“Mano darbo metodai labai intuityvūs. Nemanau, kad verta procesą stumti per prievartą. Visuomet dirbu tik prie vieno drabužio ir nesu linkęs jam skirti daugiau nei 20 minučių. Jeigu jos praeina ir daiktas vis dar netenkina – tiesiog reikia jo atsisakyti.”

Jeigu šios eilutės pasirodytų bet kurio garsaus (ar kaip tik kylančio karjeros laiptais) dizainerio interviu, veikiausiai susimąstytumėte apie jo profesionalumą ar atsidavimą darbui. Geriausiu atveju į galvą ateitų mintis, jog dizaineris kalba apie marškinėlių kolekciją arba juokauja. Bet tik ne tada, jeigu šie žodžiai pasirodo Business of Fashion straipsnyje apie Vetements judėjimo pradininką bei naująjį Balenciaga dizainerį Demną Gvasalią.

Mados žiniasklaida jo pavardę jau laiko garantuotu paspaudimų masalu, prabangos tinklai nespėja pildyti Vetements lentynų, o pats D. Gvasalia tiesiog gūžčioja pečiais. Šiandien jis gali sau leisti viską – nuo skambių pareiškimų iki kolekcijos pristatymo bažnyčioje. Nuo 540 eurų kainuojančio paprasto juodo džemperio (tiesa, jau išpirkto) iki visiškos laisvės formuojant naująjį Balenciaga istorijos skyrių. Stebint mados industriją lengva daryti išvadas ir paskelbti dizainerį naujuoju mados mesijumi, dėl to sprendimas susilaikyti nuo komentarų apie D. Gvasalios karjerą buvo apgalvotas. Bet kartais pasirinkimo nebelieka. Ir ne tik todėl, jog šias eilutes autorė rašo dėvėdama juodą džemperį (tiesa, ne Vetements…) – ilgai lauktas Balenciaga debiutas įvyko, kritikai patys stebisi savo komplimentais, o Vetements daiktus galima matyti beveik kas antroje gatvės stiliaus nuotraukoje iš Niujorko, Londono, Milano ar Paryžiaus. Turbūt metas į viską pažvelgti iš šalies.

Kai 2015 metų spalio pradžioje buvo pranešta, kad beveik niekam nežinomas gruzinų kilmės dizaineris pakeis Balenciaga trejus metus praleidusį Alexanderį Wangą, mados industrija sukluso. Vos pasibaigus mados savaitei Paryžiuje, New York Times paskelbė straipsnį pavadinimu „Who Is Demna Gvasalia, Balenciaga’s New Designer?“. Nors teksto netrūko informacijos apie D. Gvasalios išsilavinimą ir patirtį (studijos Antverpene, darbas Maison Martin Margiela ir Louis Vuitton, dalyvavimas LVMH jaunųjų talentų konkurse), beveik kiekviena eilutė buvo persmelkta abejonėmis ir gan aiškia potekste – šiuo metu D. Gvasalios vardą žino tik saujelė Paryžiaus mados pogrindžio gerbėjų. Ar jis vertas to dėmesio, kurį jam suteiks Balenciaga podiumas?

Žvelgiant iš optimistinės pusės, Balenciaga pasirinkimas parodė mados namų norą keisti savo kryptį ir ryžtą imtis gan netradicinių priemonių. Rodos, prarasti nėra ko – A. Wango laikotarpis mados namuose gilaus pėdsako nepaliko, o D. Gvasalios patirtis ir darbas Vetements parodė ne tik kūrybinį, bet ir komercinį potencialą. Be to, panašią strategiją jau buvo spėję išbandyti Gucci mados namai, vos prieš nepilnus dešimt mėnesių pasirinkę taip pat mažai žinomą kūrėją Alessandro Michele ir (ne)tyčia atradę aukso gyslą.

