Kai pirmų puslapių antraštės gąsdina taip, kad visas mintis užgožia politiniai ginčai, save transformuoja ir mada. Pastaruosius metusji pradėjo nusimesdama pretenzingumą ir pasirinkdama tikslą – protestą prieš tai, kas griauna vienybę ir prieštarauja industrijos vertybėms.

Dior kolekcijos modelis

Priešistorė

Nors mėnesio akcentu dažniausiai vadiname siluetą, audinį ar spalvą, šįkart tai – tema. Tokia, kuri neapsiriboja vien dažais nutepta džinsinio švarko nugara ar raudona kepure su baltų žodžių siuvinėjimu. Protesto drabužis turi begalę atmainų, kurias jungia viena pagrindinė savybė – sugebėjimas nebyliai perduoti idėją ir demonstruoti solidarumą.

Be abejo, nepaklusnumą ar nepritarimą gali išreikšti smulki simbolika (prisiūta emblema, raištis ant riešo ar net iš po marškinių lendanti apatinių petnešėlė), tačiau istoriškai svarbiausi protesto drabužių pavyzdžiai tikrai nesistengė būti subtilūs. Pavyzdžiui, XIX a. antroje pusėje protestą reiškė sijono iškeitimas į patogias (supraskite – įmanoma važinėti dviračiu) kelnes. XX a. pradžioje moterišku protestu tapo kelnių kostiumai, o viduryje – deginamos liemenėlės ar net… nuogą kūną dengiantys dažai.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmetis protesto drabužiui suteikė gerokai daugiau laisvės, mat lygybės problemą iškėlė ne tik moterys, bet ir homoseksualai, afroamerikiečiai bei kitos visuomenės grupės. Galima sakyti, moderniąją protesto istoriją pradėjo 1963 m. Vašingtono mitingas, kuriame šimtai juodaodžių moterų pasisakė prieš nustatytą išvaizdos protokolą – jos dėvėjo džinsinius kombinezonus bei išsileido natūraliai garbanotus plaukus.

Netrukus sekė muzikalusis hipių judėjimas su vėliavas ir marškinėlius dengusiu garsiuoju taikos ženklu, taip pat pacifistų sprendimas dėvėti karines uniformas. Tiesa, nors mintis iš pradžių gali pasirodyti ironiška, žinutė buvo gan tiksli – kamufliažinis kostiumas skelbė karą valdžiai ir jos sprendimams.

Tęsiant protesto istoriją atmintyje atgimsta agresyvus pankų judėjimas su sienas bei odinius švarkus nutepusiu šūkiu “Punks not dead”. Devintajame dešimtmetyje į naujienas patekdavo juodosios demonstracijos Vakarų Berlyne (jų dalyviai dėl anonimiškumo dėvėjo vien juodus drabužius – ši idėja panaudota ir organizuojant “Occupy Wall Street” protestus 2011 m.), baltosios – Tianmenio aikštėje Pekine 1989m., oranžinės – Kijeve 2004 m. Apie spalvos kaip protesto svarbą dainoje “Man in Black” dainavo net amerikiečių atlikėjas Johnny Cashas.

Kadras iš 2018-ųjų Golden Globes ceremonijos, kurios viešnios, pagerbdamos #metoo judėjimą, dėvėjo išskirtinai juodas sukneles

Gatvių pareiškimas šiandien

Visuomenė į politinį protestą šiandien reaguoja kiek kitaip – nebesvarbios atskiros interesų grupės, nebesekama subkultūrų diktatu. Sprendimas išsakyti savo nepritarimą socialinių medijų dėka tampa globaliu reiškiu, ką įrodo pastarųjų metų įvykiai. Pasaulio sostinėse moterys pagarbos bei lygių teisių reikalauja mūvėdamos megztas rožines kepures, vadinamas katėmis (užuomina į JAV prezidento Donaldo Trumpo seksualinio priekabiavimo skandalą), prieš konservatyvų požiūrį į pabėgėlių situaciją be žodžių pasisakoma naudojant taikos simbolius bei žmogaus teisių organizacijų emblemas.

Tiesa, abstraktūs pareiškimai drabužiu nublanksta prieš pati paprasčiausią ir, rodos, banaliausią sprendimo būdą – rašytinį žodį. Turbūt būtų sunku suskaičiuoti, kiek skirtingų protesto marškinėlių versijų matėme JAV prezidento rinkimų kampanijos metu (“I’m with her” ir “Love Trumps Hate” – tik kelios žinomiausios), kiek nebylių šūkių gatvėse pasirodė prasidėjus “Black Lives Matter” iniciatyvai.

