2021-ųjų kolekcija „Lover Terrain“, sukurta su grafike Rūta Vėbraite

Dizainerė Urtė Katiliūtė, geriau žinoma pseudonimu URTE KAT, šiuo metu turbūt yra viena labiausiai užsiėmusių mados kūrėjų Lietuvoje. Ką tik pristačiusi trečiąją kolekciją „Lover Terrain“, ji vos per keletą metų sugebėjo sukurti bei išvystyti savo prekės ženklą, užmegzti ryšius su įtakingų leidinių stilistais, o greitu metu jos drabužius bus galima įsigyti butikuose Niujorke, Los Andžele bei Sidnėjuje. Tarp jos sekėjų Instagram rasite ne vieną žinomą užsienio nuomonės formuotoją ir net atlikėją Grimes.

Bet Urtė viso to nesureikšmina. Ji džiaugiasi dviejų aukštų studija pramoniniame Vilniaus rajone, rodo naujausios kolekcijos pavyzdžius ir, atrodo, pati negali patikėti, jog jos kūryba keliauja ten, kur pati dizainerė net nesvajojo apsilankyti. Ir ne veltui – URTE KAT kolekcijose susilieja romantizmas ir 2000-ųjų estetika. Paslėptos nuorodos į popkultūrą ir šiuolaikinį moteriškumą. Elementai, jungiantys karą (jei tiksliau – karinės aprangos detales) ir meilės simbolius. Ji kuria taip, kaip jauni mados gerbėjai šiandien mąsto. Nuorodomis ir pastebėjimais, pergalvodama visa, kas jau matyta.

Lipame ant Urtės studijos stogo, nuo kurio matosi nemaža dalis Šnipiškių ir Žirmūnų. Ir kalbame apie pastaruosius du metus bei tai, kas laukia ateityje.

–

Urte, sveikinu pristačius jau trečią savo kolekciją! Koks buvo jos atsiradimo procesas?

Kolekciją sukūriau kartu su menininke Rūta Vėbraite ir galiu sakyti, kad iš trijų pristatytų ši man svarbiausia. Bendra kolekcijos nuotaika išėjo nostalgiška, daug įkvėpimo atėjo iš mano vaikystės, 2000-ųjų popkultūros. Jaučiu, kad pagaliau turėjau pakankamai laiko apgalvoti kiekvieną gaminį. Kiekvieną daiktą vertinau kaip potencialų produktą, bandžiau viską matyti kaip matytų pirkėjas – nes supratau, kad sukūrus trečią kolekciją tas pirkėjas jau yra ne įsivaizduodamas, jau yra apie ką realiai galvoti.  Dvi praeitos kolekcijos buvo kiek kitokios – pirma tapo bakalauro darbo tęsiniu, antrąją turėdama labai mažai laiko sukūriau Žeimių dvaro parodai.

Dizaineriai visada sako, kad kiekviena kolekcija – kaip pirma. Šįkart ir aš taip jaučiausi. Kaip niekad daug galvojau apie tai, kaip drabužiai skalbsis, viską matavausi ir testavau pati, galvojau, kaip drabužį bus įmanoma dėvėti, derinti. Pastaruoju metu sulaukiu užklausų iš užsienio stilistų, tad supratau, kad kolekcijoje turi būti daiktų ne tik pardavimui, bet ir mados fotosesijoms. Todėl sakyčiau, kad bendras kolekcijos vaizdas yra labai aiški loginė dėlionė.

Dėlionė, kurioje radai vietos tiek klientų poreikiams, tiek stilistų reikalavimams, tiek kolaboracijai su Rūta. Tai buvo savęs apribojimas ar kaip tik geras iššūkis? Ar nebijojai tarp visų poreikių pamesti savęs?

Man apribojimai kaip tik reiškia laisvę. Kai gali daryti visiškai bet ką, jautiesi išsimėtęs ir pasimetęs, o kai turi „problema-sprendimas“ formuluotę, iškart aišku, į ką reikia kreipti dėmesį.

Tavo pirma kolekcija buvo bendras darbas su legendiniu fotografu Rimantu Dichavičiumi, antroji – su dailininke Gabriele Adomaityte, trečioji – su grafike Rūta Vėbraite. Kodėl renkiesi būtent bendradarbiavimo kelią? Tai sąmoningas sprendimas, o gal sutapimų serija?

Du viename. Mano pirma kolekcija buvo sukurta pagal bakalauro darbą, kuriame gilinausi į vyresnio amžiaus žmonių atskirtį nuo aktyvios visuomenės. Pradėjau domėtis senosios kartos lietuviais menininkais ir suvokiau, kaip retai juos prisimename ir kiek mažai šiandien apie juos žinome.

