Iris Van Herpen kolekcijos pristatymo užkulisiai

Kai kalbama apie rytojaus mados santykį su moderniomis technologijomis, daugelis mūsų veikiausiai pagalvoja apie kostiumus-transformerius iš mokslinės fantastikos filmų ar nematomais sensoriais bei liečiamais ekranais papildytas medžiagas. Jei tiksliau – ateities mada dažnai iškeliama į utopinių idėjų aukštumas, bet… didžiausios aprangos inovacijos jau pamažu keliauja į mūsų spintas. Ir mes to dažniausiai net nepastebime.

Prigludę, metalizuoti paviršiai, integruotos technologinės funkcijos, stichijoms atsparios medžiagos, minimalistinis dizainas bei absoliutus prisitaikymas ar net susiliejimas su kūnu – jeigu nesileisime į labai smulkias detales, maždaug taip stereotipiškai žmonija mato ateities apdarus ir turi suformuotą suvokimą, kad drabužis atliks ne tik savo pagrindinę apsauginę funkciją, bet ir taps tiesiogine prasme antra oda – nauju papildomu organu.

Tokie vaizduotę masinantys aprašymai mūsų kultūrinio lauko nepalieka jau bene septynias dešimtis metų (pamenate animacinį serialą „The Jetsons“ ar „Star Wars“ sagą?) ir kiekvieną kartą pavaizduoti kino ekrane ar kompiuterinių žaidimų aplinkoje atrodo kaip iš anksto nuspręstas tolimos ateities scenarijus. Ir, drįstu spėti, jis mus seks dar bent kelis šimtmečius, kol gatvėmis iš tiesų pradės lakstyti skraidantys automobiliai ar svečiuose lankysimės hologramų pavidalu. Bet realybėje mados inovacijos atsiranda iš visai kitų paskatų ir gerokai perlipę 2000-ųjų slenkstį kažkodėl dar ieškome kostiumo, kuris nesusiglamžytų dvi valandas praleidus lėktuve. Tad iš kils ir kur laukia tikrieji mados ateities scenarijai, kurie galbūt ir neblizgės chromu, bet iš tiesų patobulins drabužio funkciją ir pakeis mūsų rengimosi įpročius?

Akimirka Iris Van Herpen studijoje

Nuo adatos iki 3D spausdintuvo

Pirmasis ir bene paprasčiausias žvilgsnis į ateities madą – per technologinę prizmę. Mados istorikų ir archeologų duomenimis, kad homo sapiens pirmą kartą siūti drabužius naudodami siūlą ir iš kaulo pagamintą adatą pradėjo prieš daugiau nei 50 tūkstančių metų. Ir… jokių ypatingų inovacijų, jei nekalbame apie metalinę adatą ar siūlo tvirtumą, siuvimo meistrai nematė iki pat XVIII a. vidurio.

Tik tuomet pradėta kurti siuvimo mašina, greičiu ir kartais net kokybe pralenkusi rankomis dirbusius siuvėjus: kol žmogus per minutę gali pasiekti 40-50 dygsnių greitį, net ir pirmosios siuvimo mašinos galėjo pasiūlyti daugiau nei dvidešimt kartų spartesnį darbą – iki 900 dygsnių per minutę. 1851-aisias net žurnalas „The Economist“ rašė, kad siuvimo mašina – vienas svarbiausių ir labiausiai atsirasti vėlavusių industrinių išradimų, nes „siuvėjų darbo technologija nebuvo palietusi nuo pat civilizacijos gimimo“.

Šiandien naują drabužį galime įsigyti kada tik panorėję, o greitosios mados kompanijos gali kolekcijas keisti bene kas savaitę. Šiandien beveik visos didžiosios kompanijos naudoja 1978-aisiais pirmą kartą pristatytas (beje, jas pagamino daugeliui žinoma kompanija „Singer“) kompiuteriu valdomas siuvimo mašinas, o rankų darbas naudojamas tik smulkioms detalėms užbaigti.

Kas siuvimo industrijos laukia toliau? Kol kas vieningai sakoma, kad kitas didysis lūžis bus 3D spausdinimo technologija, kurią amerikietis inžinierius Chuckas Hullas sukūrė dar 1983-aisias. Pats autorius šį procesą juokais vadina sluoksniavimu, nes naujas objektas sukuriamas bene iš nieko: tiesiog lipdant vieną medžiagos sluoksnį po kito, kol pabaigiamas pilnas gaminys, arba, pavyzdžiui, jo detalė.

