Mados Injekcija 2012 | Nuodinga pati sau

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuva atranda madą. Beveik kiekvieną savaitę elektroniniame pašte randu pranešimus apie didesnius ar mažesnius mados renginius, pristatymus, parodas, konkursus. Žinoma, kalbėti apie daugelio jų svarbą ir tikslus veikiausiai būtų pakankamai juokinga, tačiau didžiausių šalies dizainerių kolekcijų pristatymai, „Mados infekcija“, fotografijos parodos, alternatyvios mados festivalis „arMada“ bei „Mados injekcija“ įrodo, kad originalumo bei kokybės standartai svarbūs ir Lietuvos kūrėjams. Vis tik šį trečiadienį apsilankiusi savo pirmojoje „Mados injekcijoje“ bei dar spalį stebėjusi finalo dalyvių atrinkimo procesą likau ne tik gerokai nusivylusi, bet ir šiek tiek sumišusi. Daugiau nei prieš 200 metų Paryžiuje nuskambėjo žodžiai „revoliucija ryja savo vaikus“, o šiandien norisi sakyti, kad „Mados injekcija“ pati sau suleido nuodų dozę.

Kai spalio mėnesį sulaukiau įdomaus pasiūlymo dalyvauti „Mados injekcijos“ finalinio etapo dalyvių atrinkimo procese, nedvejodama sutikau ir spalio 17-osios vakare su iš jaudulio drebančia širdimi bei didžiule šypsena skubėjau žiūrėti, kaip savo magiškomis galiomis Renata Mikailionytė, Sandra Straukaitė, Dovilė Gudačiauskaitė, Egidijus Sidaras bei Kristina Kruopenytė jauniems, beprotiškai talentingiems ir dar nežinomiems mados kūrėjams suteiks vienąkart gyvenime pasitaikantį šansą savo darbus parodyti visuomenei ir galbūt net nusilenkti publikai „Mados infekcijos“ metu. Rinktis tikrai buvo iš ko – jau ketvirtoji „Injekcija“ šiemet sulaukė 63 paraiškų iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Vokietijos, Baltarusijos, Slovėnijos, Indijos, dalyvių amžius bei patirtis svyravo nuo vidurinės mokyklos nebaigusių pradžiamokslių iki pakankamai rimtus mados namus turinčių jaunų profesionalų. Deja, būtent čia ir prasideda mano dvejonės dėl kai kurių konkurso aspektų.

Savo prisistatymus dalyviai galėjo siųsti tiek paprastu, tiek elektroniniu paštu, tad buvo įdomu pažiūrėti, kaip atrodo jaunųjų kūrėjų supratimas apie „portfolio“, kolekcijos sąvoką. Nors buvo ne vienas šypseną kėlęs kandidatas (tarkime, vidutinio amžiaus moteris, tiesiog mėgstanti rankdarbius), kai kurie jauni dizaineriai stebino profesionalumu, nuodugniu darbu atsirenkant audinius, paruošė išsamų prisistatymą, savo kurtiems drabužiams surengė įdomias fotosesijas. Būtent tokius kūrėjus komisija ir vertino sudarydama finalį konkursantų keturioliktuką – juk nesinori pirkti katės maiše ir renginio dieną sužinoti, kad dizaineris kolekcijos dar nepasiuvo, tad visi atrinkti darbai jau buvo sukurti iš anksto, jų nuotraukos parodytos prisistatyme.

Vis tik vakaro metu ne kartą stebėjausi komisijos narių pamąstymais, kad jei profesionalioje fotosesijoje drabužis atrodo gerai, tai tiks ir podiumui, o, mano nuomone, paprasčiau pateiktos nuotraukos su išties neblogai atrodančiais „ready-to-wear“ pavyzdžiais liko nepastebėtos. Taip pat ne iki galo atsižvelgta į temos „new etno“ išpildymą, tad būtent „Injekcijai“ kruopščiai pasiruošęs dizaineris galėjo likti už konkurso borto, nors kito kūrėjo darbai net neatitiko temos ir buvo tiesiog, tarkime, prieš metus pristatytas bakalaurinis darbas. Vienas keisčiausių vakaro sprendimų buvo priimtas svarstant lietuvių merginų duetą – kadangi vieną jų, išties stilingą ir įdomios išvaizdos studentę, komisija iš matymo pažinojo, nusprendė, jog ir jos kuriami drabužiai atrodys taip pat gerai, nors prisistatyme buvo prisegti tik eskizai. Nors renginio metu kolekcija nenuvylė, mano nuomone, atsakingumo atrenkant finalistus šiek tiek trūko.

Norėtųsi padiskutuoti ir apie pačias konkurso sąlygas. Nors „Injekcija“ gimė kaip konkursas, skirtas jaunų Lietuvos mados talentų paieškoms, šiemet trys finalistai iš keturiolikos buvo atvykę iš Rusijos bei Vokietijos, o du iš jų tapo laimėtojais. Nors nesu didelė nacionalistė, norėtųsi, kad konkursas būtų skirtas tik Lietuvos dizaineriams, nes finale regėti užsieniečiai dėmesio jau spėjo sulaukti ir savo tėvynėje, o nemažai lietuvių, vertų „Injekcijos“ dėmesio, lieka nepastebėti. Nemaži buvo ir dalyvių patirties skirtumai – štai vokiečiai „Balagans“, pristatę kūrinius iš džinso, rodos, jau džiaugiasi pakankamai sėkminga veikla, o kiti dalyviai pristatė savo pirmąsias kolekcijas, pirmuosius mėginimus iš arčiau pažinti madą. Neslėpsiu – man tai neatrodo itin sąžininga, tad norėtųsi, jog „Injekcija“ daugiau laiko skirtų dar nelabai patyrusių kūrėjų paieškoms ir stengtųsi auginti būtent juos.

