Viena iš didžiausių kiekvieno pavasario atrakcijų Lietuvos mados pasaulyje – nesibaigiančios kalbos apie Mados infekciją. Jeigu kiek tiksliau, kasmet tarsi sniegas kovą pasikartojančios (bet kažkodėl vis tiek stebinančios) diskusijos apie festivalio perspektyvas ir problemas. Turbūt nesunku įsivaizduoti ne tik dešimtis kasmet įdarbinamų argumentų, bet ir natūraliai besivystančią pokalbių grandinę, kuri prasideda nuo pikto “šiemet tikrai neisiu” ir išsivysto iki neišvengiamo “ar nusprendei, ką apsirengsi?”.
Žinoma, chaotiškas pokalbis toliau rutuliojasi svečiams jau išsirikiavus Šiuolaikinio meno centro koridoriuose, tęsiasi kasmetiniame vakarėlyje ir, praėjus porai dienų, užmiega iki gruodžio, kai pasirodo pirmieji pranešimai apie Mados injekciją. Arba kito rimtesnio mados pristatymo. Tiesa, realus jų skaičius nė iš tolo neprilygsta antraštėms apie savaitgaliais vykstančius “pristatymus”, kur už rodomus drabužius neretai įdomesni net užrašai ant fotografų sienelės.
Prisipažinsiu, kad keletą pastarųjų metų teko labai įnirtingai galvoti, kaip naujai ir įdomiai pateikti tai, ką mačiau ant Mados infekcijos podiumo. Neskaitant įprastų apžvalgų, vienais metais daugiau dėmesio skyriau festivalio organizacinei pusei, kitais renginį bandžiau stebėti dalyvaujančio dizainerio akimis. Kokį kampą pasirinkau šiemet? Įžangoje minėtą diskusiją iš tiesų nutraukiau ties “šiemet tikrai neisiu” ir nusprendžiau parengti komentarą apie tai, kaip Mados infekcija atrodo žvelgiant į ją iš šono.
Taigi šįkart man buvo svarbiausia, kokie esminiai klausimai kyla stebint festivalio komunikaciją ir nušvietimą žiniasklaidoje, taip pat domėjausi nuomone kolegų, kasmet vienaip ar kitaip prisidedančių prie Mados infekcijos egzistavimo. Jeigu nuoširdžiai, iš smalsumo antrąją pristatymų dieną net bandžiau stebėti renginio transliaciją internetu (kurią sustabdžiau ties antru pristatymu, bet šįkart – ne apie tai). Žinoma, galbūt sprendimas pirmą kartą nepildyti akreditacijos anketos skamba juokingai, bet jo rezultatas buvo gerokai įdomesnė patirtis, nei galėjau tikėtis. Ir kalbu ne tik apie tai, kad vietoje monotoniško stumdymosi ŠMC erdvėse aplankiau keletą paskaitų ar perskaičiau knygą.
Kartais atsiriboti gali būti labai sveika. Ypač jeigu leidi sau naujai pažvelgti į savaime suprantamus reiškinius ir atsikratai visų nuostatų, galvoje susiformavusių lyg akmenyje iškaltas dekalogas. Atsiribojimas – tai tarsi mylimo filmo žiūrėjimas šimtąjį kartą, bet ne laukiant mėgstamiausių vietų, o įdėmiai sekant kiekvieną siužeto vingį ar aktorių pasakytą žodį. Pirmą kartą Mados infekcijoje apsilankiau prieš penkerius metus. Mačiau, kaip ji išsivystė iki dviejų sezonų renginio ir paskui tyliai šios idėjos atsisakė; kaip ant Infekcijos podiumo pasirodė perspektyviausi Injekcijos laimėtojai ir paskui dingo į nežinią (iš tiesų, kur jūs?); kaip festivalis sulaukė pilnametystės, o jo auditorijos amžiaus vidurkis pradėjo jos nesiekti. Bet, tarkime, visa tai galima nustumti į šoną ir pradėti nuo švaraus balto lapo be išankstinio plano.