3D spausdinimo būdu sukurti drabužiai jau egzistuoja, tačiau tik ant aukštosios mados podiumo. Tokie kūrėjai kaip Niujorke kuriantys dizaineriai „threeASFOUR“ ar olandų avangardistė Iris van Herpen jau eksperimentuoja su naujomis technologijomis ir bando drabužį atspausdinti it skulptūrą. Nors ant podiumo tokie kūriniai atrodo įspūdingai, 3D spausdinimui naudojamos medžiagos labai kietos, lengvai lūžtančios ir nelanksčios, tad drabužį ir tenka pristatyti kaip nejudinamą objektą. Jei manekenė prisėstų – drabužis iškart sulūžtų.

2011-aisiais Iris van Herpen kurta pirmoji 3D spausdintuvu sukurta suknelė buvo paminėta tarp „TIME“ žurnalo svarbiausių šių laikų išradimų. Smagu ir įdomu, bet kol neatrasime lengvai spausdinamų lanksčių ir kasdieniam dėvėjimui tinkamų medžiagų – tol ši technologija mados kontekste tiks nebent muziejų ekspozicijoms bei poros minučių pasivaikščiojimui ant podiumo.

Drabužis gali augti

Viena didžiausių funkcinių drabužių bėdų buvo ir yra tai, kad daugelis natūralių audinių yra arba visiškai netamprūs, arba labai lengvai ir greitai plyšta. Tai reiškia, kad dėvint drabužį sunku judėti, o kiekvieną kartą jį apsirengti bei nusirengti yra šioks toks iššūkis, nebent… jis pagamintas iš sintetinio pluošto, kurio savybės gerokai pralenkia natūralius audinius.

Viena svarbiausių funkcinių mados inovacijų – tai XX a. tarpukaryje išrastas nailonas, pirma sukurtas kaip sintetinis šilko pakaitalas JAV rinkai. Dėl politinių konfliktų amerikiečiai iš Azijos valstybių nebegalėjo parsivežti nei šilko, nei medvilnės, tad buvo nuspręsta sukurti šį tą naujo, pigesnio ir plačiau pritaikomo. Pigesnis nei šilkas, gerokai tampresnis, rečiau plyštantis ir priglundantis prie kūno, nailonas labai greitai tapo karščiausia mados industrijos naujiena.

Bene didžiausią pokytį nailonas į moterų spintas „atnešė“ pėdkelnių pavidalu – pristatytos 1939-ųjų Niujorko Pasaulio išradimų parodoje, jos tapo sensacija, nes iki tol gamintos medvilnės arba šilko pėdkelnės buvo brangios, sunkiai prižiūrimos ir visomis prasmėmis nepraktiškos. Teigiama, kad per pirmą nailoninių pėdkelnių pardavimo dieną moterys jų nupirko virš 4 milijonų porų, o anglų kalboje žodis „nylons“ iki šiol neretai naudojamas kaip „stockings“ sinonimas.

Galima sakyti, kad nailonas pradėjo naują sintetinių audinių erą – po jo netrukus pristatytas poliesteris, dar po kurio laiko – natūralaus ir sintetinio pluošto mišiniai. Stiprūs, patvarūs, plonyčiai, lengvi, elastingi – šiandieniai funkciniai audiniai naudojami nebe visur nuo apatinių drabužių gamybos iki atskiroms sporto šakoms kuriamų kostiumų.

Šiandien tamprūs drabužiai jau nieko nestebina, tad ieškome dar įdomesnių inovacijų, kurios leistų drabužius prižiūrėti dar paprasčiau. Pavyzdžiui, lėktuve ar automobilyje nesusiglamžantis kostiumas ar marškiniai, kuriuos galima drąsiai skalbti ir pakabinus nebelyginti. Nors neglamžūs audiniai jau kurį laiką žinomi, jie dažnai nepatogūs dėvėti, nuo jų pradeda niežėti oda, darosi tvanku. Viena naujausių inovacijų – „Techmerino“ audinys, gaminamas vandeniui nepralaidžiu sluoksniu padengus vilną. Jį jau naudoja „Ermenegildo Zegna“ mados namai, panašių sprendimų ieško ir kiti vyriškų drabužių gamintojai.

