Prieš keletą savaičių sulaukusi jauno lietuvių režisieriaus pasiūlymo parašyti straipsnį apie raudonojo kilimo situaciją Lietuvoje, suklusau. Ar Lietuvoje išvis galima naudoti terminą „raudonojo kilimo kultūra“? Kaskart rašant apie renginius, kuriuose tenka dalyvauti, dažniausiai kritikuoti norisi ne organizatorių darbą, tačiau aprangos kodo bei elementarių etiketo taisyklių nepaisančius svečius, kurių vienintelis tikslas – atkreipti į save fotografų dėmesį. Net diskutuojant su stilistais, rengiančiais vietos pramogų pasaulio įžymybes, tenka išgirsti žodžius „čia Lietuva, tinkamos aprangos kultūros dar neturime…“, o vartant gyvenimo būdo žurnalus akyse mirga proginių drabužių nuomos punktų vertos suknelės. Rodos, net išskirtinė, madai pašvęsta „Mados infekcijos“ aplinka pastaruoju metu keičiasi – tik sunku pasakyti, ar į gerą, ar į blogą pusę. Viena vertus, sparčiai daugėja stilingo jaunimo, kurio pagalbininku ieškant įkvėpimo tampa internetas, tačiau, kita vertus, vis dažniau tenka išvysti ir savotiškas pirmosiose eilėse sėdinčių ponių interpretacijas neoninių spalvų ar metalizuotų aksesuarų tema. Taigi šįkart kalbu bei kalbinu apie priešpriešą – prieš keletą dienų pasibaigusį Kanų kino festivalį, kurį drąsiai galima vadinti raudonojo kilimo kultūros etalonu, bei tai, ką tenka išvysti vartant žurnalą „Žmonės“. Nes mokytis yra ko ir iš ko.
Kanai
Nors raudonojo kilimo kultūros šventove dažniausiai laikomas Holivudas, esu linkusi manyti, kad renginių aprangos etiketas bei pagrindiniai principai gimė kitoje Atlanto pusėje – Europoje. Žinoma, parašyta ne viena knyga apie Europos monarchijas bei jų praturtintą kostiumo istoriją, tačiau negalima nuvertinti ir žemyno įtakos madai ir pramogų industrijos formavimuisi XX-ajame amžiuje. Tarpukariu JAV klestėjo moterų emancipacijos idėjos bei buvo kruopščiai kuriamas nacionalinis identitetas, o Europa eksperimentavo su „art deco“, reformavo požiūrį į madą bei traukė kultūros veikėjus iš vis pasaulio. Itin reikšmingu centru tapo Paryžius, kur gyveno bei kūrė vieni garsiausių amžiaus rašytojų, poetų, dailininkų, ten pamažu kūrėsi ir kino industrija.
Visa tai – įžanga į įtakingo bei raudonojo kilimo kultūrai itin reikšmingo Kanų kino festivalio įsteigimą penktojo dešimtmečio viduryje. Nors „Oskarų“ istorija ilgesnė bei turtingesnė, Pietų Prancūzijos kurorte pradėtas rengti festivalis išskirtinis ne tik savo repertuaru, bet ir sąsajomis su mada. Būtent čia Brigitte Bardot viešai dėvėjo bikinį, lankėsi stilingiausia Prancūzijos pora Jane Birkin ir Serge Gainsbourg, princas Charlesas su princese Diana, Monako kunigaikštienė Grace Kelly. Priešingai negu į amerikietišku dirbtinumu spindinčią „Oskarų“ ceremoniją, į Kanus atvyksta Europos karališkųjų šeimų nariai, dalyvauja nemažai mados pasaulio atstovų. Dėl to šiandien Kanų kino festivalis (po Metropoliteno pobūvio) vadinamas didžiausia metų mados švente, kur demonstruojamos geriausios aukštosios mados suknelės, dienos metu puošiamasi įspūdingais brangakmeniais bei neslepiama, kad europietiška prabanga – viena festivalio tradicijų.