Tiek marškinėliai, tiek kepurės, tiek kitokia simbolika yra gerokai daugiau nei tik asmens pažiūrų pareiškimas – tai sugebėjimas rodyti empatiją, atskleisti problemos aktualumą bei, svarbiausia, noras solidarizuotis net tada, kai esi itin toli nuo problemos epicentro ar ji tavęs tiesiogiai neliečia.

Mados reakcija

Grįžtant prie pirmųjų šio teksto žodžių norisi pastebėti, jog socialinės krizės akivaizdoje į kylančias problemas bene greičiausiai reaguoja būtent mados industrija. Ir neseniai pasibaigusios mados savaitės tai įrodė geriau, nei galėtų bet koks mados apžvalgininkų tekstas ar internete viešai paskelbta peticija.

Stebint socialinius tinklus bei gatvės stiliaus tinklaraščius galima daryti išvadą, jog pastaruosius kelis metus mados industrija pažymėjo bene aktyviausiais veiksmais per keletą pastarųjų dešimtmečių. Šimtai modelių, redaktorių, stilistų ir dizainerių savo viešas platformas pavertė politinių pareiškimų erdve – pirmoji “Dior” kūrėja moteris Maria Grazia Chiuri ant podiumo išsiuntė bene tuziną užrašu “We should all be feminists” ir “Why have there been no great women artists?” puoštų drabužių, Prabalis Gurungas kolekciją užbaigė improvizuotu mitingu prieš lyčių nelygybę, o modeliai Gigi ir Bella Hadid Niujorke fotografavosi eisenoje prieš D. Trumpo sprendimą į šalį neįsileisti imigrantų iš Artimųjų Rytų. Beje, įdomi detalė – amerikietėmis save su pasididžiavimu vadinančios seserys neslepia, jog jų mama į JAV atvyko iš Nyderlandų, o tėtis yra palestinietis.

Prie panašių iniciatyvų prisidėjo ir tokie vardai kaip “Creatures of the Wind”, Adam Lippes, Jonathan Simkai, “Public School”, “The Row”. Pristatydamas pirmą savo kolekciją “Calvin Klein” mados namas dizaineris Rafas Simonsas šou pradėjo Davido Bowie daina “This is not America” ir sėkmingai interpretuoja ryškiausius amerikietiškos kultūros simbolius, o įtakingas mados naujienų portalas “Business of Fashion” pristatė baltų skarelių iniciatyvą “Tied Together”, kuri skatina skarelę nešioti ant riešo ir taip parodyti, jog mados industrija gerbia lyčių, rasių, seksualinių orientacijų ir religijų įvairovę.

Prabal Gurung modelis

Pareiškimas kasdien

Natūralu, jog mados indėlis į globalių problemų sprendimą kartais neatrodo didelis ar turintis kitų siekių nei komercinė nauda, bet tenka pabrėžti, jog būtent dabar mada yra tai, kas gali padėti atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus. Nėra svarbu, kokį tikslą palaikote ar kokios Jūsų politinės pažiūros – drabužio dėka lengviausia parodyti solidarumą, suvokimą apie tai, kas dedasi aplink, ir kodėl tai turėtų rūpėti ir kitiems.

Ir nereikia manyti, kad visa tai – tik tuštybė. Mada yra galingas ginklas ir milžiniška industrija, kuri iš tiesų skatina individualumą, vertina moteris ne tik kaip klientes, bet ir saviraiškos nusipelniusias asmenybes, žavisi multikultūriškumu. Stiprios moterys šiandien eina į gatves ir madą naudoja taip, tarsi tai būtų ryškiausiomis spalvomis išpieštas plakatas. Vienoms pakanka vienybę simbolizuojančios skarelės, kitos eidamos prie balsadėžių su pasididžiavimu dėvi kelnių kostiumą. Svarbiausia prisiminti, kad savo protesto simbolį pasirinkti gali kiekviena. Ir paversti tai nauju judėjimu už teisingesnį pasaulį.

Šis mano tekstas buvo publikuotas žurnale L’Officiel Mada
Nuotraukos iš Vogue Runway, New York Times