Mados infekcija – bene vienintelis tikras mados festivalis Lietuvoje, kurio metu savo kolekcijas pristato sėkmingiausi ir žinomiausi šalies mados kūrėjai. Kai kurie jų Infekcijoje dalyvauja nuo pat pirmųjų žirklių kaukolės gyvavimo dienų, kiti prisijungė kiek vėliau, treti į dizainerių būrį įsiliejo laimėję jaunųjų talentų konkursą Mados injekcija. Kiekvienais metais festivalis pritraukia ir svečių iš užsienio, keičia savo įvaizdį bei sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio.
Nors pastaroji pastraipa iš esmės paaiškina, kas yra Mados infekcija, ir žiniasklaidoje kasmet galima aptikti įvairių šio aprašymo variacijų, toks abstraktus faktų rinkinys kelia labai daug klausimų. Vieni jų atsiranda vien dėl sugebėjimo kritiškai skaityti ar smalsumo, kiti – dėl tam tikros asmeninės patirties ar turimo žinių bagažo. Šį komentarą nusprendžiau išdėlioti pagal penkis kertinius pastebėjimus/klausimus, kuriems atrasti konkrečių atsakymų ir dabar atrodo bene neįmanoma. Tiesa, ne tik man, bet ir, rodos, patiems festivalio organizatoriams.
1. Koks pagrindinis festivalio tikslas?
Oficialiai teigiama, kad Mados infekcija – tai demokratiškos mados manifestas, laužantis tipinės mados savaitės standartus. Infekciją stebėti gali kiekvienas, o dalyvaujantieji, net jei ir dalinasi vienu podiumu, turi teisę į savo šou. Šis aprašymas neabejotinai pakloja idėjinius festivalio pamatus ir iškelia mintį, kad mada neturi būti elitistinė, bet pamirštas lieka faktas, kad festivalis privalo turėti aiškesnę misiją.
Kam jis skirtas? Mados profesionalams, siekiantiems susipažinti su naujausiomis kolekcijomis? Plačiajai auditorijai, kuri nusiperka bilietą ir mados šou nori stebėti tarsi kino filmą? Ar tai tiesiog žavus vakaras, skirtas tradicinei nusilenkimų ir plojimų rotacijai, o gal renginys, turintis rimtą komercinę potekstę? Šiuo metu Mados infekcija bando viena žaisti žaidimą, skirtą bent trims žaidėjams. Ir, deja, šis išsiskaidžiusios asmenybės sindromas (o galbūt nepamatuotas maksimalizmas?) festivaliui tikrai nepadeda.
2. Kas yra Mados infekcijos dalyviai?
Nors festivalis bando išlaikyti gan trapų balansą – veteranai, populiarūs vardai, jaunieji talentai ir svečiai iš užsienio -, kartais gali pasidaryti šiek tiek neaišku, ar Infekcijoje gali dalyvauti visi norintys (kaip žinia, dizaineriai susimoka už dalyvavimą), ar vis tik egzistuoja nustatyti atrankos kriterijai.
Jeigu peržiūrėtumėte bent kelių metų Infekcijos dalyvių sąrašus, pamatytumėte, kad kai kurie beveik niekada negirdimi vardai nuolat kartojasi (tiesą sakant, jų kolekcijos irgi…), didžioji dalis jaunųjų talentų dingsta, o užsienio svečiai neretai iškrenta iš konteksto ir priverčia klausti, kokie buvo jų dalyvavimo motyvai. Net neverta pradėti kalbėti apie tai, kad Infekcija dažnai atrodo tiesiog kelių suinteresuotų kūrėjų asmeninė šventė, net jeigu jų kūrybos aktualumas kartais kelia abejonių.