Kai gyvenau Londone, pavydėjau britams ilgametės mados kultūros, turėjimo į ką atsiremti, mados praeities ir istorijos, kuria galima didžiuotis. Bent jau savo lietuviškame rate nieko panašaus nejaučiau ir pagalvojau, kad tikrai ne visada pažiūrime atgal, neįvertiname, ką išties turime. Ir kad mūsų identitetas yra gilesnis ir įdomesnis nei keli paskutiniai dešimtmečiai. Taip atradau Rimantą Dichavičių, išleidusį Sovietų Sąjungą sudrebinusį albumą „Žiedai tarp žiedų“, ir pasiūliau bendradarbiauti. Jis iškart užsidegė idėja ir pats paskambinęs pasakė, kad dabar jau turėsim užkariauti visą Europą. Aš nei galėjau, nei norėjau pasakyti „ne“, tad taip gimė kolekcija, kurią pavadinau „Story no.1“.

Natūralu, kad po to turėjo eiti ir „Story no. 2“, tik jau norėjau dirbti su jaunu savo kartos menininku. Džiaugiuosi, kad antrą istoriją pavyko sukurti su dailininke Gabriele Adomaityte, gyvenančia Amsterdame. Trečią kūriau su Rūta Vėbraite ir tai buvo pirmas kartas, kai taip įsitraukiau į visą vystymo procesą, kartu prižiūrėjome kiekvieną proceso etapą.

2019-ųjų kolekcija, sukurta naudojant Rimanto Dichavičiaus nuotraukas

Labai įdomu, kad nebijai šokinėti per skirtingus laikmečius ir savo kūryboje vietos atrandi tiek nostalgijai, tiek futurizmui. Ar šios kelionės laiku veikia kaip bandymas atrasti save dabartyje?

Man Dichavičius nereprezentuoja praeities ar tuo labiau sovietmečio, kaip mėgstama sakyti. Jis man kaip tik atrodo labai aktualus ir modernus, nes moterį vaizduoja ne seksualizuotą, o kaip gamtos dalį. Tai mane ir domina. Sovietmetis, aišku, yra į mus įsispaudęs: besimokydama irgi mačiau, kaip kiti studentai jį nagrinėja, bando vaizduoti kaip kažkokią sugrįžtančią stilistiką, įkvėptą savianalizės. Bet man tai svetima. Manau, kad mano kartos kūrėjai turėtų suprasti, kad mums nebereikia gydytis traumų, mūsų kultūra gerokai įdomesnė, nei tas istorinis etapas, kuriame buvome ne savo noru.

Beveik ironiška, kai savo studiją įkūrei pramoninėje Vilniaus zonoje, kur pastaruosius keturis-penkis dešimtmečius nelabai kas keitėsi.

Pritariu. Ir manau, kad ta praeitis nekvėpuoja į nugarą.

Po trečios kolekcijos jau galime drąsiai sakyti, kad URTE KAT yra prekės ženklas. Bet ar tai tik kolaboracijų ženklas?

Šiuo metu taip. Bet gal dėl to, kad aš neįsivaizduoju savęs visiškai vienos, man daug įdomiau kūrybos procesu dalintis su kitu žmogumi. Man patinka printai, visada atkreipiu dėmesį į kitų dizainerių raštuotus kūrinius. Todėl noriu atrasti kažką įdomaus, patinkančius darbus perkelti ant audinio. Žinoma, labai mėgstu konstruoti, apgalvoti drabužio formą, bet labai stengiuosi giliau žiūrėti ir į patį audinį, jį vis kitaip pamatyti. Bendradarbiavimas su fotografais, dailininkais, grafikais atveria naujas perspektyvas.

Šiandien visi esame ekstremaliai išrankūs vizualinėms žinutėms, kurios nugula ant mūsų drabužių. Net menkiausi simboliai, regis, turi didžiulį semantinį krūvį. Todėl sakyčiau, kad savo ženklą „statyti“ ant printų yra drąsu. Koks pareiškimas gali būti nuskaitytas dėvint URTE KAT?

Susikurti savo ženklą – tai susikurti savo pasaulį, į kurį ateina klientas. Ir labai noriu, kad tas klientas norėtų būti mano pasaulio dalimi. Kokį pareiškimą turi URTE KAT? Man pačiai tai yra sugebėjimas didžiuotis savo šaknimis, savimi, savo aplinka. Pavyzdžiui, paskutinė kolekcija „Lover Terrain“ yra smarkiai įkvėpta mano draugų, tai nulėmė gan nemažą skirtingų įvaizdžių skaičių.