Kita vertus, greitas dėmesys neretai turi polinkį patvirtinti 15 minučių šlovės teoriją. Taip, šiandien Vetements yra daugiausiai komentarų sulaukiantis anti-mados judėjimas, savo paskutinio šou metu sulaukęs Annos Wintour ir Stefano Tonchi pritarimo. Ženklo kūryba, kurią gan aiškiai apriboja kasdienių siluetų dekonstrukcija (lopyti džinsai, per dideli džemperiai, paprasti marškinėliai, milžiniški vyriški švarkai ir lietpalčiai, išardytos suknelės), dabar yra tai, kas leidžia pailsėti nuo šlubuojančios mados industrijos įgeidžių. Tai manifestas apie kasdienybės banalumą, cinizmą ir tai, kaip smarkiai mada yra nutolusi nuo elementarių drabužio funkcijų. Net pats ženklo pavadinimas prancūzų kalboje reiškia tiesiog žodį „drabužiai“, nors Vetements kainos rodo, kad žodis „tiesiog“ galbūt nėra geriausias pasirinkimas. Bet kuriuo atveju, Vetements pakvietimas šį sezoną buvo karščiausias Paryžiaus mados savaitės meniu patiekalas. Dabar belieka paklausti, kiek laiko jam užtruks atšalti ir kaip pakis jo skonis.

Paskutinės dienos Paryžiaus mados savaitės kalendoriuje kai kurias abejones užgesino, kitas – tik sustiprino. Vienoje Paryžiaus bažnyčių surengtas Vetements 2016 metų rudens šou (nuotraukos virš šios pastraipos) sulaukė milžiniško spaudos dėmesio, bet skaitant kritikų apžvalgas buvo galima susidaryti įspūdį, kad realų vertinimą nurungė pasidavimas Vetements sukurtam manifestui. Jeigu tiksliau – beveik nebuvo svarbu, ką D. Gvasalia išleido ant podiumo, kol tai atrodė geidžiamai ir šiek tiek maištingai. Rezultatas? Tie patys išdidintos pečių linijos švarkai ir džemperiai su intriguojančiais užrašais. Ar šie drabužiai iš virtualių lentynų dings netgi greičiau nei Gucci šlepetės su kailiniu padu? Taip. Bet ar tokia Vetements koncepcija gali išlikti aktuali ilgiau nei dar keletą sezonų? Labai abejoju.

Vis dėlto didžiuoju savaitės įvykiu tapo D. Gvasalios pirmoji kolekcija Balenciaga mados namams, užvertusi A. Wango puslapį ir pradėjusi pildyti tuščią, bet iš anksto mitais apraizgytą skyrių (nuotraukos apačioje). Nors kai kurių dizainerių debiutai paskutiniu metu atrodė itin prastai (jau rašiau apie Roberto Cavalli ir Emilio Pucci sunkumus), tenka pripažinti, kad stebint D. Gvasalios šou buvo galima pajausti panašų jaudulį, kurį keldavo Nicolas Ghesquiere kolekcijos, rodytos ant to paties Balenciaga podiumo. Nors pankiška Vetements nuotaika niekur nedingo, naujasis dizaineris ją labai subtiliai perpynė su archyviniais mados namų siluetais: taip sportinė striukė tapo pečius atidengiančiu operos švarkeliu, nuobodus kostiumėlis tyčia peržengė ugly-chic ribą, o išryškinta klubų linija, persiūtas džinsinis švarkas ar margos beformės suknelės grąžino poreikį kiekvieną drabužį ekrane įdėmiai apžiūrėti bent po keletą kartų.

Nors manau, kad kai kurių kritikų vertinimai buvo parašyti dar nepasibaigus naujo reginio sukeltos euforijos būsenai, D. Gvasalia vertas pagyrų už meistrišką sugebėjimą sukaustyti dėmesį ir priversti diskutuoti apie tai, ko mados apžvalgininkai neretai prisibijo. Ar kasdieniškumas gali būti įdomus? Ar kažkas bjauraus gali tapti grožio dalimi? Kodėl madoje trūksta saviironijos ir kaip ją grąžinti išvengiant tuštybės temos? Kai ant balto podiumo lipo pirmieji Balenciaga modeliai, auditorijos reakcijos išdavė pasimetimą. Šou pabaigoje jį pakeitė… dar labiau pasimetę žvilgsniai ir neužtikrinti plojimai. Ir tai yra puiku – šiandien būti D. Gvasalia reiškia intriguoti, palikti vietos abejonėms ir priversti kelti nepatogius klausimus. Galų gale, nė viena gera istorija neturėtų prasidėti nuo patikinimo, kad viskas bus gerai.

Nuotraukos Vetements, Vogue, New York Times, Wallpaper

X