Post-sovietinis apsiniaukęs dangus, grandioziški stalinistiniai Varšuvos Kultūros ir mokslo rūmai, tarybinės gerovės simboliu tapusi Volga ir du bene didžiausios sėkmės Vakaruose sulaukę lenkų supermodeliai, aprengti juodais naujausių Paryžiaus ir Milano kolekcijų drabužiais. Ant mintyse iškilusio vaizdo uždėkite juodą Vogue logotipą ir… turite formulę vienam iš skandalingiausių 2018-ųjų pradžios viršelių.
Kai 2017-ųjų birželį buvo paskelbta, kad Lenkija taps vos trečiąja Rytų Europos šalimi, turinčia savo Vogue versiją, spėjimų apie būsimo žurnalo estetinę (ir net politinę) kryptį būta daug. Ne veltui – iš kaimyninės Lenkijos dažniausiai atskriejančios naujienos dažniausiai pasakoja apie socialinį susiskaldymą, priimamus homofobiškus ar antisemitinius įstatymus, ekonominius sunkumus šalies provincijoje. Tokiame kontekste bet kokios kalbos apie prabangą ar aukštąją kultūrą tarsi netenka prasmės. Tačiau Vogue pasirodymas regione tampa pareiškimu, jog vietinė rinka rodo susidomėjimą modernia mada ir vis tik turi tam pakankamą perkamąją galią.
Pasak Conde Nast International leidybos namų, Lenkija – tai ryškiausia ir prabangai alkaniausia Rytų Europos šalis, savo talentais palikusi ryškų pėdsaką pasaulinėje mados kultūroje. Jei žinote bent du-tris lenkų modelius ir esate girdėję apie potencialo kupiną Varšuvos mados savaitę – tikrai nenustebsite. Tačiau, kaip ginčijasi didžioji dalis socialinių medijų komentatorių, viršelis to neatspindi ir tampa šiuo metu madingos stereotipinės post-sovietinės estetikos įkaitu.
Kaip savo komentare rašė lenkų žurnalistė bei kultūros kritikė Agata Pyzik, žurnalo sprendimą suvokti sunku: jeigu Lenkija „užsidirbo“ savo Vogue versiją, leidžiamą valstybine kalba, kodėl žurnalo debiutas pabrėžia ne šalies dabartį, o atsigręžia į praeities simbolius? Kodėl vokietis fotografas Juergenas Telleris atvirai renkasi su Lenkija susijusius stereotipus? Kodėl post-sovietizmas, skaudžiai matomas daugelyje vidutinės klasės namų, laikomas ironiškai stilingu fonu Vakarų mados kūrėjų darbams? Paprasto būdo komentuoti šią situaciją nėra. Ypač jei bandytume įsivaizduoti lietuvišką žurnalo debiutą su, pavyzdžiui, ant Žaliojo tilto dar neseniai stovėjusiomis skulptūromis ar gatvėse važinėjančiais kritinės būklės troleibusais. Malonu nebūtų.
Kita vertus, visuomet stebėjausi populiariu post-sovietiniu kompleksu, kai užuot pripažinus status quo norisi kažką kosmetiškai slėpti, kurti paralelinę realybę ištrinant bet kokias istorijos žymes. Tą primena dar vaikystėje matytas svetainės tvarkymas ir pasipuošimas prieš ateinant svečiams, o šiandien tai – viešas miesto vaizdavimas apsiribojant keliais Konstitucijos prospekto dangoraižiais, dronu nufilmuotais iš visų įmanomų pusių. Istorija ne visada yra maloni. Ir jaunosios kartos varšuviečiams nėra priimtina, kad ryškiausiu jų miesto simboliu laikomas 1955-aisiais duris atvėręs stalinistinis pastatas.
Lenkiškojo Vogue debiutas į viešumą vėl iškėlė jautrų klausimą, kuriam niekada nebus tik vieno teisingo atsakymo. O dabar verta tiesiog pasveikinti lenkus su griausmingu debiutu ir priminti, kad kartais turimas identitetas gali ir neatitikti norimų standartų. Bet tik nuo kuriančiųjų priklauso, ar jis bus pateiktas taip, kad nei būtų gėda dėl savo praeities, nei liktų nepagerbta dabartis.
Vogue Polska kovas 2018
Anja Rubik & Małgosia Bela by Juergen Teller
