Moderni miesto moteris. Nors tai – mėgstamiausia mados kūrėjų klišė, savo vietą randanti kiekviename interviu ar pranešime spaudai, tikrą šiuolaikinės miesto kosmopolitės įvaizdį apibūdinti nėra lengva. Ką ji dėvi? Kuo ji gyvena? Kaip atrodo kasdienė jos rutina? Mano nuomone, vieno konkretaus atsakymo nėra ir negali būti. Bet einant gatve žvilgsnis vis užkliūva už išskirtinai įdomių moterų, kurių kiekvienos individualumas miestietės sąvoką nušviečia vis kita šviesa.

Viena jų man visuomet buvo dizainerė Erika Paulauskė, ženklo erikahoc įkūrėja ir dizainerė. Ją, elegantišką minimalistę, gan dažnai matau Vilniaus gatvėmis važinėjančią dviračiu ir pirma pastebiu ne skoningą aprangą ar puikią Acne Studios avalynę, bet… nugarą puošiančią asketiško modelio erikahoc kuprinę. Tokią, be kurios iš tiesų sunku įsivaizduoti mitinę miesto moterį, dievinančią funkcionalumą ir vertinančią kokybišką dizainą.

Vis dėlto Erika nėra tipinė kūrėja – jos kūrybos estetiką lemia tikslios proporcijos ir matematinis išsilavinimas, o požiūris į ženklo vystymą paremtas suvokimu apie produkto nišiškumą. Savitos patirties įduoda ir kartu su Ieva Marija Andrulyte vystoma Pop Up renginių koncepcija, tad mūsų daugiau nei valandą trukęs pokalbis neapsiribojo tik dizaino tema – pokalbis su Erika parodė, kad kūrėjo darbas gali turėti labai įvairių ir net netikėtų pusių.

–

Norėčiau pradėti nuo to, kad erikahoc kurprines Vilniaus senamiestyje matau bene kiekvieną dieną. Žinoma, dydžiai ir spalvos skiriasi, bet modelį atpažinti nesunku. Koks jausmas matyti gatvėje žmogų su savo daryta kuprine?

Labai geras! Kai tik pamatau gatvėje žmogų, nešiną mano kuprine, iš karto pradedu nagrinėti, koks jis, kaip atrodo. Ir visada apsidžiaugiu, nes paprastai tai būtent tas tipas, apie kurį ir galvoju kurdama. Tai – moteris, paprastai atrodantis labai inteligentiškai, yra rami būdama savimi, stilinga, net jeigu visa apsirengusi juodai.

Aišku, visokių situacijų pasitaiko – kartais pačiai būna juokinga, kai, tarkim, parduotuvėje sutinku fantastiškai atrodančią merginą su mano kuprine, o pati tuo metu dėviu naminį džemperį.

Kaip ir kada gimė pati pirma kuprinė? Dažniausiai kūrėjai sako, kad pirmasis produktas gimsta iš didelio poreikio turėti kažką, ko niekur nepavyksta rasti…

Prieš kokius ketverius metus. Dažnai važinėju dviračiu, tad vietoje rankinės patogesnis variantas yra kuprinė. Kadangi važinėjant mieste vis tiek norisi atrodyti gerai, ieškojau kažko paprasto ir stilingo, bet… nieko panašaus neradau ir nusprendžiau kuprinę pasisiūti pati. Nusipirkau odos, išsitraukiau namie turėtą Zinger siuvimo mašiną (aišku, nuo to laiko ji nebesiuva, nes stora oda – tikrai ne jai) ir pagal susigalvotą modelį pasisiuvau.

Iš tiesų pati pirma mano kuprinė, nors ir ne tokia kokybiška, man patinka iki šiol, dizaino idėja per keletą metų pasikeitė nežymiai. Tad nešioju ją ir toliau bei džiaugiuosi, kad ji, atrodo, net neketina plyšti.

Vadintum tai saviraiška?

Turbūt ne, nes saviraiška man labiau asocijuojasi su paveikslų tapymu ir ekspresija, o siuvimas – sudėtingas techninis darbas, kur kiekvieną kartą tenka labai daug išmokti. Pradedant odos kokybe ir baigiant chemikalais… Pavyzdžiui, šį sezoną naudoju odą, kuri šiaip gaminama suomių armijos avalynei. Ji jau yra impregnuota, tad bus galima po lietuvišką lietų su kuprine vaikščioti kad ir šešias valandas.

Vis tiek nuo pirmos kuprinės dabar esi pažengusi iki kelių kolekcijų, fotosesijų, savo asmeninio prekių ženklo. Kada pajautei, kad tai gali būti dėmesio verta verslo idėja?

Kai važinėjant dviračiu ar šiaip vaikštant gatve mane pradėjo stabdyti merginos. Paliesdavo petį ir iškart klausdavo, kur pirkau kuprinę. Kartais net pradėdavo pasakoti ne kartą girdėtą ir man žinomą istoriją apie tai, kaip visur ieškojo kažko paprasto, bet niekaip nerado tinkamo varianto.

Tada pradėjau kuprinės bandymus “ant draugių” – rodžiau joms modelius, kai kurios paprašė kuprinių ir sau. Tuomet susiradau meistrą – jis jau dvidešimt metų dirba su oda ir dažnai man duoda velnių dėl mano užmojų, bet mums visai neblogai sekasi pasidalinti visus darbus. Aišku, po to reikėjo pereiti prie logotipo, svetainės, įpakavimo, fotosesijos ir kitų detalių. Kodėl iškart prie to? Nusprendžiau, kad jeigu jau bandysiu produktą pardavinėti – viskas privalo būti kokybiška ir sustyguota. Kažin ko vertas požiūris “padariau keletą daiktų, gal kas pirks”.