Kokie funkciniai sprendimai laukia ateityje? Šiandien jau pamažu kuriami vaikišku drabužiai, kurie augs kartu su vaiku – Londone dirbanti inžinierių grupė 2017-aisias pristatė projektą „Petit Pli“, kurio ašimi tapo itin lengvas, odai kvėpuoti leidžiantis ir tamprus bei susilankstantis audinys, idealiai tinkantis vaikiškai aprangai. Projekto autoriai sako, kad jų drabužiai tinkami vaikams nuo 9 mėnesių iki 4 metų, tad taip išsprendžiama ne tik greitos drabužių kaitos problema, bet ir pasirenkama tvaresnė, protingesnė alternatyva.

Petit Pli audinys, augantis kartu su vaiko kūnu

Asmeninis garderobas

Žvelgiant iš dizaino prizmės, bene didžiausias ateities iššūkis – tai drabužių personalizacija. Pamažu turtingėjant viduriniajai klasei, vartotojai nori nebe tik greitosios mados drabužių, bet ir apdarų, kurie būtų pasiūti tiksliai pagal individualius išmatavimus ir idealiai tiktų. Nors kadaise didžiulė inovacija buvo masinėje gamyboje įvesta S-M-L dydžių sistema, šiandien norima gerokai daugiau.

Ilgą laiką laikytas prabangos simboliu, šiandien pagal individualius parametrus pasiūtas drabužis – didžiulis iššūkis masinės gamybos verslams. Kol kas vienas įdomiausių bandymų – japonų „Zozo“ projektas. Pirkėjui į namus atsiunčiamas sensoriais nusėtas kostiumas-kojinė, išmaniojo telefono pagalba „nuskenuojantis“ tikslius žmogaus kūno matmenis. Po to belieka pasirinkti, kokio drabužio reikia (džinsų, megztinio, marškinėlių), ir po kelių mėnesių sulaukti būtent pagal asmeninius išmatavimus pasiūto daikto.

Idėja skamba genialiai, tačiau atsiliepimai parodė, kad technologija visų problemų tikrai neišsprendžia – „YouTube“ galima rasti gausybę „Zozo“ produktų apžvalgų, kuriose klientai parodo, kaip logiški kompanijos dizainerių sprendimai realybėje vis tik nepasiteisina. Ne veltui kompanija jau paskelbė, kad šio projekto tęsti neketina.

Kiek sėkmingiau – nors ir lėčiau – dirba sportinės aprangos gamintojai, jau pritaikantys sportinius batelius pagal tiksliai nuskenuotus pėdos išlinkimus. Savo drabužių modelius sparčiai tobulina ir greitosios mados gamintojai, samdantys tūkstančius skirtingų figūrų tipus turinčių modelių ir technologijų pagalba kuriantys universaliausius sprendimus.

Išvien su gamta

Bene didžiausias mados industrijos ateities iššūkis – poreikis mažinti taršą aplinkai bei atsisakyti medžiagų, kurių auginimas bei naudojimas gamyboje yra itin netvarus. Medvilnės auginimas reikalauja itin daug vandens (WWF duomenimis, vienam deriniui – marškinėliams ir džinsams – reikia apie 20 tūkstančių litrų vandens), audinių dažymas bei cheminis apdirbimas nuodija šimtus upių, o greitai kintančios tendencijos veda į perprodukciją. Nors daugelis kompanijų neparduotų likučių pagaliau nebedegina, kol kas nėra ir pakankamai efektyvių technologijų, kurios leistų tekstilę kokybiškai perdirbti.

Gan paprastas sprendimas – vadinamasis „upcycling“ procesas, kuomet persiuvami jau pagaminti ir nebereikalingi drabužiai. Kitas kelias – gaminti drabužius iš specialiai apdirbto popieriaus arba netgi maisto pramonės atliekų (pavyzdžiui, sojos pupelių luobelių). Nemažai kompanijų atsisako plastiko ir lėtai yrančių sintetinių medžiagų, kurios sąvartynuose gali užsilaikyti šimtus jei ne tūkstančius metų.

Šiandien mados industrija žvalgosi į žurnale „Scientific American“ pristatytą inovaciją – drabužius, gaminamus iš gyvų organizmų, kuriuos paskui labai lengva perdirbti. Jei tiksliau – tai iš ypatingų laboratorijoje sukurtų dumblių pagamintas pluoštas, kurį galima dažyti, o paskui ir išskaidyti natūraliomis bakterijomis. Nors šie tekstilės eksperimentai kol kas vykdomi pagrinde mokslinėse įstaigose, labai gali būti, kad po dešimtmečio būtent jie pradės iš pagrindų keisti mados industriją. Kosmosas kol kas palauks.

Publikuota žurnale KuklaMag, rudens 2019 numeryje

Nuotraukos iš Swarowski, NYTimes, Vogue Runway, Petit Pli