Paskutinė mano pastaba apie komisijos darbą galbūt kiek per daug subjektyvi, tačiau nesinorėtų likti jos nepaminėjus. Peržiūrint nemažą krūvą darbų daugelio žvilgsniai užkliuvo ties kiek netradiciniu Kristinos Valančiūtės darbu „Evoliucija“, kuriame vaizduotos kiek abstrakčios, itin drąsios formos, priminusios filmą „Svetimas prieš gruobuonį“, tamsios spalvos, įspūdingi galvos apdangalai. Tiesa, drabužiai man iškart priminė britų kūrėjo Garetho Pugho braižą, tad subtiliai apie tai užsiminiau ir komisijos nariams. Panaši situacija – ir su ruse Malika Nazirova, kurios drabužiai atrodė tarsi nukelti nuo „Maison Martin Margiela“ podiumo. Atsakymas buvo „na galbūt…“ ir darbai pateko į finalą. Nesupraskite neteisingai – tikrai nepuolu kaltinti kūrėjų ar savo darbą puikiai išmanančių komisijos narių, nes tai tik mano nuomonė, tačiau stebiuosi, kad madą išmanantys žmonės šių panašumų net nepastebėjo.

Šiek tiek kritikos teks ir pačiam renginiui – labai gaila ir keista, kad renginio spaudos konferencija vyko paprastos darbo dienos vidurdienį, tad salė buvo pustuštė. Nuvykti nepavyko ir man, nes antradienį nesinorėjo praleisti gerbiamo žurnalisto Romo Sakadolskio paskaitų ir iš senamiesčio vykti į ne itin patogioje vietoje Konstitucijos prospekte esančią Nacionalinę Dailės galeriją. Ten pat šio trečiadienio vakarą vyko ir patys pristatymai. Nors galerijos erdvės stulbinančios, itin minimalistiškos ir šviesios, keistoka, kad nuostabi vieta nebuvo tinkamai išnaudota – kolekcijų pristatymams skirtas vos vienas nedidelis pastato kampas, žiūrovai vos tilpo (visą pirmąją dalį stebėjau už dizainerio Roberto Kalinkino nugaros, o jis, drįstu teigti, pakankamai aukštas), kėdės buvo skirtos tik keletui elito atstovų bei komisijai. Nepavydėtina ir modelių situacija – jų persirengimo vieta buvo kiek tolėliau nuo podiumo, tad tam, kad išliktų nepastebėtos ir neturėtų brautis pro žmones, merginos (ir keli vaikinai) turėjo apibėgti pakankamai nemažą ratą. Vis tik norisi pasidžiaugti, kad makiažo bei šukuosenų komanda dirbo puikiai, o atrinktos manekenės pasirodė gan profesionaliai. Galbūt kiek mažiau pasisekė tik dueto „Chamės“ manekenėms, kurių itin aukšta platforminė avalynė ne tik vertė nuolat svirduliuoti, bet ir vieną merginą skaudžiai supažindino su sero Izaoko Niutono gravitacijos dėsniu.

 

 

Pabaigai – trumpai apie kolekcijas. Nors nebūtinai sutinku su komisijos sprendimu laimėtojais skelbti „Balagans“, Evą Baliul, “ labádiená“ ir Nataliją Koberniką, itin džiaugiuosi ant podiumo išvydusi itin subtilius bei visus „ready-to-wear“ reikalavimus atitinkančius Atėnės Malinauskaitės bei Birutės Simokaitytės darbus – pirmąją dėl modernios elegancijos bei saiko jausmo net drįsčiau vadinti naująja Egle Žiemyte (ji, beje, iškilo laimėjusi „Injekciją“), išties verta „Infekcijos“ podiumo. Nesu apsisprendusi dėl dueto „labádiená“, kuris, žinoma, itin originalus bei įdomus, tačiau „Injekcijos“ metu pristatė naujausias „streetwear“ tendencijas atitinkančius vyriškus drabužius, kuriuos puikiai įsivaizduoju riedlenčių parke. Rodos, prie puikių kasdienių drabužių prikibti nėra ko, tačiau kažin, ar „labádiená“ yra tai, kas gerai atrodys bendrame „Infekcijos“ kontekste. Keistoka buvo stebėti ir Sandros Ajutytės pristatymą, taikliai pavadintą „Suvaržymai“ nes viena pusiau nuoga manekenė ir buvo tiesiog „įvyniota“ į abstrakčius tramdomuosius marškinius, o kiti du darbai – suknelės – buvo šiek tiek netvarkingi ir nepabaigti, lyg dizainerę irgi kažkas būtų varžęs. Manau, šiam kartui komentarų pakaks. Linkiu „Injekcijai“ iki kitų metų pasveikti.

Straipsnyje pateikta mano subjektyvi nuomonė, o ne profesionalūs vertinimai.

Nuotraukos mano, internetinio leidinio SwO.lt ir portalo lrytas.lt

Bučkis