Įsižiūrėjusi gali pamatyti, kad mano logotipe ir ant mano drabužių yra nemažai širdelių. Tai tarsi nusako prekės ženklo poziciją, nes širdelę – nors ir banalią – naudoju kaip dėkingumo, meilės, net flirto simbolį. Svarbu ir tai, kad norint pilnai suprasti URTE KAT reikia ir humoro jausmo, gebėjimo pagauti tam tikras nuorodas, kurios iš pažiūros gal atrodo keistos.

2020-ųjų kolekcija, sukurta su dailininke Gabriele Adomaityte

Kalbant apie nuorodas – mūsų karta šiuo metu yra apsėsta nostalgijos 2000-iesiems ir ypač, turiu pastebėti, kičo bei blogo skonio. Tu, kiek matau iš socialinių medijų turinio, irgi daug galvoji apie tą specifinę laikotarpio estetiką. Kaip kūryboje pavyksta atrasti tą „pusiau juokais, pusiau rimtai“ vidurį?

Tai ir yra didžiausias šios kolekcijos iššūkis, nes nuorodas į 2000-uosius pamatysi beveik visur, bet jos labai subtilios. Pavyzdžiui, vienas kelnių modelis nugaroje turi juostą, kuri imituoja per kelnių viršų lipančius stringus, kas 2000-aisiais buvo net labai aktualu. Jeigu to specifiškai neparodyčiau – veikiausiai nepamatytum ir nepagalvotum. Man svarbu, kad tokį drabužį apsirengusi klientė jaustųsi gerai ir neatrodytų neskoningai. Bet galėtų įvertinti tą detalę-nuorodą su humoru.

Kodėl kuriant madą tau aktualus ir humoras?

Man labai patinka, kai madoje yra pasakojama istorija, o nuo to humoras neatsiejamas. Mada turi teikti džiaugsmą. Aišku, aš labai mėgstu tokius dizainerius kaip Helmutas Langas, bet nenorėčiau kurti gryno minimalizmo, šiandien madai reikia daugiau. Įtaką padarė ir dizainerė Ashley Williams, su kuria dirbau Londone. Visas jos ženklas paremtas humoru ir visa kūryba atsiranda iš dizaino komandos vidinių juokų – taip pats procesas tampa gerokai malonesnis. Man nepatinka ir stereotipas, kad madoje viskas labai rimta, visi labai susireikšminę ir niekad nesišypso. Visi tą žinom ir manau, kad dabar daug dizainerių bėga nuo to. Nes kas iš to? Atrodo, kad kūrybininkai bando išlipti iš to liūdno menininko-kankinio stereotipo. Kūryba gali gimti iš džiaugsmo.

O tai nėra susiję su tuo, kaip kūrėjas turi save pristatyti auditorijai? Socialinių medijų kontekste kenčiantis menininkas nėra toks patrauklus, kaip tas, kuris dalinasi meme’ais ar nežiūri į save pernelyg rimtai. Net dizainerio turinys turi būti pramoga.

Tikrai taip. Aš su savo klientais bendrauju asmeniškai, naudoju Instagram susirašinėjimui, tad negaliu būti kaip pretenzinga ar vaidinti to, kas nesu.

Tu, kaip ir daugelis jaunosios kartos dizainerių, savo ženklą išauginai socialinių medijų pagalba. Stengeisi viską labai tikslingai kuruoti ar kaip tik išnaudojai šią erdvę kaip žaidimų, eksperimentų aikštelę?

Niekada į komunikaciją nežiūrėjau pernelyg smulkmeniškai. Pastebėjau, kad kuo organiškiau viską darau, tuo nuoširdžiau reaguoja ir auditorija.

Ar socialinių medijų tendencijos veikia tavo kūrybą? Atrodo, jauni kūrėjai neretai didelį dėmesį skiria tam, ar jų drabužis bus fotogeniškas, kaip atrodys Instagram tinklelyje, kaip jo raštai ar detalės matysis nuotraukose. Kiti daug dėmesio skiria socialinių tinklų nostalgijos bangai, juokeliams.

Manau, tikrai veikia ir net ne pasąmoningai. Kai minėjau, kad į kolekciją turiu įtraukti drabužių, skirtų fotosesijoms, kalbėjau būtent apie tai. Kai kurie daiktai turi būti ryškūs ir įspūdingi vien dėl to, kad juos greičiau pamatytų. Seku ir tai, kas patinka stilistams, su kuriais norėčiau dirbti. Tai ypač svarbu kol ženklas mažas ir reikia auginti jo žinomumą. Taip, kolekcija juoda-chaki-pilka, bet dėl šitų priežasčių atsiranda kažkas įspūdingesnio, įdomesni suknelių modeliai. Tai yra socialinių tinklų įtaka ir net taisyklės, kurių ignoruoti negaliu. Bet man tai patinka, nejaučiu, kad ieškau dirbtinių kompromisų, o kaip tik daugiau išmokstu.

