Pagaliau tikras normalus podiumas, net penkios pristatytos kolekcijos ir atsiradęs savotiškas malonus jaudulys. Antra Rygos mados savaitės diena iš tiesų maloniai nustebino tiek profesionaliu organizavimu, tiek kolekcijomis, nors mintyse vis tiek ne kartą ją bandžiau lyginti su mūsiške Infekcija ir jau spėjau padaryti keletą išvadų. Daugiau apie jas tikriausiai bus verta pasakoti visiems renginiams jau pasibaigus, tačiau viena jų itin ryški – palyginus su Ryga, Vilnių galima vadinti tikra oaze kūrybingiems jauniems protams, kurie nesirūpina pardavimais ir siekia kurti meną. Tai, ką pamačiau ant podiumo Rygoje, kuo puikiausiai įsivaizduoju gatavų dėvimųjų drabužių parduotuvėse ant pakabų. Šimtas procentų komercijos. Tiesa, vis tik labai savotiškos…
Kol kas – daugiau apie pačią Rygą bei mano nuotykius joje. Beveik visą pirmą dienos pusę paskyriau senamiesčio tyrinėjimui ir leidau sau nerūpestingai klaidžioti mažomis siauromis Rygos gatvelėmis, kurių kiekviena man pasirodė itin spalvinga. Būtent tuo Latvijos sostinė man ir atrodo ypatinga bei kitokia nei Vilnius ar Talinas – joje daugiau gyvybės, spalvų, gal net tam tikros eklektikos ir stilių maišalynės. Tačiau tai Rygai suteikia savito žavesio ir geros trys ar keturios valandos prabėgo akimirksniu.
Taip pat didžiulį įspūdį paliko man asmeniškai aktuali sritis – spauda. Jei tiksliau, jos pardavimo vietų kiekis bei siūlomas asortimentas. Gal man, Klaipėdoje gyvenančiai moksleivei, tai ir atrodo kiek keistoka, tačiau beveik ant kiekvieno namo kampo galima rasti po kioską, kuriame – visa eilė užsienietiškų žurnalų, pradedant vokišku ir baigiant amerikietišku Vogue, Elle, Harper’s Bazaar bei visa gausybe kitų sričių leidinių. Pasirinkimas milžiniškas ir net baisu įsivaizduoti, kiek pinigų kiekvieną mėnesį išleisčiau vien „makulatūrai“, jei gyvenčiau Rygoje…
Po smagaus rytinio pasivaikščiojimo po apsiniaukusią Rygą teko skubėti atgal į viešbutį (pasigirsiu – nepasiklydau!) ir pradėti ruoštis Maybelline NY rengiamiems pietums su Baltijos šalių atstovais bei po pietų sekusiems pristatymams. Day-to-evening perėjimo funkciją kuo puikiausiai atliko juoda Zara suknelė, pirkta vasarą per išpardavimą už nuodėmingą kainą ir švelniai „patobulinta“ per liemenį surištu satino kaspinu. Beje, antrą dieną iš eilės aukštakulnius pavadinau didžiausia gyvenimo klaida, tačiau ko tik nepaaukosi dėl bent 9 centimetrais ilgesnių kojų, kurių gamta, deja, pagailėjo.
Nėra ko slėpti – pietūs Neiburgs restorane tapo bene smagiausia dienos dalimi, o už tai reikėtų dėkoti estei Maybelline atstovei, papasakojusiai keletą istorijų iš asmeninės patirties dirbant su klientais. Viena juokingiausių buvo apie moterį, nusipirkusią perlų pavidalo pudrą ir po kelių dienų atėjusią skųstis jos neveiksnumu. Štai klientės skundas: „Pirmą dieną suvalgiau vieną rutuliuką, antrą du, trečią tris, o spalvos veide kaip nėra, taip nėra…“
Atvykus į pagrindinę pristatymų salę Radisson Blu viešbutyje pasitiko ne tik didžiulės eilės prie rūbinės, bet ir keletas įdomesnių detalių: Valentino mados namų kvapo Valentina stendas su vos prisiverčiančia šypsotis manekene, Maybelline makiažo stendas, kur kiekvienai norinčiai buvo nemokamai daromas makiažas, bei penkiolikto Rygos mados savaitės jubiliejaus proga surengta nuotraukų paroda, kurioje buvo atskleista visa savaitės istorija bei raida. Smagu buvo pamatyti ir ne kartą nušvitusias lietuviškas pavardes, ypač Agnę Kuzmickaitę, kurios darbų gerbėja esu.
