliniai pristatymų komplektai, prie kurių dera avėti aksomo šlepetes bei dėvėti prabangius šilko marškinius. Naujasis kostiumas skirtas visiems ir visada, atitinkantis demokratiškos mados sąvoką. Belgų dizaineriai Dries Van Notenas bei Rafas Simonsas eilutę pritaikė jauniems Europos sostinių bohemos atstovams, drąsiai maišantiems moderniojo meno akcentus bei sportinį stilių, mados namų “Saint Laurent” kostiumas atrodo it menantis auksinį rokenrolo amžių bei pankų sceną Londone, o “Gucci” bei “Valentino” spindintys audiniai bei klasikiniai kirpimai puikiai atitinka šių dienų dendžių poreikius.

Itin novatoriškai į kasdienę aprangą pažvelgė naujasis “Ermenegildo Zegna” dizaineris Stefano Pilati, kostiumą siūlantis rinktis kuo lengvesnio audinio, laisvo kirpimo ir neretai primenantį net pižamą. Kritikus sužavėjęs jau pirmosiomis kolekcijomis, mados kūrėjas iškėlė patogios, neįpareigojančios klasikos mintį – tarsi nuo podiumo nulipę modeliai galėtų net nenusiavę sandalų sėsti ant mopedo ir nuvykti tiek į darbą biure, tiek tingiai vaikštinėti Milano gatvėmis.

Uniformos vizija šiandien

“Kostiumą matau kaip modernaus vyro uniformą”, – paklaustas apie kintantį kostiumo vaidmenį garderobe teigia vyriškos aprangos kūrėjas Giedrius Paulauskas. Džemperis ir džinsai, kelnės ir švarkas, galbūt kariškas paltas ir sportbačiai – pasak vieno iš nedaugelio vyrišką madą kuriančių lietuvių dizainerių, kostiumas šiandien nebeturėtų būti laikomas tik tam tikrų detalių deriniu, nes kiekvienas vyras turi savo uniformos viziją, pagal kurią renkasi ir tai, ką vadinti kostiumu.

“Šiandien pati žodžio reikšmė kinta – ji nebėra tik “kelnės bei švarkas”. Atsiranda noras, jog drabužis geriau atitiktų asmeninį stilių, gyvenimo būdą. Todėl išpopuliarėjo džinsų bei švarko derinys, transformuojasi pati sąvoka. Net plačiajai masei kostiumas nebėra vienareikšmiškai išeigos simbolis – atsiranda naujas pavidalas, kuris gali būti pritaikomas ir kasdienai.”

Panašią kryptį G. Paulauskas taiko ir savo kolekcijose, persmelktose kariška stilistika, vyriškojo prado pabrėžimu bei modernaus šių dienų herojaus iškėlimu. Klasikinius kirpimus keičia pusiau sportiniai, tačiau išlaikomas kelnių kantas, detalės neužgožia klasikinės švarko konstrukcijos.

Paklausus, ar užsienyje nieko nebestebinančios interpretacijos kostiumo tema suprantamos ir Lietuvos vyrui, G. Paulauskas pabrėžia, kad vyriškos aprangos kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi: “Manau, kad, pavyzdžiui, Italijoje kostiumas gan ilgai buvo kasdienė vyriška uniforma, tačiau ir dabar gatvėse jį matyti yra labiau įprasta nei, tarkime, šalyse, kur vyriškos mados, o tai yra ir kostiumo, kultūra ne tokio aukšto lygio, nėra iš kartos į kartą perduodamų tradicijų. Žinoma, ir mes žiūrėdami į tėvų ar senelių nuotraukas matome kostiumus, tačiau pas mus jie – proginis, žmogaus turtinę padėtį parodantis atributas, kuris dažniausiai neatspindėdavo tikrosios situacijos ir būdavo tik iliuzija. Tačiau visa tai keičiasi ir, matau, labai greitai.”

Demokratiškos mados atspindys

“Sustatykime į eilę dešimtį vyrų – įvairaus ūgio, sudėjimo, amžiaus – ir aprenkime visus klasikiniais tinkamo kirpimo kostiumais. Rezultatas? Visi atrodys gerai”, – su šypsena tradicinės eilutės įtaką vyro išvaizdai paaiškina stilistas Kęstutis Rimdžius. Šiandien, kai vyrai turi mažiau laiko bei nenori jo švaistyti aprangos idėjoms, kostiumą galima laikyti greičiausiu bei patogiausiu būdu atrodyti gerai be didelių pastangų. Tačiau ar klasikinį švarko bei kelnių pritaikius kasdienai jo išskirtinumas bei įvaizdis išlieka?

Pasak K. Rimdžiaus, esminis klasikinis akcentas vyro garderobe jau kurį laiką yra švarkas: “Tai iš principo nėra pats patogiausias vyriško garderobo atributas ir retas vyras pasakys, kad švarkas jo nevaržo. Pati šio drabužio konstrukcija verčia pasitempti, pakeičia laikyseną. Bet suvokiant, kad su juo atrodai gerai, švarką norisi nešioti dažniau – tiek su sportbačiais ir marškinėliais, tiek su klasikinėmis kelnėmis bei marškiniais.”

Švarko įsitvirtinimas modernaus vyro garderobe lėmė ir natūralų perėjimą prie pilno kostiumo komplekto. K. Rimdžiaus nuomone, vyrus supažindinus su viena kostiumo puse, aktuali tapo ir antroji – klasikinės kelnės šiandien palenkiamos, derinamos su be kojinių avimais sportbačiais, marškiniais, peteliške. Kinta ir jų siluetas – jis įgauna sportinio stiliaus elementų, paryškinamos kišenės, parenkami kasdieniški audiniai, o tradicinį užsegimą keičia guma. Kinta ir švarkas. Pavyzdžiui, keletą pastarųjų sezonų ant podiumų netrūko seniau tik jūrininkams būdingų dvieilių švarkų, derintų su platėjančiomis laisvalaikio kelnėmis arba šortais.

“Interpretacijos tarsi prisitaiko prie demokratiškėjančios mados, – teigia K. Rimdžius. – Smokingo švarkas su džinsais – kodėl gi ne? Panašus virsmas matomas ir moteriškoje madoje– vakarinės aprangos akcentai, pavyzdžiui, šilko suknelės ar siuvinėti švarkai transformuojami ir pritaikomi dienos metui, dėvimajai madai. Ar tai tik tendencija? Sunku pasakyti, tad net neabejoju, kad tai reiškia visuomenės laisvėjimą, kad mes visada norime atrodyti gerai ir mažiau dėl to jaudintis. Nebesinori turėti spintos, kurioje daug madingų, bet retai dėvimų drabužių – norisi dėvėti tai, kas atrodo gerai ir yra universalu. Kostiumą.”

Šis mano tekstas buvo publikuotas 2014-ųjų balandžio mėnesio žurnale „Moteris“

Nuotraukos style.com, pavasario-vasaros 2015  kolekcijos iš Paryžiaus mados savaitės

X