„L’Oreal Paris“ ambasadorė Freida Pinto (Gucci)
„L’Oreal Paris“ ambasadorė Barbara Palvin (Alexandre Vauthier)
Nors teks pripažinti, kad šiemet Kanų kino festivalis buvo kiek mažiau spalvingas nei pernykštis (2012-aisiais festivalio centru tapo Diane Kruger apranga), įspūdingų mados momentų netrūko. Viena iš kino komisijos narių buvo visuomet elegantiška australų aktorė Nicole Kidman, taip pat pradžiugino „Dior“ mados namams ištikima prancūzų aktorė Marion Cotillar – ji dėvėjo naujosios „Resort“ kolekcijos suknelę praėjus vos dienai po pristatymo Monake. Žinoma, daug dėmesio sulaukė filmo „The Great Gatsby“ premjera, į kurią atvyko Daisy vaidmenį sukūrusi britų aktorė Carey Mulligan – ji filmo pristatymo turo metu pasirinko jai puikiai tinkantį minimalistišką įvaizdį, tačiau bendrame festivalio kontekste šiek tiek nublanko.
Kasmet viena pagrindinių festivalio rėmėjų būna grožio kompanija „L’Oreal Paris“, tad į Kanus atvyksta daugelis prekės ženklo ambasadorių iš viso pasaulio. Modeliai, aktorės bei dainininkės, tapusios „L’Oreal Paris“ veidais, vadinamos neatskiriama festivalio dalimi, nes išsiskiria ryškiu, itin prabangiu įvaizdžiu. Naujoji ambasadorė Julianne Moore dėvėjo šilkinį „Dior“ aukštosios mados drabužį, jaunieji veidai Barbara Palvin bei Bianca Balti stebino „Roberto Cavalli“, „Dolce & Gabbana“ kūriniais. Džiugu, kad B. Palvin vienai iš premjerų pasirinko ne suknelę, o moderniai bei jaunatviškai atrodantį kelnių kostiumą – Kanai yra puiki vieta stiliaus eksperimentams bei iššūkiams.
Diskutuojama buvo ir apie nerašytoms Kanų taisyklėms nusižengusias įžymybes – niujorkietė Olivia Palermo, vizito kurorte metu dėvėjusi „Roberto Cavalli“ sukneles, vieną jų derino su „Zara“ švarkeliu. Nors prabanga tviskančiame festivalyje tai pasirodė keista, toks pasirinkimas stilistei įprastas. Kritikus nustebino ir Tildos Swinton pasirinktas „Haider Ackermann“ kurtas auksinis kelnių kostiumas, į skiauterę sukelti plaukai bei su šviesia oda kontrastuojantis raudonas lūpdažis. Taip pat – Paz Vegos „Stephane Rolland“ aukštosios mados suknelė, kurios dalis sijono buvo perregima.
Olivia Palermo (Roberto Cavalli suknelė ir Zara švarkelis)
Paz Vega (Stephane Rolland)
Lietuva
Skaitant tarpukario lietuvių rašytojų literatūrą akys ne kartą užstrigo ties eilutėmis, kuriose aprašyta Lietuvos didmiesčių damų elegancija, tarptautinės mados kanonų paisymas, troškimas neatsilikti nuo didžiųjų mados sostinių. Trečiojo dešimtmečio Lietuva pagal to meto standartus buvo moderni savarankiška valstybė, kurios stipri ekonomika skatino ir kultūros raidą – būtent tarpukaryje gimė profesionali lietuviška žurnalistika, kūrėsi teatrai, poetai „keturvėjininkai“ domėjosi Europoje populiaria avangardo kryptimi. Visa tai įtaką darė ir madai – net diplomatas bei rašytojas Jurgis Savickis, rašęs noveles apie tarpukarį Lietuvoje, kurdamas moterų portretus minėjo perlus, kailius, o vieną kūrinį net skyrė raudoniems bateliams. Jei ne nepalankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės, galbūt šiandien apie aprangos kultūrą Lietuvoje net nereikėtų kalbėti, nes prieš aštuonias dešimtis metų šalis žengė koja kojon su kitomis Europos valstybėmis.