Koks gi mados renginys be švelnios ironijos, ar ne? Na, su kairiuoju stereotipiniu palygintam dešiniajam kadrui tikriausiai neužtektų pavadinimo fashion faux pas, ar ne?
LIGA BANGA
Su kolege žurnaliste Akvile susiradus vietas pirmojoje eilėje (paskui to džiaugsmo teko atsisakyti, nes kova dėl vietų priminė atitinkamus Animal Planet išlikimo kovų vaizdus) iškart pradėjome svarstyti, ką šiandien išvysime. Pirmoji latvės dizainerės „Liga Banga“ kolekcija nustebino savo tema, nes ji, kiek pavyko suprasti, buvo susijusi su protezavimu, tačiau manekenės labiau priminė iš meno dirbtuvių pabėgusias mūzas, ant kurių kūno susiraizgiusius audinius varžė juodi raiščiai, o odą nuklojo dažų dėmės. Kūrinių efemeriškumą paryškino Massive Attack daina Paradise Circus, tačiau kai kurios suknelės man labai priminė lietuvaitės kūrėjos Mildos Čergelytės darbus.
XENIA JOOST
Antroji kolekcija buvo dizainerės Xenios Joost, kuri yra ir mados ženklo „Ivo Nikkolo“ vyriausioji kūrėja. Ši jos kolekcija, kuri daugelį sužavėjo itin paprastais, tačiau ore tarsi sklandančiais siluetais bei kuklia spalvų palete („pudrinė“ rožinė, balandžio pilka, vienas kitas oranžinis akcentas), buvo įkvėpta skandinaviško stiliaus ir slaviško temperamento. Visus drabužius kuo puikiausiai įsivaizduoju Chloe mados namų gerbėjų spintose.
SARMITE OSTANEVICA
O štai šios dizainerės kolekcijos tema buvo „Urban Renaissance“. Kolekcijos tikslas – sujungti klasikinį Renesanso grožį bei trapumą su šių laikų moters poreikiais ir elegancija. Dauguma siluetų buvo ganėtinai paprasti, vyravo švelnios ir šiek tiek užapvalintos linijos, trumpi ilgiai, neutrali spalvų paletė. Renesansišką dvasią kolekcijai suteikė blizgūs satino raukiniai ant rankovių bei šonų, manekenių makiažas bei šukuosenos, pavertę jas tikromis gyvomis statulomis.
FYODOR GOLAN
Britų dizaino mokyklos auklėtinių Fyodoro Podgorny ir Golano Frydmano buvusių darbų sąrašas išties įspūdingas: pradedant Alexanderio McQueeno ateljė ir baigiant Issey Miyake dirbtuvėmis, šie vyrukai spėjo padirbėti ne vienuose prestižiniuose mados namuose bei „apšilti“ šonus industrijos epicentre Londone. Duetą įkvepia tapyba bei modernusis menas, tačiau tikriausiai nesunku pastebėti, kad jų darbuose netrūksta užuominų ir bandymų perimti Alexanderio McQueeno kurtą magišką siluetą. Vis tik tenka pasakyti, kad darbo dar reikės nemažai, nes ant podiumo pristatytų suknelių dekoras vietomis atrodė itin nekokybiškai.
NARCISS
Daugelis sakė, kad šis šou bus pagrindinis vakaro akcentas ir, manau, neklydo. Mados namų kolekcija buvo įkvėpta dizainerės tetos Zize, kuri mėgdavo pasakoti apie tuos laikus, kai merginos dėvėdavo vien tik sukneles, visuomet atrodydavo elegantiškai bei gražiai atskleisdavo savo moteriškumą. Darbuose netrūko retro stiliaus prieskonių, tad siluetai labai lengvi ir minkšti, o spalvos – gaivios, vasariškos. Visa kolekcija atrodė lyg dėmesio verta pretenzija į tobulo Prancūzijos Rivjeros garderobo vardą, o šią idėją puikiai papildė ir finalinis manekenių šokis pagal dainelę apie San Tropezą.
Bučkis