Slaptas Jūsų gyvenimas. Tas, apie kurį galvojate dieną. Kuriam ruošiatės vakare. Apie kurį nenorite niekam pasakoti, bet galbūt kada nors parašysite knygą. Už uždarų durų verdančio gyvenimo nuotrupos rytais iš socialinių tinklų dingsta taip pat greitai, kaip iš atminties išsitrina naujų pažinčių vardai, arba priešingai – lieka viešojoje erdvėje neryškios nuotraukos pavidalu, po kuria nereikia jokio komentaro. Jūsų prisiminimo nevalingai sukelta šypsena priklauso tik Jums. Ir vieną dieną suvokiate, kad privatumo prabanga Jums tapo bevertė. Jums nebeįdomu kurti iki tobulybės nušlifuotą savo įvaizdį, nes slaptas Jūsų gyvenimas gerokai įdomesnis. Tik nejučia stabtelite ir savęs paklausiate: ar turite pakankamai drąsos akimirksniu atsiduoti plačiai atvertiems viešumo nasrams? Būtent.
Nuo tos akimirkos, kai tinkline palaidine ir kaubojiškais batais pasipuošęs Juozas Statkevičius nusilenkė plojančiai publikai, mano mintyse sukasi žodis “viešumas”. Taip dažnai aptinkamas antraštėse, bet beveik niekada neapmąstomas ir tinkamai neįvertinamas. Šiomis dienomis vietinėje kultūros sferoje turbūt nėra kito asmens, turinčio tokį įdomų ir komplikuotą santykį su viešumu kaip J. Statkevičius. Tarsi besijuokdamas iš tradicinės viešumo koncepcijos, jis nerūpestingai praveria duris į savo asmeninį gyvenimą. Tiek gerbėjams, tiek kritikams ištiesia raudoną kilimą ir kviečia straipsnių pastraipose kartoti jo pavardę.
Kaip pats neseniai teigė viename interviu, jeigu atvirumas padeda parduoti 500 buteliukų jo ženklo kvepalų – bus dar atviresnis. Ir, sulaukęs gero verslo pasiūlymo, savo vardą skolins galbūt abejotinai produkcijai. Neišsižadės net pigių pristatymo bilietų paskutinėse eilėse, jeigu tik tai leis pristatyti kolekciją didelėje arenoje. Neketinu slėpti, jog tokie pareiškimai, net jei skambantys pernelyg pragmatiškai, man atrodo itin reikšmingi. Turbūt dažniausiai cituojamą nuomonę Lietuvoje turintis dizaineris neslepia, kad vien įkvėpimas kūrėjo studijos neišlaiko, o savireklama ir žiniasklaidos dėmesys gali. Tai aktualu visai industrijai ir ypač jauniesiems dizaineriams, iki šiol besipurtantiems sąvokos “komerciškumas” ir minties apie galimybę sėkmingai parduoti savo vardą.
Tiesa, vis tik egzistuoja ir kita medalio pusė. Žiniasklaida sukūrė sistemą, kurioje dizainerio darbas nublanksta prieš jo asmeninio gyvenimo peripetijas, o nuo auditorijos reakcijų svyra rankos. Pats kūrėjas dar geba pareikšti, kad aplinkinių nuomonės jam nėra svarbios, ir šis savisaugos mechanizmas yra visiškai pateisinamas. Bet kažin, ar jis supranta, kad savo rankomis lipdo ne tik asmeninį, bet ir bendrą vietinės mados industrijos įvaizdį, kurioje yra labiau išimtis nei taisyklės pavyzdys. Prisipažinsiu, kad atsakymo į šį klausimą žinoti net nenorėčiau.
Bet, kaip jau minėjau, J. Statkevičiaus gyvenimas yra įdomus. Ir ne tik žiniasklaidos sugeneruoto dėmesio prasme. Formuodamas savo būties atspindį viešumoje, jis neneigia potraukio tam, kas paprastai turėtų likti slapta ir neformuoti papildomos nuomonės apie kūrybą. Net jeigu nuotraukose matomos kelionės, vakarėliai ir vadinamojo auksinio jaunimo draugija yra būtent tai, kas labiausiai įkvepia kurti.
