Kai tik nedidelių interviu serija tinklaraštyje pradėjo įgauti pagreitį ir susimąsčiau apie būsimų pašnekovų sąrašą, vienas pirmų žmonių, apie kuriuos pagalvojau, buvo manekenė Julija Steponavičiūtė. Nors su Julija pasikalbėti susitarėme dar prieš gerą mėnesį, pagauti ją Lietuvoje nebuvo lengva – nesunku suprasti, kad oro uostai kartais tampa modelių antraisiais namais, o galimybė praleisti keletą dienų vienoje vietoje jau reiškia prabangą. Vis dėlto gavusi progą manekenė skuba ne į Londoną ar Niujorką, bet į baigiamus įrenginėti namus Vilniuje. Galbūt keleto baldų dar trūksta, bet sienas puošia pačios Julijos sukurti grafikos darbai, o virtuvėje kvepia naujausi kulinariniai šedevrai (ir taip, ji turi maisto tinklaraštį!).
Nors Juliją sutikau ir kalbinau ne pirmą kartą, vis dar nuoširdžiai stebiuosi ne tik jos darbo suformuotu charakteriu ar branda, bet ir neįtikėtinu paprastumu. Mūsų trumpas interviu susitikimas netyčia virto beveik penkių valandų pasisėdėjimu Julijos virtuvėje, o pokalbis vingiavo nuo šiame tekste pateiktos dalies apie modelių stilių iki pasakojimų apie vasaros atostogas Nidoje.
Priešingai nei mistifikuoti mados industriją kartais linkusios jos kolegės, Julija apie modelio darbo patirtį ir pamokas pasakoja itin kasdieniškai ir net nebijo pasijuokti iš naivios keturiolikmetės, dar 2008-aisiais pirmą kartą užlipusios ant Gucci podiumo. Per septynerius karjeros metus Julijai teko dirbti visose pasaulio mados sostinėse ir asmeniškai susipažinti su didžiųjų mados namų užkulisiais, bet jos paprastas ir praktiškas požiūris į madą nuginkluoja, o išlavintas skonis negali nežavėti. Taigi su malonumu dalinuosi mūsų pokalbiu apie asmeninį Julijos stilių ir tai, kas slepiasi po fraze model off duty.
–
Labas, Julija! Kada pirmą kartą susipažinai su sąvoka “modelio uniforma”?
Turbūt tada, kai pirmą kartą pradėjau dalyvauti madų savaitėse. Man buvo šešiolika, viskas vyko 2009 metų rugsėjį. Tik tada pradėjau kreipti dėmesį į tai, kaip atrodau, nes pagrindinis tikslas buvo nepasidaryti gėdos prieš savo agentūrą, atrankų direktorius ir dizainerius… O Niujorke atsidūrusi šešiolikmetė kartais tikrai gali atrodyti juokingai: šviesiai mėlyni džinsai ir, tarkim, žali marškinėliai su užrašu “City Glam” nėra pati geriausia idėja.
Kas tau pravedė pirmas pamokas apie tai, kaip turi atrodyti modelis?
Agentūra IMG Niujorke. Tai viena didžiausių agentūrų pasaulyje, tad man buvo greitai paaiškinta, kad modeliui nereikia daug prabangių ar puošnių daiktų, bet visiškai pakanka aukštų patogių aukštakulnių. Žinoma, net tokia detalė kaip batai turi būti įdomesnė, su aštresniu kampeliu – turi parodyti suvokimą apie madą, kad nebūtum palaikyta vien tik nuobodžia elegantiška mergina, kas gal ir gresia su mano klasikiniais bruožais.
Būtent batai buvo pirmasis mano pirkinys, kurį padėjo išsirinkti agentūros atstovai. Atsimenu, tada pirmą kartą sužinojau, kas yra Topshop, ir nusipirkau aulinukus su tuo metu man įspūdingo aukščio kulnu. Nors po kurio laiko supratau, kad tai patys patogiausi mano aukštakulniai, puikiai tinkantys atrankoms, pirmą kartą juos pamačiusi galvojau “Dieve, kaip man reikės su jais paeiti?”.
Po to viskas sekė natūraliai, nes agentūra nurodydavo, kada laukė svarbesnės atrankos ir reikėjo atrodyti geriau: dėvėti aptemptus juodus džinsus ir paprastus juodus ar baltus marškinėlius. Patarimai paprasti, bet tokiu atveju tikrai nesuklysi ir neapsijuoksi, ypač kai esi naujas veidas.
Kodėl visiškas paprastumas modelio garderobe toks svarbus?