Nors šiandien vis dažniau kalbama apie siekį gyventi ne prasčiau nei Vakarų šalys, kelią užkerta mentaliteto problemos. To dalis – ir raudonojo kilimo kultūros stoka, nes visuomenė visuomet stebi savo creme de la creme, bando sekti jų pavyzdžiu ir nesąmoningai laiko gero skonio, prabangaus gyvenimo būdo etalonais. Žinoma, be galo džiugu, kad jaunimas vis daugiau keliauja, naudojasi XXI-ojo amžiaus teikiamomis galimybėmis bei nuosekliai domisi mada ir jos istorija, tačiau pramogų industrijoje taisykles diktuoja vyresnioji karta, neretai neskirianti „black tie“ nuo „smart casual“. Tai formuoja nuomonę, kad raudonojo kilimo kultūra yra paprasčiausia tuštybė – kam pasipuošti ruošiantis į premjerą, jeigu vis tiek einama žiūrėti filmo? Kam mados pristatymui rinktis dizainerio stilių pagerbiančią aprangą, jeigu sumokėta už bilietą? Deja, taip galvojančių asmenų sutikti tenka net „Mados infekcijoje“, kur atėjus lyg ir derėtų demonstruoti gerą skonį bei mados suvokimą, tačiau nemaža dalis publikos mojuoja bilietais ir pasigiria vos spėję atlėkti iš darbo.
Romas Zabarauskas, kino režisierius:
Kultūros veikėjai dažnai kritikuoja ir piktinasi raudonuoju kilimu, nes, jų manymu, tai labai paviršutiniška ir niekaip nesusiję su kultūra. Vis tik galvoju, kad apranga renginiuose yra svarbu, nes tai – kūrybingas būdas atkreipti auditorijos dėmesį panaudojant madą. Nesu ekspertas, bet manau, kad situacija Lietuvoje šiuo metu yra bloga – dažnai nepaisoma aprangos kodo, apsirengiama prastai ir derama apranga ignoruojama, tačiau taip žmonės tik parodo savo neišmanymą. Kita vertus, kadangi šiuo metu Lietuvoje griežtų taisyklių raudonojo kilimo klausimu nėra, kai kurias nusistovėjusias etiketo taisykles galėtume ir „prašokti“. Pavyzdžiui, kad moteris negali atrodyti puošniai, jeigu dėvi kelnes – tokios kritikos teko išgirsti Agnei Jagelavičiūtei, Dainai Bosas. Iškilmingumas – nebūtinai suknelė, o prabanga, stilius. Prie situacijos gerinimo galėtų prisidėti ir dizaineriai, jeigu daugiau bendradarbiautų su įžymybėmis.
Žinoma, tarp žymių Lietuvos žmonių yra ne vienas, sugebantis visuomet apsirengti tinkamai bei puikiai išmanantis renginių aprangos subtilybes, tačiau didžioji dauguma vis dar galvoja, kad moteriai užtenka auksinių papuošalų, juodų pėdkelnių bei raukinių suknelės, o vyrui – to paties kostiumo visoms progoms. Deja, tai – ne literatūrinė hiperbolė, nes pastaruoju metu akyliau stebint didžiuosius renginius teiginiai pasitvirtino. Net bendrame konteskte pakankamai gerai atrodęs vienos komercinių televizijų jubiliejus neišvengė grubių klaidų – nors dalį dalyvių puošė žinomi šalies stilistai, kai kurie svečiai visiškai neatsižvelgė į prabangų renginio pobūdį (jis vyko Operos ir baleto teatre Vilniuje) bei atvyko tarsi ką tik palikę darbo stalą biure.
Tenka mesti dar vieną akmenį į įžymių žmonių daržą, taip pat – šalies vadovų. Beveik neabejoju, kad jie turi galimybę pasikonsultuoti su aprangos etiketo žinovais ar net pasisamdyti profesionalų stilistą, tačiau to veikiausiai nedaro ir viešuose renginiuose ne tik nesugeba tinkamai reprezentuoti savo statuso ar užimamų pareigų, bet ir neretai pasirenka drabužius, primenančius proginės aprangos nuomos salonų vitrinas. Deja, tą patį dažnai galima pasakyti ir apie makiažą bei šukuoseną – rimtesnėmis progomis vengiama pasitikėti profesionalais arba manoma, kad tai, kas tiko prieš kelis dešimtmečius, tinka ir dabar.
