Nors mados tinklaraščiuose matomi deriniai kartais pradeda atrodyti kaip prabangiausių pirkinių ar ekstremalių kombinacijų varžytuvės, kai kurie autoriai didžiulį įspūdį sugeba sukurti ir be šoko efekto. Nes tai, kas paprasta ir skoninga, taip pat gali būti įdomu. O jeigu į šią formulę dar įrašysime dalį „neįtikėtinai (ne)brangu“, atsispirti tampa beveik neįmanoma.
Taip prieš keletą metų atradau Neretą Muzikevičiūtę, kurios subtilus minimalistinis stilius ir išlavinta akis ne vienam gerbėjui tapo frazės chic is cheap sinonimu. Net neketinu slėpti, kad man irgi. Mat Neretos sugebėjimas dėvėtų drabužių parduotuvėse pastebėti išskirtinius daiktus yra neginčijamas įrodymas, kad turint skonį bei suvokimą įvaizdžio kaina tampa nebesvarbi.
Todėl pakvietusi Neretą trumpam susitikimui ilgai nemąsčiau, kokia tema būtų įdomiausia ją pakalbinti. Chic is cheap filosofija – Neretos stiprioji pusė ir talentas, tad buvo labai įdomu ne tik išgirsti apie jos geriausius pirkinius (beje, vieną jų ji dėvėjo susitikimo metu), bet ir sužinoti mėgstamiausias taktikas, kaip nepasiklysti tarp gausybės pakabų ir atpažinti garbingos vietos spintoje vertą lobį.
—
Labas, Nereta! Papasakok, kaip susipažinai su sąvoka vintage?
Labai seniai! Turbūt visi pradeda nuo paauglystės, kai biudžetas drabužiams nėra didelis, norisi kažko išskirtinio, tad pradedi ieškoti daiktų ir su draugėmis pirmą kartą nueini į secondhandą. Paskui pradedi pastebėti, kad ten yra puikių dalykų ir susimąstai “kodėl nenuėjus dažniau?”. Pats susidomėjimas chic is cheap idėja augo palaipsniui, nes pradėjau susilaukti vis daugiau klausimų, kur radau vieną ar kitą drabužį.
Ar turi vieną pirkinį, kurį iki dabar laikai sėkmingiausiu?
Šitie marškiniai (rodo į baltus marškinius su margo audinio akcentais, o man išsprūsta “rimtai?!”) mano geriausias pirkinys, net talismanas. Aišku, randu ir didesnių mados namų rankinių ar kitų aksesuarų, bet tai jau retas reiškinys. Kažką tokio dažniausiai norisi įsigyti kaip kolekcinę vertybę, bet paskui tenka susiprasti, kad pats daiktas gal ne toks jau ir puikus…
Kokie daiktai dažniausiai patraukia tavo dėmesį? Manau, labai dažnai žmonės ateina į dėvėtų drabužių parduotuves ir pasimeta: visko per daug, nežinia, nuo ko pradėti. Galbūt turi savo strategiją, kaip išsirinkti kažką ypatingo?
Pati svarbiausia taisyklė – žiūrėti į spalvas, nes turint savo mėgstamą koloritą viskas pasidaro daug paprasčiau. Kalbant apie daiktus, pats elementariausias pirkinys man yra marškiniai, kurių pasirinkimas paprastai didelis, tad didesnė tikimybė kažką rasti ir sau.
Kartais būna tokių dienų, kai ateini ir atrodo, kad tikrai niekas nepatinka, bet pamačius vieną išskirtinį daiktą užplūsta antras kvėpavimas. Tarsi kažkas įjungia naują regėjimą ir daiktai patys kliudo žvilgsnį. O tada jau eini link kasos ir pradedi savęs klausti “o dieve, ar dabar aš tikrai turėsiu viską pirkti?”.
O ar pasitaiko tokių situacijų, kai grįžti namo ir pamatai, kad… galbūt nusipirkai kažką ne visai tokio, kas galėtų rasti vietą spintoje?
Oi, labai dažnai! Tai neretai būna spontaniški pirkiniai, į kuriuos pasižiūri ir sau pažadi, kad kažką sugalvosi. Tiesa, dažniausiai jie lieka gulėti maišuose. Aišku, išmesti gaila – gal paskui pradės patikti, gal pakeisi sagas, gal nuneši siuvėjai pataisyti, bet tokie daiktai į eterį sugrįžta retai.
Ar dažnai modifikuoji nusipirktus drabužius?
Neretai nešu geresnius drabužius į siuvyklą, nes jie būna paprasčiausiai per dideli – modelis geras, bet tenka pataisyti pečius ar liemens liniją. Turiu auksinę siuvėją, kuri yra nebrangiai ir kokybiškai pataisiusi ne vieną paltą ar kelnes. Tik kad reikia tikėtis, jog dirbdama ji bus gero ūpo. Mat kai nebūna, kartais pataisymas drabužį ir sugadina…
Dažnai girdžiu klausimą, kam reikia pirkti seną ir dėvėtą drabužį, jeigu gali sau leisti nusipirkti naują. Kaip ir minėjai, būnant šešiolikos viską lemia biudžeto klausimai, bet kuo vintage daiktai traukia situacijai jau pasikeitus?
Tiesą sakant, su metais pasikeičia ne požiūris į vintage, bet pats vintage pakeičia požiūrį į drabužį. Supranti, kad tai labai laikinas daiktas, jį įsigyti pigu, visuomet bus galima kažką nebrangaus įsigyti ir vėliau. Tada tokia filosofija prilimpa ir prie brangesnių daiktų, nes visus drabužius pradedi vertinti vienodai.
Galbūt taip atsitiko, nes stengiuosi eiti ten, kur tikrai sukabintos ne šešerių metų senumo mados, bet įdomūs senesni daiktai. Ypač kai pastaruoju metu tikrajam vintage labai palankios mados tendencijos – iš “Humanos” drąsiai galima išeiti apsirengus nuo galvos iki kojų ir atrodyti lyg nužengus nuo podiumo.
Ar turi mėgstamiausių vadinamųjų taškų?
Manau, mūsiškis tas pats – vintažinė “Humana”, taip pat nemažai lobių randu namie Druskininkuose. Prisipažinsiu, kad nemėgstu tik komisų.
Paskutinis klausimas: galbūt kažkas, atradęs tavo tinklaraštį ar šį pokalbį, sugalvos pirmą kartą apsilankyti dėvėtų drabužių parduotuvėje ir pradėti savąsias paieškas. Kokie būtų tavo pagrindiniai patarimai nepatyrusiems, bet norintiems atrasti kažką stebuklingo?
Žinoma, pirmiausia reikėtų paprašyti draugų rekomendacijų dėl geriausių vietų. Antra – privalai būti nusiteikęs kažką rasti, nes neretai pakanka vieno vienintelio daikto, kad staiga pradėtum pastebėti ir kitus. Trečia – spalvos, spalvos, spalvos! Jos padeda kažką tinkamo pastebėti greičiausiai. Ketvirta – reikia eiti tik ten, kur viskas sukabinta ne bet kaip, o išskirtos atskiros kelnių, palaidinių, sijonų sekcijos. Taip susigaudyti paprasčiau, sistema padeda nepasimesti. Paskutinis asmeninis pastebėjimas – aš dažniausiai perku gan universalius daiktus kaip marškiniai, diržai, švarkai, paltai, nes juos sau pritaikyti lengviausia, o ir pasirinkimas būna didžiausias.
Dėkoju Neretai už pokalbį
X
