Neseniai pasibaigusi Paryžiaus mados savaitė iškėlė du pagrindinius klausimus: 1) kas taps nauju miesto numylėtiniu iš Céline mados namų pasitraukus Phoebe Philo? 2) kas sugebės persivilioti dabartinę Céline klientę – dirbančią, intelektualią ir iš mados reikalaujančią ne tik fotogeniško koncepto, bet ir praktiškumo?

Pasirinkimų gausu, tačiau aiškaus lyderio kol kas nematyti. Nemažai naujų vardų dar tik pradeda apšilti kojas ilgą istoriją turinčiuose mados namuose (Anthony Vaccarello namuose Saint Laurent, Clare Waight Keller namuose Givenchy, Natacha Ramsay-Levi namuose Chloé), mieste pamažu įsitvirtina ir iš Niujorko kalendoriaus pasitraukę Rodarte, Altuzarra, Proenza Schouler. Tai reiškia ne tik gąsdinančią konkurenciją dėl vietos po saule, bet ir išskirtinį laiką, kai atsiranda galimybė palikti savo žymę ir visiems drauge formuoti naują Paryžiaus kaip mados sostinės tapatybę.

Kai 1966-aisiais vos trisdešimties sulaukęs Yves Saint Laurent’as pristatė Le Smoking kostiumą, Paryžius nulipo nuo aukštosios mados pjedestalo ir tapo erdve provokuojančioms idėjoms bei garderobo inovacijoms. Žvelgiant į dabartinį miesto klimatą apima gan panašus jausmas – atrodo, kad dabartinė kūrėjų karta yra pasirengusi atsisakyti nepasiekiamo (nors ir komerciškai patrauklaus) paryžietės stereotipo. Jų vizijų moteris – ta, kurios įvaizdį greičiau atpažinsime iš pasakojimų apie mados namų užkulisiuose dirbančias skonio ir verslo profesionales, o ne Instagram kadrų su Café de Flore fone.

Givenchy

Balenciaga

Altuzarra

Man bene labiausiai patinka tai, jog šį naują paryžietės identitetą pristato kūrėjai, drąsiai kalbantys apie savo kilmės istorijas, prasidėjusias toli toli nuo miesto, kurį dabar vadina namais. Jie paneigia stereotipą ir Paryžių atvaizduoja tokį, kokį mato be įgimto kultūrinio poreikio kažką idealizuoti.

Jiems suteikta kūrybinė laisvė reiškia, kad dizaineriai gali drąsiai interpretuoti savo mados namų istorinius kodus, o jaunystės, patirties bei kritinio požiūrio darna leidžia suvokti, kas šiandien iš tiesų aktualu. Jie stebi socialines medijas, moteris pasaulio didmiesčių gatvėse. Taip pat jie, priešingai nei vyresnės kartos kūrėjai, gali tiksliai pasakyti, kas būtent šiandien salonuose perkama, o kas – ne.

Britė Clare iš Givenchy, belgas-italas Anthony iš Saint Laurent, gruzinas Demna iš Balenciaga, iš Bretanės regiono kilęs Julien Dossena iš Paco Rabanne, niujorkietis Josephas Altuzarra, britas Jonathanas Andersonas… Ši jaunų ir ambicingų kūrėjų grupė Paryžių perteikia kitaip nei jų pirmtakai. Miestas jų kolekcijose nėra tik perdėm elegantiškos moterys, snobiškai besilaikančios stereotipinių tradicijų.

Ne – šiandien podiumu žengianti paryžietė greičiausiai nebus gimusi Paryžiuje, tačiau abu Senos upės krantus pažinos ne ką prasčiau. Ji – dirbanti, išsilavinusi, žinanti, kas jai patinka. Ji žino, kodėl perka netikro kailio Givenchy paltą ar savaitgaliais renkasi užuolaidą ironiškai primenančią Balenciaga suknelę. Pripažinkite – toks Paryžius dar skamba idiliškai, bet puiku tai, jog šia moterimi galima būti bet kur.

Saint Laurent

Paco Rabanne

Lemaire

Nuotraukos koliažuose – Vogue Runway