Galbūt situaciją galėtų pakeisti lietuviai mados kūrėjai – užsienyje dizaineriams įprasta rūpintis mėgstamų įžymybių įvaizdžiu, skolinti kolekcijų drabužius, tačiau mūsų šalyje tokia praktika dar ganėtinai reta. Man žinomas geras pavyzdys – Robertas Kalinkinas, puošiantis atlikėją Jazzu, tačiau savo drabužiais neužgožiantis jos charizmos ar asmeninio stiliaus. Gaila, kad kai kurie kūrėjai galimybės aprengti įžymų žmogų nemato kaip potencialios reklamos – teigiami atsiliepimai apie sukurtą įvaizdį spaudoje paskatintų susidomėjimą dizaineriu. Be to, plėstųsi naudingų kontaktų ratas, kūryba taptų žinoma, būtų lengviau ją parduoti.
Marius Stanevičius, žurnalo „IEVA” mados redaktorius:
Raudono kilimo kultūra, visų pirma, neturi būti suprantama kaip podiumas. Taip, šiuo atveju visos žiniasklaidos dėmesys skirtas būtent jums, tačiau reikia įvertinti ir kvietime nurodytą aprangos kodą, ko neretai, tarsi tyčia, vengia mūsų šalies atstovai. Mano nuomone, tai pasitempimas, kultūra, savęs pateikimas ir viso to stilinga visuma kartu.
Ne paslaptis, kad pastaruoju metu pasidarė populiaru savo renginio prestižą įtvirtinti atitinkamu aprangos kodu. Beveik kiekvienas mados pristatymas, kompanijos vakarėlis ar premjera nurodo svečiams, kaip derėtų apsirengti ruošiantis į renginį, tačiau, deja, reikalavimų dažnai nepaisoma. To priežastys gali būti kelios: aprangos kodų neišmanymas, renginys savaitės viduryje, nepatogus laikas, išankstinės nuostatos apie renginį, netinkama vieta. Neretai tai būna pačių organizatorių klaida, nes būtina atsižvelgti į renginio pobūdį (ar tikrai reikia taisyklių?), tikslinę auditoriją (ar ji gali suprasti aprangos kodą?).
Kartais aprangos kodo nepaisymas būna tyčinis – ne kartą teko pastebėti, kaip žinomos visuomenės veikėjos specialiai ignoruoja organizatorių prašymus, nes jie neva neatitinka jų įvaizdžio arba tiesiog labai norisi išsiskirti iš minios. Tiesa, tokie norai dažnai lieka nepastebėti, nes nepaisyti kodo renkasi daugiau nei pusė viešnių. Žinoma, kartais kitoniškumas bei noras nustebinti palieka teigiamą įspūdį ir tik sustiprina įsitikinimą, kad asmuo išties turi unikalų stiliaus pojūtį, tačiau jei tai yra suderinama su organizatorių prašymu – bus parodyta ir derama pagarba, ir asmeninio stiliaus universalumas. Puikus pavyzdys – visuomet subtiliai ir pagarbiai, tačiau puikiai atrodanti Ramunė Piekautaitė. Dizainerė dažniausiai renkasi savos kūrybos drabužius ir paiso aprangos kodų, tačiau visuomet išlieka originali.
Dažnai elementarią etiketo stoką bandoma maskuoti tikslu nustebinti, reklamuoti save bei pritraukti fotografų dėmesį. Žinoma, tolerantiškoje bei eklektikai palankioje „Mados infekcijos“ erdvėje iš dalies galima pateisinti net žinomų Kauno ponių (nenoriu įžeisti kauniečių – tiesiog Kauno ponios tapo išskirtine stiliaus kategorija) eksperimentus, tačiau kai jie tęsiasi išties griežtai aprangą reglamentuojančių renginių metu (pavyzdžiui, Vienos pokylyje ar užsienio ambasadų šventėse), tai rodo paprasčiausią aroganciją bei didžiulę nepagarbą tradicijoms.
Arturas Samoilenko, įvaizdžio namų „Kukla Beauty Box” stilistas ir žurnalo „Cosmopolitan” mados redaktorius:
Manau, sunku apibūdinti raudonojo kilimo kultūrą Lietuvoje, nes ji dar nėra 100 procentų susiformavusi. Pradedant krūva neaiškių aprangos kodų, nurodomų kvietimuose, baigiant jų nesuprantančiais ar nepaisančiais svečiais. Tačiau lietuviai vis dėlto mėgsta puoštis – dažnas svečias nepatingi pasiruošti ir renginyje atrodo puikiai. Vakarų kultūroje dažnas vakarėlio dalyvis dėl įdomesnio, stilingesnio drabužių ansamblio nebijo šiek tiek sulaužyti ar subtiliai apeiti aprangos kodo reikalavimą. Lietuvoje šis atvejis retesnis. Manau, tai ne tik dėl išmonės ar stiliaus pojūčio trūkumo – lietuviai tiesiog kuklesni, o ir parduotuvių asortimentas nėra pats palankiausias norint pasiruošti raudonojo kilimo renginiams.
