Metų pabaigoje iš naujo peržvelgiant svarbiausius pastarųjų 12 mėnesių mados įvykius apima noras viską surikiuoti tarsi knygų sąrašą bibliotekoje. Nejučia pradedu ieškoti tinkamiausio apibūdinimo visam metų kontekstui, rikiuoju svarbiausius pokyčius ir bandau suvokti, kaip kiekvienas jų atsispindės kitų metų įvykių apžvalgoje. Bet… Dažniausiai tik nusišypsau suvokusi, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą: didieji mados namai ir toliau vykdo dizainerių rotaciją, perspektyvūs nauji veidai keičia senus, o sąrašą vainikuoja įspūdingi sugrįžimai ir skaudžiausios klaidos.
Vis dėlto 2014-ieji iš bendro apžvalgų konteksto iškrenta. Ir tikrai ne naujienų skaičiumi ar daugelio pasipiktinimą sukėlusia pramogų pasaulio invazija į elitistine laikomą mados industriją. Mada pergyvena vieną didžiausių lūžių per pastaruosius kelis dešimtmečius ir 2014-ieji tik patvirtino daugelio kritikų spėjimus – prasideda naujosios žaidėjų kartos aukso amžius.
Jau kurį laiką mintyse dėliojau tekstą apie tai, ką vadinu esminių lūžių pradžia, bet kiekvieną kartą tekdavo save stabdyti. Galbūt dar ne laikas? Gal daryti išvadas gerokai per anksti? Pradžia, ypač susijusi su galimai dideliais pasikeitimais ateityje, yra vienas trapiausių laikotarpių, kai dar nedrąsu prognozuoti, bet neapleidžia mintys, kad kažkas vyksta. Ir reikia apie tai kalbėti. Nedrąsu, bet būtina, ypač kai tema tokia opi kaip kartų kaita.
Kaip ir kiekviena kultūros šaka, mada yra linkusi remtis autoritetais. Didžiausiais praeities menininkais, paklojusiais pagrindus tam, ką turime šiandien. Jų darbais, jų indėliu į mados istoriją. Tad natūralu, kad gyvosiomis legendomis vadinami kūrėjai turi išskirtinį statusą visoje industrijoje. Jais žavimasi, iš jų tarsi nereikalaujama taikytis prie šiandienio gyvenimo ritmo, neprašoma vilioti klientų vaikantis naujausias mados tendencijas, kylančias iš gatvės. Už juos tai daro jų komandos, dirbančios prekės ženklui ir jo istorijai, bet ne pačiam kūrėjui. Legendos neklysta. Jos žino geriau. Visa kita tarsi nebesvarbu. Bet ar tikrai?
Tenka pripažinti – šiandien nedaug drįstančiųjų kritikuoti Karlą Lagerfeldą ar Giorgio Armani. Juos gaubia paslaptinga neliečiamųjų aura, o kiekvienas darbas vadinamas nepavaldžiu laikui. Galbūt tarp kolekcijų apžvalgų eilučių tai ir reiškia „nieko naujo“, bet tai pasakyti neieškant perfrazavimo ar metaforos yra tabu. Kaip su tuo susiję 2014-ieji? Mados olimpo pamatai pamažu trupa, nes į viršų dideliais žingsniais, peršokdami po porą laiptų, kyla nauji talentai, formuojantys būtent šio amžiaus mados veidą ir nejučia sklaidantys magišką autoritetų idėją. 2014-ieji – tai Alexanderio Wango triumfo akimirka (prisiminkite itin sėkmingą jo kolaboraciją su H&M), Nicolas Ghesquiere nauja pradžia „Louis Vuitton“, Anthony Vaccarello sėkmė tęsiant „Versus“ mados namų misiją.
Kol vyresnė legendų karta teigia į mados istorijos puslapius jau senokai nugulusią išmintį, šie jaunieji talentai (prie jų priskirti drįstu ir seniau „Balenciaga“ dirbusį N. Ghesquiere) ieško naujų sprendimų, rizikuoja, klysta ir galų gale laimi. Jie žino, kad šiandieninei madai nebėra įdomu kalbėti apie dviejų dalių tvido kostiumėlį ar būtinybę išsaugoti kuo autentiškesnį mados namų įvaizdį. XXI-ojo amžiaus mada tarsi baikšti paauglė išaugo iš XX-ojo amžiaus sukelto nepilnavertiškumo komplekso ir pagaliau atrado savo kryptį, kurią kurs tikrai ne tie, kurie samdo atskiras komandas socialinių tinklų paskyrų priežiūrai ir ne itin gerai žino, kokia klientė šiandien turi daugiausiai potencialo palikti parduotuvę ne tuščiomis rankomis.
Šiandien mada nori rėkti, kad ji – jau savarankiška ir jai nebereikia remtis niekuo, o tik eksperimentuoti ir ieškoti naujovių pačiai. Jai nebereikia idealų, nes išlaikyti juos tiesiog nebėra aktualu. Pažvelkite į šių metų „Schiaparelli“ mados namų įvykius – bandymai atkurti autentišką Elsos Schiaparelli braižą sužlugo, dizaineris Marco Zanini paliko mados namus, o ženklo ateitis – ne itin aiški. Jauni talentai nebenori tempti kelių dešimčių senumo bagažo – jie nori jį sukurti (sukrauti?) patys.
Galbūt dar kiek sunku apie tai kalbėti, bet panašias mintis rastis paskatino ir vieno garsiausių Niujorko dizainerių Oscaro de la Rentos mirtis. Dar praėjusio amžiaus viduryje išgarsėjęs iš Dominikos Respublikos kilęs kūrėjas tarsi paskutinis mohikanas nusilenkdavo po kiekvieno savo pristatymo, sulaukdavo liaupsių už elegantišką kolekciją, bet net gražiausi (o šiandien tai nebėra komplimentas) darbai nublankdavo prieš A. Wango ar „Proenza Schouler“ siūlomas inovacijas.
Prekės ženklo aktualumą palaikė nebent atskira interneto persona tapusi „Oscar de la Renta“ viešųjų ryšių atstovė ir jos tinklaraštis bei „Instagram“ paskyra, bet tai – tik bandymas modernią moterį įtikinti, kad ir ji dar gali išpildyti praėjusio amžiaus žurnaluose ir romanuose aprašomą ladies who lunch tipo idealą. Tik tiek, kad tai nebėra idealas.
O. de la Rentos rolę Niujorke perims buvęs „Nina Ricci“ dizaineris Peteris Coppingas, „Balenciaga“ įvaizdį tarsi minkštą molį netrukdomas minko A. Wangas, „Dior“ klasikinį skambesį keičia Rafo Simonso techno ritmai, „Balmain“ vardą garsina socialinių tinklų numylėtinis Olivier Rousteingas, o Hedi Slimane toliau drastiškai keičia „Saint Laurent“ klientų ratą. Kažin, ar dar reikia kalbėti apie toliau sėkmingai savarankiškai dirbančius Christopherį Kane’ą, Mary Katrantzou, A. Vaccarello. Ir tai – tik nedidelė sąrašo dalis. Galbūt 2015-ųjų pradžioje mintis sujauks naujuoju „Maison Martin Margiela“ dizaineriu paskirtas Johnas Galliano, bet apie jį – jau kitais metais.
Nuotraukos New York Times, i-D magazine
X