Galbūt todėl, kad tada mažiau dėmesio sulaukia apranga ir daugiau – pati mergina. Drabužiai tampa švaria drobe ir paprasčiausiai neužgožia, įvaizdis tvarkingas, o juoda spalva padeda atrodyti kiek grakščiau ir liekniau. Be to, taip pradedamas ugdyti estetinis pojūtis, nes jauni modeliai dar neretai nori ryškiai rožinio lūpdažio, blizgučių ar mini sijono.
Klasikinis model off duty įvaizdis nėra tik marškinėliai ir džinsai – derinius neretai papildo įdomesni, madingesni akcentai kaip kad puiki rankinė ar odinis švarkas. Kada pirmą kartą atkreipei dėmesį į tokias detales?
Turbūt tada, kai jau įsisuko mados savaičių ratas ir pradėjau daugiau leisti laiko su modeliais, kurie turėjo daugiau patirties. Natūralu, kad būdama jaunesnė stebi vyresnes merginas, pradedi jas kopijuoti ir galvoti “aš irgi noriu taip atrodyti”. Tada atsiranda suvokimas, jog kai kurie daiktai tikrai verti daugiau išlaidų ir jais bus galima pagyvinti daugelį paprastų derinių.
Be abejo, prisideda ir spaudimas iš agentūrų, kurios rekomenduoja turėti tam tikrą vardinę prekę – tai tarsi parodo, kad mergina dirba, uždirba ir gali sau leisti prabangesnį daiktą. Visa tai apie tave sukuria paslaptingą aurą ir svajonę, kurią galima parduoti klientui. Atrodai tokia graži, jauna ir sėkminga, o jei dar per petį permesta Chanel rankinė…
Bet turbūt tokiu atveju lengviau pasukčiauti, kai dovanų sulauki iš pačių dizainerių?
Na, tai dažniau ne dovanos, o barteriniai mainai už darbą, kas buvo itin populiaru Niujorke. Kartais toks užmokestis labai nudžiugindavo, bet pasitaiko, kad manekenėms atitenka vadinamieji pavyzdžiai, kurių ir siūlės prairusios, ir audiniai ne tokie geri. Bet sielotis neverta, nes supranti, kad madų savaitės nėra skirtos užsidirbti – tai labiau būdas parodyti save ir išnaudoti podiumą kaip pakilimo taką.
Aišku, visos prabangios detalės tėra įvaizdžio formavimo priemonė, padedanti parduoti savo įvaizdį, bet manau, jog kiekviena mergina tikrai įvertina gerą rankinę!
Pastaruoju metu pastebėjau, kad mados savaičių metu manekenės pamažu tolsta nuo tradicinės uniformos ir drąsiau rodo savo individualumą. Kaip manai, kodėl?
Tas klasikinis model off duty įvaizdis galbūt labiau būdingas jaunesnėms, karjerą dar tik pradedančioms merginoms, o pripažinti veidai gali dėl to nebesukti galvos ir leisti sau gerokai daugiau – apsirengti kokį beprotišką drabužį, susikurti netikėtą derinį ir demonstruoti savitą stilių. Manau, kad tai yra puiku, nes vis dažniau vertinami ne tik modelio fiziniai duomenys, bet ir charakteris, pomėgiai, talentai.
Tad nukeliavome nuo manekenės-veido iki manekenės-pilno asmenybės komplekto?
Taip, ypač už Atlanto, kur manekenės net skatinamos aktyviau dalyvauti socialiniame gyvenime, lankytis renginiuose ar net prisidėti prie labdaringos veiklos. Nebeužtenka būti tik gražia mergina, profesionaliai atliekančia savo darbą – reikia būti vieša asmenybe.
Ar prie to prisideda ir socialinės medijos?
Be abejo, tą labai skatina tiek klientai, tiek agentūros. Sekėjų skaičius kartais nulemia net tai, kuri mergina gaus darbą. Galbūt tai dar nėra masinė tendencija, bet kai kuriems prekių ženklams tai svarbu, ypač jeigu populiari mergina pasidalins nuotraukomis iš užkulisių ar pasirodys su reikiama preke. Nors ir nedidelė, bet tai vis tiek papildoma reklama.
Nors taip buvo tik kartą, bet vienoje atrankoje teko pildyti formą apie save ir prie visų tradicinių klausimų – vardas, agentūra – buvo ir eilutė, kur prašyta įrašyti savo Instagram vardą. Taip klientas gali pamatyti ne tik sekėjų skaičių, bet ir tikrąją tave: kaip tu atrodai, ką veiki gyvenime. Tad jeigu merginos paskyroje vien tik kadrai iš vakarėlių, visuomet kyla rizika, kad galbūt į rytinę fotosesiją ji ir neatvyks… Jeigu rimčiau, kartais modelio gyvenimo būdas netinka prie ženklo filosofijos ir tai yra visiškai natūralu.