Akis badančių klaidų periodas, mano nuomone, greitu metu nesibaigs, nes pakeisti visuomenės požiūrį į tinkamos aprangos svarbą reikės daug laiko. Vis dėlto būtina turėti vilties, kad užsienio pavyzdžių įkvėpta jaunoji mados gerbėjų bei kūrėjų karta pamažu įsisavins renginių organizavimo, pagarbos rengėjams tradicijas. Žinoma, klaidų pasitaiko net Kanų kino festivalio metu, tačiau norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau, kad būtų pasitikima profesionalų nuomone. Tam pritarė ir mano pašnekovai, teigę, kad raudonojo kilimo kultūra dar tik formuojasi, bet jau galima įžvelgti teigiamų pokyčių. Rūpinimasis savo išvaizda viešumoje (ypač būnant įžymiu žmogumi) yra pagarbos aplinkiniams ženklas bei supratimas, kad formuoti teigiamą pavyzdį itin svarbu. Nors mūsų šalyje vis dar gaji mintis, kad apranga reikalinga arba šilumai palaikyti, arba išsipuošti viskuo, ką galima rasti spintoje, aprangos kodai, etiketas bei bazinės mados žinios, tikiuosi, po kelių dešimtmečių taps norma. Nes „Žmonių“ žurnalo fotografai labiau vertins ne neonines sukneles, o subtilius, stilingus ir reikalavimų paisančius asmenis.
Meda Jonaitytė, buvusi manekenė ir modelių agentūros „Image Group” bendraturtė:
Šia tema sunku turėti vienareikšmišką nuomonę, nes kartais net renginio pobūdis prasilenkia su pateiktais aprangos reikalavimais. Tuomet tenka ieškoti kompromiso, kad netektų jaustis kvailai. Pavyzdžiui, aš pati kartais galvoju, kad norėčiau labiau pasipuošti einant į Juozo Statkevičiaus pristatymą – jo šou tikrai įspūdingi ir verti tų visų spintoje dulkančių suknelių, tačiau tai yra „Siemens” arena ir joje dėvėti vakarinį drabužį nėra tinkama. Muzikiniai apdovanojimai irgi rengiami „Žalgirio” arenoje, tad „black tie” ten atrodytų juokingai. Tad pats renginio tikslas lyg ir tinkamas puošnesnei išvaizdai, bet tai kertasi su pasirinkta renginio vieta. Kartais pasitaiko ir komiškų situacijų, kai nurodomas aprangos kodas „Maža juoda suknelė”, o vyrai svarsto, ką tokiu atveju daryti…
Žinoma, reikia suprasti ir tai, kad kai žmonės į renginius renkasi turėdami skirtingų tikslų. Pavyzdžiui, aš dažniausiai į renginį einu iš pagarbos organizatoriams, susidomėjimo arba tiesiog darbinių ryšių palaikymui. Kiti žmonės savo pasirodymu siekia gauti nemokamos reklamos – patraukti dėmesį, kurti skandalą, „daryti” sau PR’ą. Taigi jų apranga skirta sukelti tam tikrą reakciją. Aišku, kartais koją pakiša ir patirties stoka, renginio sureikšminimas, net buitinės priežastys. Pavyzdžiui, šiemet „Mados infekcijos” buvo labai šalta dėl nepalankių oro sąlygų ir scenografijos subtilybių – pati buvau apmąsčiusi, ką dėvėsiu abi dienas, bet buvo siaubingai vėsu ir tikrai nesinorėjo rizikuoti sveikata.
Nuotraukos L’Oreal Paris, TFS, pašnekovų nuotraukų autoriai nurodyti nuotraukų parašuose
Dėkoju pašnekovams už mintis ir Eglei iš L’Oreal Paris už nuotraukas. Įraše pateiktas visiškai subjektyvus požiūris.
Bučkis