Toks kūrėjo gyvenimo dualumas (jei tiksliau, moralinė riba tarp to, kas turėtų būti vieša, o kas – slapta) padiktavo šių metų pristatymo temą bei pažadus apie žmogiškų silpnybių maskaradą. Seksą, cigaretes, nuogybes. Kultūrą, į kurią dizaineris įsilieja viešėdamas Londone ar Paryžiuje ir kuria mielai dalinasi su savo sekėjais. Mados sostines paminėjau ne veltui – būtent jų ritmą J. Statkevičius kasmet bando dovanoti Vilniaus publikai, net jei dovanos kerai yra pasmerkti sklaidytis po visą Siemens areną. Tik bijau, kad jų šiemet nepajautė ne tik tie, kurie mada pasidomėti susizgrimba vos kartą metuose už pigiausius bilietus paskutinėje arenos eilėje. Įsijausti, atrodė, buvo sunku ir tiems, kurie mada gyvena bei kvėpuoja kiekvieną dieną. Ir galbūt net pirmoje pristatymo eilėje.
Nors iškart po pristatymo apie šou buvo galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių (nuo pastebėjimų apie idėjiškai silpną kolekciją iki kritikos modelių atrankai ar scenos dekorui), man pačiai pateikti konkretų vertinimą vis dar atrodo itin sudėtinga. Ne, ne dėl pačių ant podiumo parodytų drabužių – galbūt tai neturėtų būti sakoma apie haute couture liniją, bet J. Statkevičius pateikė kaip niekada daug komerciškų ir publikai patrauklių siluetų. Pradedant odinėmis striukėmis ar kostiumėliais ir baigiant kašmyro megztiniais bei netradicinio kirpimo marškiniais, būtų sunku prisiminti kitą dizainerio darbą, kuris atrodytų toks universalus ir funkcionalus.
Neneigsiu, kad galbūt šiek tiek nuvylė finalinė šou sekcija ar stilius, kuriuo buvo pernelyg akivaizdžiai taikyta į jaunimo kultūrą. Kuo tai blogai? Manau, bandant pasivyti tokį organišką fenomeną kaip jaunimo mada, bet kas, ką norima užkelti ant podiumo, sumanymo akimirką jau būna pasenę. Tai taikoma ir galvos apdangalams, ir manekenių nosis puošusiems žiedams. Gal šiuos sprendimus ir galima vertinti kaip nusilenkimą dešimtojo dešimtmečio pradžiai ar club kids judėjimui, bet jie nebėra aktualūs ir neatspindi to, kuo mada galėtų gyventi 2016-aisiais.
Vis dėlto didžiausia dilema vertinant kolekciją tapo jos pateikimas – neįtikinanti naktinio baro imitacija, didelėje erdvėje paklydusi šokių muzika. Šios idėjos visiškai nepasiteisino arenos aplinkoje ir neatskleidė kolekcijos minties – modeliai atrodė tarsi atvykę į klubą gerokai per anksti ir, nepaisant garsiai grojančios muzikos, radę tik tuščią šokių aikštelę su dar neužgesintomis šviesomis. Viena vertus, J. Statkevičiaus noras parduoti kiek įmanoma daugiau bilietų ir surengti teatrališką viešumo puotą yra suprantamas, bet slaptas gyvenimas žymiai įdomesnis tada, kai vyksta intymesnėje, mažesnėje erdvėje. Galbūt pristatymas, surengtas tikrame klube, ir reikštų mažesnį skaičių žiūrovų bei mažiau patenkintą ego, bet tikrai geriau nušviestų tas paslaptis, kurias dizaineris nusprendė atskleisti naujausioje kolekcijoje.
Bet grįžkime prie įžangos. Ar tikrai turėtumėte drąsos save atiduoti negailestingajam viešumui? Jeigu neturėtumėte J. Statkevičiaus motyvų ir pomėgio koketuoti su žiniasklaida, turbūt atsakytumėte “ne”. Todėl kitą kartą pamatę antraštę su dizainerio pavarde ar provokuojančia nuotrauka gerai pagalvokite, ar svarstykles nusveria žiniasklaidos aršumas, ar J. Statkevičiaus gebėjimas profesionaliai manipuliuoti savo įvaizdžiu. Galbūt paskutinis jo pristatymas man neatrodo itin aktualus, galbūt nėra malonu kalbėti apie žvilgsnį nuleisti verčiantį elgesį socialinėse medijose. Kartais nesinori net sužinoti kai kurių paslapčių, nes joms nereikėtų išvysti dienos šviesos. Bet kol mes domimės, tol J. Statkevičius turi ką atskleisti. Net jei tai – ne tik talento galimybės.
Nuotraukos Scanpix/15min
X