3. Kokią auditoriją siekiama pritraukti?
Jau užsiminiau, kad nėra aišku, kaip atrodo tikslinė festivalio auditorija. Nors mados pristatymai tradiciškai skirti dizainerio karjerą tiesiogiai veikiantiems žiūrovams (parduotuvių atstovams, žiniasklaidai ir svarbiausiems klientams), Mados infekcija šios idėjos nepaiso. Spaudos akreditacijos suteikiamos neatsižvelgiant į prašančiųjų kuriamą turinį (abejoju, ar verta žiniasklaidos akreditaciją duoti dėl kelių aprangos kadrų iš koridoriaus), neaiški pakvietimų tvarka. Keista ir tai, kad į Vilnių beveik neatvyksta žurnalistai iš užsienio, kurie kasmet lankosi Rygos ar Talino mados savaitėse.
Žinoma, Infekciją kasmet aplanko didžioji dalis mados industrijos atstovų, dirbančių su dizaineriais bei viešinančiais jų kūrybą, bet yra buvę atvejų, kai jiems teko stovėti, pirkti bilietą arba iš viso nepasirodyti renginyje. Tai tikrai nėra įžeidumo ar gebėjimo susimokėti už vietą klausimas – tai elementarios pagarbos stoka.
4. Kaip festivalis kinta ir yra nušviečiamas žiniasklaidoje?
Savo istoriją pradėjusi 1999 metais, Mados infekcija per aštuoniolika sezonų ne tik išaugo iki tarptautinio lygio, bet ir pradėjo jaunųjų talentų paiešką. Nors teigiama, kad festivalis turi tradiciją kasmet atsinaujinti, tai dažniausiai reiškia tik pakeistą podiumo taką ir pranešimo spaudai temą. Ar tai tikrai reikalinga – pasakyti sunku. Dar sunkiau suvokti festivalio komunikaciją bei tai, kaip jis parodomas spaudoje. Peržvelgus visų naujienų portalų pateiktą medžiagą tenka pasakyti, kad svečių aprangos nuotraukų galerijoms šiemet skirta bent tris kartus daugiau antraščių nei pačioms kolekcijoms, o pagrindinė informacinė medžiaga – geriausiu atveju šiek tiek papildyti pranešimai spaudai.
5. Kokią įtaką Infekcija turi lietuviškai madai?
Tai – sudėtingiausias klausimas, į kurį atsakant gali būti šiek tiek skaudu. Kodėl? Visų pirma, festivalis žiniasklaidos dėmesį garantuoja ne kolekcijas pristatantiems kūrėjams, bet fotografams noriai pozuojančiai auditorijai. Antra, kūrėjai už dalyvavimą festivalyje susimoka, todėl nėra aišku, kokie kokybės standartai jiems taikomi. Kalbu net apie tokią minimalią priežiūrą kaip stilisto darbas, kad būtų išvengta elementarių klaidų – pavyzdžiui, nesuderinta avalynė ar perspaustas užsienio kūrėjų kopijavimas (matę šių metų Lilijos Larionovos kolekciją tikrai nesunkiai atspės, kokie mados namai tapo įkvėpimo šaltiniu).
Trečia, nėra sudaroma galimybė apžiūrėti drabužius iš arčiau – užsienyje po ar prieš šou žiniasklaida neretai lankosi vadinamuosiuose showroomuose, kur galima ne tik detaliai įvertinti kūrinius, bet ir ilgiau pabendrauti su dizaineriu, sužinoti svarbiausias technines detales. Nors tai iš esmės yra pačių dizainerių atsakomybė, Mados infekcijos formatas leistų šios idėjos įgyvendinimą perleisti festivalio organizatoriams.
Net neabejoju, jog šie penki punktai tėra prisilietimas prie problemų paviršiaus, bet jie – nebloga pradžia bandant suvokti, kodėl Mados infekcija jau keletą metų stagnuoja ir neišpildo savo pilno potencialo. Gal didžioji dalis čia išvardintų pastebėjimų jau ne kartą minėti kituose tekstuose ar aptarti diskusijų metu, bet juos kartoti, deja, būtina. Bent jau tol, kol Mados infekcija pati sukurs turinį įdomiam tekstui. Ir priežastį nestebėti jos iš šono.
Nuotrauka 15min.lt
X