Turbūt tada internete įdomu sekti ir savo asmeninę karjeros evoliuciją. Kaip tik neseniai įkėlei nuotrauką iš vieno pirmųjų savo šou – Gucci pristatymo, kuriame dalyvavai būdama vos keturiolikos. Koks didžiausias skirtumas tarp Julijos tada ir dabar?
Iš tiesų dabar pereinu šiokį tokį lūžį – kurį laiką nuolat dalyvavau madų savaitėse, buvau vos šešiolikos ar septyniolikos, bet jau mokiausi maišyti dizainerių kūrinius su vintažinėmis detalėmis ir aksesuarais, močiutės ar mamos spintos radiniais. Kai dabar pasižiūriu į nuotraukas iš tų metų šou užkulisių ar miestų gatvių, tikrai pagalvoju, jog atrodžiau puikiai. Po kurio laiko pradėjau skęsti dizainerių varduose ir grįžau prie paprastos klasikinės aprangos, pamečiau savitumą. Tik neseniai pradėjusi kraustytis supratau, kad spinta iš tiesų pilna labai įdomių, savitų daiktų ir pradedu juos pamažu atrasti iš naujo, prisiminti geras istorijas. Atsigavau!
Ar turi keletą brangiausių daiktų, kurie sukelia geriausius prisiminimus?
Nors tai nieko labai ypatingo, bet visą laiką dėviu šiuos draugės dovanotus juodus marškinėlius, kuriuos esu apsirengusi dabar. Myliu tobulą žieminę Canada Goose striukę – esu šalčmirė, tad pasislėpti po tokiu dideliu šiltu kevalu man svarbu. Paskutinis punktas – papuošalai. Visų pirma tai Roko dovanotas sužadėtuvių žiedas, bet ne mažiau myliu mamos paliktus papuošalus, kurių bent vieną visuomet pasiimu ir keliaudama.
Ko asmeninio stiliaus prasme tave geriausiai išmokė modelio darbas ir nuolatinės kelionės?
Protingai apsipirkti, nes dabar jau žinau, kad geras odinis švarkas, net jei šimtu svarų brangesnis už įprastą, man tarnaus ne vienerius metus ir visada gerai atrodys. Taip pat išmokau vertinti paprastumą, nes kukliausi, bet gero audinio ir kirpimo marškinėliai yra nepamainomi, tas pats ir su džinsais. Keliaudama drabužių stengiuosi imti kuo mažiau, nes pakeliui vis tiek atsitinka nauji pirkiniai, o ir miestuose, kur dažniau lankausi, esu palikusi bent po keletą daiktų. Štai už savaitės keliauju į Londoną, tad bus svarbu pasiimti nebent šiltesnį paltą, nes odinė striukė ten jau tikrai laukia.
Galbūt galėtum įvardinti tam tikras mėgstamiausias parduotuves ar kūrėjus, kuriuos vertini dėl specifinių garderobo detalių?
Žinoma, mėgstu Alexanderio Wango kasdienius drabužius, Helmuto Lango siaurėjančias kelnes, patinka Acne Studios, lietuvių ženklas D.Efect. Tikrai neaplenkiu ir dėvėtų drabužių parduotuvių, kur randu fantastiškų džinsinių švarkų ar detalių, kurios atrodo išskirtinai.
Keliaudama supratau, kad favoritus turėti gal ir galima, bet nurašyti ženklų kaip nepatinkančių neverta. Galbūt nesu didelė Burberry gerbėja, bet, pavyzdžiui, neseniai Milane per išpardavimą netikėtai radau tobulą lietpaltį. Maniau, netiks nei modelis, nei dydis, bet apsirengusi buvau priversta apsigalvoti.
Tad turbūt jau nebereikia klausti, ar beturi rudens pirkinių sąrašą.
Na, lietpaltį jau išbraukiau… Bet dar trūksta patogių juodų aulinukų kiekvienai dienai – turėjau itin ištikimus Saint Laurent, su kuriais keliavau tiek per lietų, tiek per sniegą, bet jų kankinti paprasčiausiai nebegaliu. Jau reikia pamainos. Galbūt dėl to, kaip ir daugelis, pradėjau kaupti sportbačių kolekciją. Gražu, o ir, prisipažinsiu, lengva save apgauti su argumentu “juk dar viena patogių batų pora visada praverčia”. Dar sąraše laukia didelis jaukus megztinis aukštu kaklu, bet kol dar nėra itin šalta – galbūt gali palaukti.
Dėkoju Julijai už pokalbį
Nuotraukos Roko Darulio ir Julijos asmeninės
X