Ar nebuvo keista naujam projektui iš karto skirti tiek investicijų?

Savaime aišku, dizaineris, pakuotės, gamybos medžiagos ir visa kita kainuoja. Vis dėlto manau, kad būtent nusiteikimas viską daryti rimtai ir padeda prekių ženklui. Todėl iškart nusprendžiau nedirbti su individualiais užsakymais – man atrodo logiškiau leisti limituotas kolekcijas, pritaikomas pagal vyraujančias spalvų tendencijas.

Na taip, pripažinsiu, kad pirmajai fotosesijai pozavau pati, bet su kiekvienu sezonu nuotraukos gerėja, taip pat vis kokybiškesnis darosi ir pats produktas. Šį sezoną išvis esu labai laiminga, nes naujai kampanijai pavyko prisikalbinti Juliją (Steponavičiūtę), nuotraukomis, kurių autorė Vika Paškelytė, esu labai patenkinta.

Nuo ko pradėjai formuoti prekių ženklą ir jo įvaizdį?

Iš esmės nuo savo asmeninių savybių ir to, ką noriu akcentuoti, kuo produktas išsiskiria iš kitų. Man atrodo labai svarbu, kad kuprinė būtų vientisas gabalas odos be jokių nereikalingų detalių. Ypač – erzinančių siūlių, dėl kurių man nepatikdavo joks kitas produktas. Oda juk yra gražus ir lygus produktas, jo šonai nebrizga, tad kam ją papildomai badyti?

Svarbiausia vis tiek yra tobulinti patį produktą, sukurti tam tikrą patirtį. Dėl to kiekviena kuprinė atkeliauja su specialiu laišku, kuriame užrašomas individualus produkto numeris ir sukurta erikahoc legenda. Daug investuoju į odą, detales.

erikahoc – mano suvokimo apie stilių atspindys, nes man pačiai artimas minimalizmas, investavimas į kokybę, miesto kultūra. Draugės juokiasi, kad net manekenės įvaizdinėse fotosesijose kiek panašios į mane.

Matai erikahoc kuprines kaip vieną iš investicinių pirkinių ar tiesiog kaip patogią įvaizdžio detalę?

Manau, pirmasis variantas, nes ji prie visko tinka. Tai nėra modelis, pavaldus vieno sezono pareiškimui “dabar madingi kutai ir didelės sagtys”. Iki šiol mieste matau kuprinių iš pirmos savo kolekcijos ir merginos jas derina prie labai įvairių drabužių, skirtingų stilistikų.

Aišku, dabar gal rečiau susimąstoma apie produktą, kurį galėtum turėti daug metų, bet man kokybė labai svarbi, ypač kai pirma kuprinė su manimi beveik kasdien gyvena ketverius metus. Keliu aukštus reikalavimus odą pristatančiam fabrikui, siuvimui. Dabar visai ramu, nes jei tvirta oda tinka suomių armijos žygiams per balas, mano kuprinės turbūt irgi daug ko nebijos.

Šį sezoną į kolekciją įsiliejo naujas produktas, kuris, tikiuosi, taip pat bus ilgaamžis. Buvau sugalvojusi, kad norėčiau mažo ir konceptualaus daikto – dienai puikiai pasitarnauja kuprinė, bet vakare kartais reikia tik lūpdažio ir dar poros daiktų. Taigi vėl daug braižiau, mąsčiau apie geometriškumą ir vadinamąją sidabro proporciją, išklausiau meistro nusiskundimų “neįmanoma to padaryti”, bet galutinis rezultatas man labai patinka.

Įdomu tai, kad organizuoji lietuvių kūrėjų Pop-Up, kuris greitai vėl grįš į Vilniaus centre esantį Kablį, tad susiduri su daug vietinių dizainerių, turi galimybę vertinti jų produkciją. Kokios mintys kyla tai darant ne tik iš vartotojo ar organizatoriaus, bet ir kūrėjo perspektyvos?

Be jokios abejonės, turime labai daug talentingų ir įdomių vietinių kūrėjų, bet kartais gali pasidaryti baisoka pažvelgus į tuos, kurie labiau vaikosi tendencijų, o ne siekia investuoti į kokybę ir produkto ilgaamžiškumą. Tuomet suvoki, kaip gerai yra žinoti, kad tavo produktas nišinis, kad jis skirtas tikrai ne visiems ir ne visų skoniui.

Iš dalies dėl tokių nišinių kūrėjų su Ieva (Andrulyte) ir pradėjome Pop-Up iniciatyvą, nes pati bandydavau dalyvauti įvairiose mugėse ir jos gero įspūdžio nepalikdavo – šalia glausdavosi ir žinomesni, ir visiškai nauji prekių ženklai, trūko kažkokio aiškaus koncepto ir estetinio vientisumo. Kūrėjų atranka ir vizijos suformavimas padeda pritraukti tinkamą auditoriją, o tai labai aktualu patiems kūrėjams.

Tradicinis paskutinis klausimas – ką reiškia erikahoc?

Pirma pavadinimo pusė turbūt paaiškina pati save, bet pilnas junginys kilo iš lotyniško pasakymo ad hoc, kuris reiškia “šiuo atveju, šiam tikslui”. Tad erikahoc trumpai ir aiškiai nurodo Erikos tikslą – kažką, kas sukurta pagal Erikos stilistiką, suvokimą. Kas žino, gal ateityje pavadinimas išsirutulios į kažką daugiau?

Dėkoju Erikai už pokalbį

Nuotraukos Vikos Paškelytės/erikahoc

X