Dizainerės studijos darbai

Kalbame apie gan globalius dalykus, nes socialinės medijos tau atveria galimybes dirbti su užsienio stilistais, klientais visame pasaulyje. O ką tau šiandien reiškia būti jauna kūrėja būtent Lietuvoje?

Kurti Lietuvoje man labai patinka. Daug mano draugų irgi tai daro, tikrai neturime kuo labai skųstis. Aišku, visko pasitaiko, ne visada iš valstybės gauni tą palaikymą ar stipendijas, dėl kurių stengiesi, būna skaudu. Bet tai yra tam tikros institucijos su savais kriterijais ir nieko nepadarysi. Aš labai džiaugiuosi tuo, kad kurdama Lietuvoje galiu sulaukti dėmesio ir palaikymo iš užsienio – tiek moralinio, tiek komercinio.

Man dabar svarbiau tai, su kuo aš galiu dirbti čia Lietuvoje. Pavyzdžiui, su vietinėmis mezgėjomis, kurios man padeda įgyvendinti kolekcijas ir jų darbus vaizduoju kaip 3D piešinius. O meistrų aplink turime tikrai nuostabių ir man patinka palaikyti ryšį tarp skirtingų kartų. Šiuo metu dirbu su trim mezgėjomis Snieguole, Tatjana ir Aušra, jas radau tiesiog internete mezginių puslapyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad sau norėjau kelių megztų daiktų, paprašiau draugo mamos pagalbos. Juos nufotografavau ir sulaukiau daug užklausų pagaminti panašius, tad nebeturėjau kur dingti.

Labai džiaugiuosi, kad mezgėjos, kurios man padeda, pačios turi savo nuomonę apie mano dizainą, joms labai įdomu daryti kažką naujo, bendrauti su jaunimu. Man yra 25-eri, mezgėjos turbūt dvigubai vyresnės, bet puikiai rankame bendrą kalbą. Ir man patinka, kad jos dirba namuose kada ir kaip nori, yra pačios sau vadovės ir taip užsidirba.

Prisimenu, kad tavo pirma kolekcija-serija buvo sudaryta iš upcycle’intų drabužių – prieš tai egzistavusių daiktų, kuriuos savaip perkūrei ir persiuvai. Ar tau ši idėja vis dar aktuali?

Taip, mano bakalauro darbo kolekcija visa tokia buvo. Ir man vis dar įdomu ją tęsti, bet nežinau, kiek dabar tai galiu taikyti praktikoje. Jeigu nori savo ženklą statyti ant perkurtų daiktų, reikia nemažos komandos, kuri padėtų atrasti ir supirkti, atrinkti drabužius bei medžiagas. Bet vis dar upcyclinu gamindama pirminius kolekcijų pavyzdžius ar eksperimentuodama – kišu ranką į kelnes ir žiūriu, kokios formos gali gimti, ką galiu su tuo nuveikti.

Baigdama mūsų pokalbį noriu tavęs paklausti apie dar vieną mados industrijos ypatybę – nuolatinį žavėjimąsi jaunais dizaineriais, kažko naujo ir nematyto paieškas. Dabar esi būtent ta jauna ir įdomi kūrėja. Ar galvoji apie tai, kas tavęs laukia toliau?

Manau, visi jauni dizaineriai apie tai mąsto – ypač tie, kurių braižas kiek keistesnis, ne toks paprastai komercinis. Aš iki šiol labai džiaugiuosi ir beveik negaliu patikėti, kad mano kūryba yra pastebima, kad galiu iš jos gyventi. Prisimindama savo laiką Londone jaučiu kartėlį, nes jauno dizainerio kultas ten tikrai egzistuoja – vienais metais jaunas kūrėjas, atrodo, yra pasaulio viršūnėje, kitais jį jau visi pamiršę. Lyg vienkartinio naudojimo produktas.

Lietuvoje to, atrodo, neturime, bet ir kūrėjų mažiau, mūsų bendruomenė draugiška ir palaikanti. Bent jau jaunesnių dizainerių. Kas laukia toliau? Aš dabar tiesiog džiaugiuosi nauja kolekcija, turima studija, galimybe įdarbinti žmones, kurių sugebėjimais žaviuosi, ir dirbti taip, kaip noriu.

–

Ačiū Urtei už pokalbį

Nuotraukos iš URTE KAT archyvo

urtekat.com / URTE KAT Instagram